Klaipėdiečiai nepraleidžia progos pasididžiuoti, kad vienas populiariausių Lietuvos krepšininkų gimė ir augo uostamiestyje, o ir krepšinio abėcėlės jis išmoko Klaipėdoje. Pats Arvydas Macijauskas, gerbėjų ir draugų vadinamas Macu, ditirambų gimtajam miestui negieda. Jis neslepia, kad daugiau draugų, pramogų ir sentimentų yra sostinėje. Į uostamiestį jį atvilioja tik tėvai. Jie čia gyveno visą gyvenimą ir neketina niekur kraustytis.

Ir dabar, kai treniruojasi su Lietuvos rinktine Palangoje, Arvydas Macijauskas kasvakar grįžta į tėvų namus. Jie yra svarbiausi žmonės, su kuriais jis aptaria džiaugsmus ir rūpesčius ir kuriais visada gali pasikliauti.

- Kokios emocijos kyla sugrįžus į Klaipėdą? Ar jauti sentimentų gimtajam miestui, gatvėms, kuriomis vaikščiojai 18 metų?

- Atvirai atsakyti? Sentimentų nedaug liko. Man patinka čia, tačiau laisvalaikį mieliau leidžiu Vilniuje. Ten gyvena mano draugai, o čia - tėvai, atvažiuoju tik dėl jų. Mama dirba, o tėvas propaguoja, ko gero, populiariausią profesiją Lietuvoje - jis bedarbis. Sesuo jau studijuoja Vilniuje.

Žinote, kaip yra... Tie, kurie gyvena Klaipėdoje, sako, kad tai geriausias Lietuvos miestas. Išvažiuodamas į Vilnių lygiai taip pat sakiau. Dabar, neslepiant, man asmeniškai Vilnius yra svarbesnis miestas, Klaipėda lieka antroje vietoje. Aš ten turiu savo namus, savo draugus, mėgstamas vietas. Grįžęs gyvenu pas tėvus ir tiek. Tiesa, ištrūkau porą kartų į diskotekas praėjusią savaitę ir čia. Į merginas pažiūrėjau, įvertinau naują klubą „Klaipėdos“ viešbutyje.

REKLAMA

- Prieš keletą savaičių prie buvusios tavo mokyklos atidarė modernią krepšinio aikštelę, pavadintą Arvydo Macijausko vardu. Ar šis įvykis buvo tau svarbus?

- Malonu, aišku. Smagu buvo, kai sužinojome, kad tokios aikštelės turėtų būti, tačiau nelabai tikėjome, kad tai įvyks iš tikrųjų. Juk pas mus dažnai taip būna - viena sako, kita daro, ketvirta gaunasi. Šįsyk puikiai pavyko. Ir aikštelės - geros, kokybiškos.

- Kaip tau sekėsi mokykloje? Ar išsaugojai ryšius su klasės draugais, klaipėdiečiais?

- Nebuvau pats geriausias mokinys mokykloje. Blogiausias - irgi ne, bet visada prioritetu laikiau krepšinį. Su „klasiokais“ nebebendrauju ne todėl, kad išpuikau, tiesiog nėra laiko. Išvažiavau į Vilnių, atitolome. O ir mokyklos laikais išlaikiau atstumą, juk normalus paauglys vaikšto į diskotekas, nori gerti alų, nori parūkyti, o mano režimas jau tuomet buvo griežtas.

Krepšininko gyvenimas gražiai atrodo tik per televizorių. Iš pirmo žvilgsnio gražu - pergalės, triumfas, šlovė, o iš tikrųjų turi labai daug atiduoti ir paaukoti krepšiniui. Aukoji tikrai daug, gal netgi daugiau nei gauni. Išvažiavęs į Vilnių dar bendravau su kai kuriais draugais iš Klaipėdos, bet iš tikrųjų nėra laiko. Varžybos, treniruotės, režimas - labai sunku suderinti laisvalaikį. Galiausiai draugai susiranda panas, susituokia, pasigimdo vaikų, tai irgi išskiria.

