Žudiko motinos kelionė į Švediją buvo sunki
Daiva NORKIENĖ
Apsilankę Švedijoje bei Danijoje, "Akistatos" žurnalistai gavo naujų pribloškiančių faktų: trys Kupiškio vyrai plėšė ir žudė visai ne iš bado! Lapkričio 7-osios vakarą palikę Lietuvą, po 3 dienų Danijoje jau sumušė ir apiplėšė žmogų. Dar po kelių dienų Švedijoje jie kažin ko tykojo prie vienos degalinės, šios savininkui net teko išsikviesti saugos tarnybą. Vėliau vyrai žudė, plėšė ir netaupydami pinigų keliavo po užsienį. Trijų jaunų vyrų veikla Skandinavijoje vis labiau primena gerai suplanuotą kruviną turnė, kurį, laimė, laiku nutraukė danų policija.
S. Kilkuvienė kenčia ir netiki
Noriūnų (Kupiškio raj.) gyventoja Stasė Kilkuvienė - vieno kaltinamųjų, Ovidijaus Kilkaus, mama. Šiai sunkiai galus suduriančiai moteriai, net ir nesvajojusiai greit susitaupyti lėšų tolimai kelionei Danijon, labai pavyko: jos vizitą pas sūnų finansavo Švedijos pagalbos Lietuvai organizacija "Litauenhjalpen", asmeniškai labai pagelbėjo šios organizacijos koordinatorius mūsų šalyje Tadas Girčius. Kadangi kelionė po Skandinaviją užtruko beveik savaitę, S. Kilkuvienė buvo ir valgydinama, ir apnakvindinta (už tai savo rėmėjams jis yra be galo dėkinga). Bet, nepaisant moterį parėmusių užsieniečių pastangų, visą kelią motina buvo susimąsčiusi ir liūdna. Ramybės nedavė abejonės dėl sūnaus kaltės (juk buvo toks geras, toks nuoširdus ir atviras), o ir žinia apie tai, jog po įvykio pakelės aikštelėje švedai ėmė nekęsti visos lietuvių tautos, nedžiugino.
- Aš nesakau, kad jie nežudė ir neplėšė. Jeigu jau taip prisidirbo, turės atkentėti, - "Akistatos" žurnalistei guodėsi S. Kilkuvienė. - Bet vaikams protas turėjo pasimaišyti, ne kitaip. Juk išvažiavo kupini pačių geriausių norų. Su saviškiu taip šiltai atsisveikinome, taip juo tikėjom. Sakė, parveš dovanų skalbimo mašiną, uždirbs pinigų, ir daugiau nebevargsime... Jis buvo visa mūsų šeimos paguoda, visa viltis...
Jeigu trys Danijos kalėjime teismo laukiantys kupiškėnai bent jau žinotų, kiek skausmo suteikė savo artimiesiems, tikriausiai niekada nebūtų taip pasielgę. Tačiau jie ramiausiai sau ilsisi į kurortą panašiame kalėjime (apie Skandinavijos kalėjimus bus atskira tema), valgo sotų, vitaminingą maistą, vaisius, daržoves, dirba ir perkasi gražius, praktiškus drabužius (buvo net nuvežti į miesto prekybos centrą apsipirkti), o tardomi grynai vakarietiškai - pagarbiai, padedant vertėjams bei psichologui... Ovidijui Kilkui netgi kliuvo vienas garsiausių Danijoje advokatų. Keleriems metams būtų nuteisti, kokie Baudžiamojo kodekso straipsniai būtų pritaikyti, trys Kupiškio vyrai vis tiek gyvens šilčiau ir geriau nei jų tėvai, seserys, broliai, motinos. Stasė Kilkuvienė, kuriai Noriūnuose bet kuri alkoholiką ir tinginį išauginusi motina jau gali drėbtelti, jog ši "užaugino žmogžudį", neranda sau vietos. Ji kenčia, verkia, abejoja. Ji čia pasmerkia, čia vėl išteisina sūnų, tik savo sąmonės gelmėse ieškodama ir surasdama neegzistuojančius asmenis, kurie galbūt privertė tris jaunus vyrus žudyti. O tai, ką kadaise energinga, veikli, nenuleidžianti rankų Stasė patyrė kelionėje, panašu į Kristaus Kalvarijas. Bet sūneliai, suprantama, niekada nesužinos, kad artimiesiems klaikiai sunku. Motinos tylės, naktimis ašaromis vilgydamos pagalves, laiškais stiprins bei drąsins į bėdą pakliuvusias savo atžalėles ir guosis tuo, jog jų vaikams skirti geri advokatai, psichologai... Nors pačioms tų psichologų tūkstantį kartų labiau reikės...
