"Mus vertins teigiamai", – pasigirdo optimistiškas parlamentaro balsas. "Mes apsijuokėme", – burbtelėjo pralaimėjęs oponentas. "Mes apsivalėme", – palingavo galvą atsargumo religiją išpažįstantis seimūnas. Tada pribėgo išdegusių akių pilietis ir ryžtingai šūktelėjo: "Mes nepasiduosime!"
Visa tai būtų baigęsi nei pergale, nei pralaimėjimu – visų laukė tikrų tikriausias apsinuodijimas. Uždusimas. Dusulys. Nuodingų išmetamųjų dujų koncentracija pasiekė pavojingiausią sveikatai laipsnį. Nutilo net katės po langais, nors joms – morčius. Nutilo ir pelės po bažnyčių altoriais. "Vyručiai, tai ką dabar daryti? – dairėsi ne vienas doras žmogus, ir tame žvilgsnyje matėsi Broniaus Babkausko herojaus iš filmo "Niekas nenorėjo mirti" baimė. – Arti man, ar nearti?"
Seimas pasikankino ir pagaliau tarė: "Ark!"
Nelengvas buvo pasirinkimas – vos kelių balsų persvara leido sustabdyti įsisiūbavusią stichiją. Valstybės valtis gerokai išsiklaipė.
R. Pakso teismas Seime – ne Sokrato teismas Atėnų agoroje. Ten taip pat buvo balsuojama, ir persvara iš 580 balsų siekė vos šešias dešimtis. Tačiau anuomet balsuota dėl idėjos, kuri griovė, kaip manė laisvieji atėniečiai, jų bendruomenę. Ir todėl Lemtis atsisuko prieš atėniečius – vėliau jie suprato klydę, ėmė didžiuotis Sokratu.
Mūsų laikas ir sudėtingesnis, ir šiurkštesnis. Lemtis atlieka vis menkesnį vaidmenį, nes masinė komunikacija įsigudrina apgauti net ją. R. Pakso įvaizdis, sukurtas per kelias reklamines kampanijas, labai menkai primena R. Paksą kaip žmogų. Nereikia nė įrodinėti – matėme visi. Plyšys tarp įvaizdžio ir žmogaus ir buvo pamatuotas Seimo sprendimu. Platus ir gilus buvo plyšys. Reikėjo gelbėti žmogų.
Bet kas jame, tame plyšyje – nejaugi vien R. Pakso praraja? Jame – ketvirtis Lietuvos. Tie, kurie per rinkimus rinko šį prezidentą. Vėliau į plyšį žengė dar ketvirtadalis, pagautas entuziazmo ir iš padorumo stojęs puolamojo pusėn. Per penkis mėnesius į prasivėrusį plyšį sugarmėjo dar gera pusė rinkėjų. Taigi.
Ir ūmai – Velykos, Prisikėlimas.
Dievas nestebi mūsų kritimų, nevertina, ar žemai puolėme. Jis džiaugiasi, kai imame kilti, kai pakilę atsitiesiame. Prisikėlęs žmogus – tai prisikėlusio Žmogaus sūnaus atvaizdas ir idėja. Prisikeldamas liaujiesi būti įvaizdis, liaujiesi būti reklaminės kampanijos produktas. Produktai neprisikelia. Jie suvartojami. Tada imami gaminti nauji. Todėl reklama neturi nieko bendro su Prisikėlimu. Veikiau – su kritimu.
Pastaruosius penkis mėnesius stebėjome ne vien teisininkų ir politikų grumtynes. Lietuva tapo seisminiu lauku, kiekviena