- Ar pirmoji tavo meilė gyvena Klaipėdoje? Gerbėjoms būtų įdomu sužinoti ir tai, ar laisva tavo širdis?

- Pirmus bučinius, pirmus pasimatymus, aišku, prisimenu. Jie Klaipėdoje vyko, bet kažkokios pirmos meilės čia nebuvo. Neturiu jokio noro pamatyti kurią nors merginą iš praeities, mokyklos laikų. Matyt, nė viena neįstrigo į širdį. Ir meilės dalykai mano gyvenime prasidėjo vėliau, nei kitų bendraamžių. Mane pakankamai griežtai auklėjo tėvai, 15-16 metų į diskotekas nevaikščiojau.

O dabar su merginomis dar sudėtingiau. Tarsi yra viena, bet kartais atrodo, kad ne... Per mažai laiko praleidžiu Lietuvoje, kad galėčiau leistis į labai rimtus santykius. Su draugais juokaujame, kad man susirasti merginą taip pat sunku, kaip laimėti Aukso puodą „Teleloto“. Juk Lietuvoje būnu tris, keturias savaites. Tiek neužtenka, kad pradėtum labai rimtus santykius - mėnesio neužteks, kad nuspręstum, jog nori gyventi kartu su mergina. O bendraujant artimai ir intensyviai, po mėnesio būtų labai sunku skirtis. Taip ir nežinau, reikia man merginos, ar ne. Yra kaip yra. Aišku, būna momentų gyvenime, kai norisi atsigulti ne į šaltą lovą, kai norisi pasikalbėti, pasiguosti. Jau dabar gąsdinu tėvus, kad nuotaka bus ne lietuvaitė - jie už galvos imasi. Kadangi planuoju žaisti užsienyje, taip iš tikrųjų gali nutikti.

REKLAMA

- Ar prisimeni, kada pirmą kartą į rankas paėmei krepšinio kamuolį, kada nusprendei tapti krepšininku?

- Atsimenu, kad jau pirmoje klasėje, kai visų vaikų klausdavo, kas tu būsi, aš visada atsakydavau, kad užaugęs tapsiu krepšininku. Kiti norėjo būti lakūnais, mokytojais, gydytojais, o aš - krepšininku. Iš pradžių teko pakovoti su tėvais dėl tokio pasirinkimo. Kai buvau penkiolikos metų, mane pakvietė žaisti į “Neptūną”. Galbūt tada tėvai ir pradėjo manyti, kad kažkas gausis iš tokio padaužos kaip aš.

- Žurnalistai klijuoja tau įvairiausias liaupsinančias pravardes - „kalašnikovas“, „taškų gaminimo mašina, „žudantis snaiperis“. Kaip jas vertini?

- Per tiek laiko įpranti nekreipti dėmesio į kritiką ir nesureikšminti pagyrų. Jei klausysies kritiškų pastabų, gali sulūžti psichologiškai, o jei rimtai priimsi visas liaupsinančias kalbas, nebesuprasi, kas dedasi realiame gyvenime. Stengiuosi atsirinkti. Skaitau, ką apie mane rašo, tačiau neimu labai į galvą. Žurnalistai kuria man pravardes, parašo laikraščiuose, o gyvenimas eina savo keliu.

- Ar gali įvardyti svarbiausius dalykus, kurie lemia krepšininko sėkmę?

- Vien darbu nieko nepasieksi, reikia turėti ir talentą. Su talentu be darbo irgi toli nenuvažiuosi, nebent būtum vunderkindas. Darbas, talentas, noras dirbti ir teisingas požiūris į krepšinį daug lemia. Dar vienas svarbus dalykas - noras nugalėti. Geras krepšininkas privalo norėti nugalėti kiekvienoje situacijoje - krepšinyje, gyvenime, bet kur. Siekis lyderiauti turi būti stiprus, bet ne toks, kad pasidarytum nemalonus kitiems. Dar svarbu ne tik kūnu, bet ir galva dirbti.