Nesunku įsivaizduoti, ką jautė Ovidijaus Kilkaus motina pakeliui į kalėjimą: pirmąkart plaukusią laivu ją taip "užsupo", kad net patekusi į krantą ilgai nesuvokė aplinkos. Gailestingųjų švedų dėka ji turėjo galimybę pamatyti šalį, svečiavosi ir buvo maloniai sutikta vietinių namuose. Bet vėlgi: nepažįstami švedai ją mielai vaišindavo, linksmindavo, surengdavo šeimyninius koncertėlius nežinodami, kad ji yra "to paties" Ovidijaus mama. Kelionės organizatoriai moterį pristatydavo kaip vieno iš drauge atkeliavusių vyrų giminaitę. Blekingėje, apskrityje, kur buvo įvykdyta senuko Giosto Andersono žmogžudystė, švedai lietuvių dabar nekenčia ypač karštai. O ką jau kalbėti, jeigu jie būtų supratę, kad šalia jų - kaltinamojo motina. Pirmosiomis dienomis niekuo dėta, tvarkinga noriūnietė, net ir kąsdama geraširdės švedės pasiūlytą pyragėlį, kankindavosi: "Kas aš tokia?! Ar turiu teisę? Vaje, kokie jie svetingi ir man geri!" Ir dvasios kančios nustelbė fizines kančias: nemigą, nuovargį, širdies skausmą...
Meldė švedų atleidimo
Vasario vidurys, atseit šalčiausias žiemos metas. Prieš Stasei Kilkuvienei atvažiuojant į Švediją, Blekingės žemę dengė metrinis sniego sluoksnis. Ši žiema Skandinavijoje buvo labai panaši į lietuvišką, bet prieš pat mums atvykstant ėmė pustyti, iškrito daug kritulių. Ir staiga, lyg burtų lazdele mostelėjus, pusnys ištirpo, juodi debesys išsisklaidė, o termometrai rodydavo penkis ar dešimt laipsnių šilumos. Iš po ledų išsiveržė sraunūs upeliukai, pradžiūvo keliai, o laukai kai kur švietė nebe rudeniška pilkuma, o žaliu smaragdu. "Pavasaris" Skandinavijoje užtruko kiek ilgiau nei savaitę, tarytum gamta atvykėlius būtų tyčia lepinusi šiluma ir saulės šviesa. Viskas priminė neįprastai šiltą pernykštį lapkritį - kaip tik tą metą, kai po Skandinaviją savo BMW klaidžiojo alkani, pikti, neturtingi trys lietuviai.
Stasei Kilkuvienei buvo sudaryta galimybė pravažiuoti tuo pačiu, kaip ir jos vaikas, keliu. Jeigu prisimenate prieš Naujuosius metus išspausdintą "Akistatos" rašinį, žinote: lapkričio antrojoje pusėje trys kupiškėnai be pinigų, be kuro kelias dienas kiurksojo vienoje pakelės aikštelėje. Ten juos ir sutiko labdaros į Lietuvą parvežti atvykęs Tadas Girčius. Ten kitą dieną kupiškėnai įvykdė pirmąją žmogžudystę. Mūsų automobiliams artėjant prie lemtingosios vietos, vis neramiau plakė Stasės širdis. Giosto Andersono užpuolimo vietoje (senukas vėliau mirė už šimto kilometrų, įgrūstas į savo automobilio bagažinę) lietuvė ketino padėti gėlių, uždegti žvakelę. Vienas iš mus lydėjusių švedų žurnalistų ėmėsi visų atsargumo priemonių: palikęs Stasę ir "Akistatos" žurnalistus laukti nuošaliau, nuskubėjo patikrinti, ar pakelės aikštelė tuščia. Pasiteiravus, kam toksai atsargumas, užsieniečiai paaiškino: Blekingėje dabar taip nekenčia lietuvių, o ypač tų trijų, kad Stasei Kilkuvienei susitikti su vietiniais nužudymo vietoje nebūtų saugu. Gal ir nepultų, neskriaustų, tačiau ir netylėtų. O kam traumuoti ir taip išgyvenančią moteriškę?
Įsitikinus, jog pakelės aikštelė tuščia, mums buvo leista prisiartinti. Ką pirmiausia pamatė šiokią tokią panašių nusikaltimų "nagrinėjimo" patirtį turį žurnalistai? Tai, jog poilsio aikštelė šalikelėje išsirinkta neatsitiktinai: nuošali, nelabai pastebima nuo plento, aplink pilna pasislėpti ir tykoti patogių krūmų. Į čia stovinčius viešuosius tualetus (vis dėlto ne koks restoranas ar kempingas) užsuka retas pravažiuojantysis. Ideali vieta padaryti nusikaltimą!
Bet iš kupiškietės širdies veržėsi kitokia rauda: "Vaikeliai, vaikeliai! Kur jūs čia laukėte?! Kas čia užsuka? Kas jums čia būtų padėję?" Visos pasaulio motinos vadovaujasi ne protu. Širdimi.
Galbūt todėl, kai suklupo Giosto užpuolimo vietoje, kai ašarodama meldė visos švedų tautos atleidimo, Stasė Kilkuvienė galvojo ne apie švedų jausmus, o apie save ir šalia stoviniavusius "Akistatos" žurnalistus. Kas bus, jei jie parašys apie jos atsiprašymą? O jeigu Noriūnuose dėl to iš jos pasišaipys? Tarytum iš tiesų atsirastų bent vienas žmogus, kuris mestų akmenį į mūsų ir Skandinavijos tautų gėdą ir skausmą. Ir į nuoširdų motinišką "atsiprašau".
Žolyno kamputyje šalia tualetų, vietoje, kur parklupo užpultasis Giostas, buvo padėta gėlių. Čia rado vietos ir lietuvės motinos padėta puokštė bei uždegta žvakelė. Toliau pilkas pietinės Švedijos greitkelis mus vedė į Daniją. Ten, kur kupiškėnai vėl žudė ir plėšė. Ir kur dabar jie pasiliks ilgam.
Danų policija stebisi
"Akistatos" žurnalistai buvo pirmieji iš Lietuvos, atvykę pasidomėti šia plačiai pagarsėjusia byla. Bent taip mums paaiškino Slagelsės (Danija) policijos komisaras Ibas Munchas. Ibo Muncho ir kupiškėnų bylą tiriančio kriminalinio inspektoriaus Jorgeno Johanseno interviu pateikiame skaitytojams:
- Trijų kupiškėnų motinos vis dar abejoja, ar jų vaikai galėjo padaryti tokius sunkius nusikaltimus. Antai V. Butkus motinai rašo nieko nežinojęs apie žmogžudystes. Ar gali būti, jog kaltinamiesiems prieš arba po nusikaltimo buvo aptemęs protas?
- Psichiatrinė ekspertizė kol kas neatlikta, tai bus padaryta netolimoje ateityje. Tačiau visi trys lietuviai jau prisipažino padarę nusikaltimus, tai įrodyta ir techninėmis priemonėmis. Esame visiškai tikri dėl jų kaltumo, o kuris ir kiek prisidėjo, kaip bausti, spręs teismas. Beje, mums žinomas visų į Lietuvą siunčiamų laiškų turinys. Į tai, ką jie rašo mamoms, mes nesikišame. Ar nesutriko protas nusikaltus? Jie turi psichologus, psichiatrus, nėra skriaudžiami, tardant Ovidijus dažnai verkia. Tačiau kalba rišliai, prisipažino... Aišku, atsidūrus svetimoje šalyje, dargi kalėjime, jiems nėra linksma.
- Kaip dažnai lietuviai nusikalsta jūsų šalyje? Ar čia jie vyksta ieškoti darbo, o jo negavę apsivagia, ar iš anksto žino, kad važiuoja daryti nusikaltimų?
- Sunku vienareikšmiškai atsakyti, bet nesuprantame, kaip lietuviai ryžtasi vykti į Daniją, neturėdami arba turėdami per mažai pinigų. Lietuviams netaikomas vizų režimas, o tai palengvino ir nusikaltėlių įvažiavimą. Bet negalėtume jūsų piliečių išskirti iš kitų. Problemų turime su žmonėmis iš buvusių sovietinių respublikų apskritai.
- Kada lietuviai įvykdė pirmąjį nusikaltimą ir koks buvo jų grobis?
- Jie jau prisipažino dėl dviejų žmogžudysčių ir dviejų apiplėšimų. Visi nusikaltimai buvo daromi panašiai: išsirenkama nuošalesnė poilsio aikštelė pakelėje, palaukiama aukos ir ji užpuolama. Lapkričio 11 dieną taip buvo apiplėštas vienas danas. Vyriškis neteko beveik 2 000 kronų. Po savaitės Švedijoje nužudytas ir apiplėštas Giostas Andersonas. Grobis - beveik 2 000 kronų. Po šių nusikaltimų Danijoje buvo apiplėštas ir nužudytas Alanas Dideriksenas, dar vienas žmogus apiplėštas. Paskutinį kartą grobis buvo mažiausias - 70 kronų. Po to jie buvo sulaikyti.
- Vadinasi, visa tai, kuo iki šiol tikėjome (apie tariamą vyrų neviltį ir badą), yra netiesa?
- Apie kelionės kainas negaliu nieko pasakyti. Bet pasiekti savo šalies ambasadą ir paprašyti pagalbos, jei jau taip kentėjo, su šia suma buvo įmanoma (už 2 000 kronų penki žmonės bei automobilis švedų-lenkų keltu buvo perplukdyti per Baltiją pirmyn ir atgal! - D. N.).
Priklausomai nuo to, ką pateiks psichiatrinė ekspertizė, taip pat nuo to, ar Danijos ir Švedijos bylos bus sujungtos į vieną, ar vyks atskiri teismai, kupiškėnus gali teisti rudenį ar kiek anksčiau. Aukščiausia gresianti bausmė - kalėjimas iki gyvos galvos. Tačiau, pasak inspektoriaus bei komisaro, tokios bausmės dažnai sutrumpinamos iki 14-16 metų, jei tik nuteistasis gerai elgiasi. Vien tik faktai: lapkričio 11-ąją apiplėšia daną, po kelių dienų jie jau nežinia ko tykojo prie vienos Švedijoje esančios degalinės, iš kur nesitraukė dvi paras. Degalinės šefas netgi bijodavo pasilikti vienas, o trečią vakarą, pasibaigus darbui, nedrįso eiti namo. Kad jį palydėtų, išsikvietė saugos tarnybą, nes "niekur nesitraukusių ir kažko tykojusių vaikinų elgesys buvo labai įtartinas". Beje, aplink degalinę, esančią netoli G. Andersono užpuolimo aikštelės, vyrai vaikščiojo ne tik pėstute, bet ir, negailėdami kuro, suko automobiliu. Nužudžius G. Andersoną, jų kišenės vėl pasipildo beveik 2 000 kronų. Užuot skubėję namo, važiuoja kelis šimtus kilometrų į Stokholmą, kurui išleisdami (pirmyn ir atgal) pusę šios sumos, o tada skuba į Daniją, kur vien už sienos pervažiavimą reikia pakloti dar 200-300 kronų. Tuo tarpu iš pietų Švedijos, kur jie buvo, tiesiai į Pabaltijį beveik kasdien plaukia laivai. Vyrams pakanka lėšų ne tik kurui, bet ir nuolat skambinti į Lietuvą. Vienas vaikinų beveik kasdien skambindavo panelei, po apiplėšimo Danijoje gyrėsi uždirbęs pinigų pas vieną ūkininką. Visi trys žadėjo grįžti namo su gausiomis dovanomis ir kas žino, kiek dar beprasmių mirčių galėjo būti, jei ne danų policijos operatyvumas.
"Atleisk, mama"
"Akistatos" žurnalistai nebuvo įleisti stebėti S. Kilkuvienės ir jos sūnaus susitikimo. Tačiau ten iš pradžių buvęs "Kvalls Posten" fotografas netrukus išlėkė apsiašarojęs ir griebėsi cigarečių. Kaip jis mums papasakojo, pirmąsias kelias sekundes motina ir sūnus vienas į kitą žiūrėjo sustingę, tada Ovidijus puolė ant kelių ir įsikniaubęs motinai į glėbį verkė, verkė.
- Maniau, kad numirsiu, - savo savijautą vėliau komentavo vaikino mama. - Laimė, šalia buvo žurnalistas, pasidarė lengviau...
Ovidijus taip ir nesugebėjo savo gimdytojai atsakyti į visą kelią ją kamavusį klausimą: "Ar tu tikrai nužudei žmogų?" Galbūt saugodamas jos sveikatą ir jausmus, jaunuolis paprašė: "Tik ne dabar, mama. Leisk, aš tau šiandien neatsakysiu!"
Kalbėtis apie bylą motinai ir sūnui buvo uždrausta (pokalbį stebėjo pareigūnas ir vertėja). Valanda prabėgo nepastebimai ir juos vėl išskyrė. Galbūt labai labai ilgiems metams.
Tačiau Daniją moteris paliko apsiraminusi: jai patiko taktiškas ir malonus sūnaus tardytojas, džiaugėsi, jog vaikas toks sotus, kad net nenorėjo paimti iš Lietuvos atvežtų lauktuvių. Tų menkų prošvaisčių užteko, kad apsiramintų moters širdis.