Krepšinio mokykla taip pat man davė savo. Jei būčiau žaidęs krepšinį kieme, kažin, ar ką nors būčiau pasiekęs. Juk ir mokydamasis skaityti namuose, taip greitai ir gerai neišmoksi. Krepšinio mokykloje dirba profesionalai, jie žino ir supranta, ko vaikui reikia. Man labai daug davė ir patirtis. Žaidimas keliose komandose, darbas su skirtingais treneriais, stiprūs priešininkai vertė tobulėti. Visi krepšininkai yra skirtingi ir turi kitokius tobulėjimo metodus. Stengiuosi iš kiekvieno žmogaus, kuris žaidžia, žaidė ar išmano krepšinį, pasiimti viską, ką jie gali duoti, ką geriau supranta nei aš.

REKLAMA

- Savo karjerą pradėjai Klaipėdos krepšinio komandoje „Neptūnas”. Kaip prisimeni tuos laikus?

- Jeigu ne „Neptūnas”, jei ne mano pirmas treneris, mano tėvai, Klaipėda, niekada nebūčiau tapęs tuo, kuo tapau. Tie patys priešininkai, prieš kuriuos žaidžiau, padėjo kilti į viršų. Turėjau geras sąlygas, gerus priešininkus ir tobulėjau. „Neptūne“ dirbau daug, negailėjau savęs, jau iš pradžių norėjau daug pasiekti ir kėliau sau kone neįveikiamus reikalavimus.

- Kaip pasikeitė tavo gyvenimas tapus profesionaliu, aukščiausios lygos krepšininku?

- Žaisdami krepšinį krepšininkai, aišku, gauna pinigus ir nėra ko čia slėpti. Aišku, man tai yra ir hobis, bet labiau - juodas darbas. Jei nori išsilaikyti aukštumoje, turi visiškai tam atsiduoti, turėti didžiulį norą žaisti. Pasikeitė daugybė dalykų - miegas, maistas, režimas, požiūris į darbą, darbas treniruotėse. Prieš porą metų ėmiau ypač rūpintis savo mityba, gerti vitaminus. Bet žinote, kaip gyvenime būna. Viena yra žinoti, o kita - padaryti taip, kaip reikia. Iki tobulybės man dar labai daug trūksta, nors stengiuosi. Mama anksčiau rūpindavosi dėl mano sveikatos, bet, man atrodo, kad sveikatą atiduodi bet kuriame darbe, jei nuoširdžiai jį dirbi. Sėkmei reikia daug ką aukoti.

- Krepšinio gerbėjai su nekantrumu laukia Atėnų olimpiados ir tikisi laimėti pergalę. Kaip tu prognozuoji Lietuvos rinktinės galimybes?

- Visi labai rimtai ruošiamės olimpiadai. Manau, kad šiemet bus sunkiau laimėti rungtynes po rungtynių, varžovai kitaip vertins mūsų galimybes, todėl turėsime ypač susitelkti. Kita vertus, dar nežinau, kaip rinktinė susižais. Dar nedalyvavau jokiose draugiškose rungtynėse. Stengsimės pasiekti geriausią rezultatą. Svajoju apie auksą. Tačiau ir nesėkmės atveju norėčiau, kad žmonės suprastų, jog visi atiduosime visas jėgas ir norime laimėti lygiai taip pat, kaip jie nori olimpinio aukso. Kartais gerbėjai būna negailestingi ir nusisuka nuo nesėkmę patyrusios komandos. Pamenate, kaip buvo Turkijoje? Juk auksinė lietuviška taisyklė žiauri - kai mes laimime, gerbėjai šaukia, kad laimėjo jie, o kai pralošiame, tai pralošiame mes. Mes juk visi aukojame savo laisvalaikį, savo atostogas, treniruojamės ir žaisime taip gerai, kaip galime.

REKLAMA

- Sudėtinga įsivaizduoti, kaip krepšininkai atlaiko įtampą per svarbias rungtynes. Kaip jautiesi, kai žaisdamas žinai, jog nuo rezultato priklausys, verks visa Lietuva, ar dainuos?


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų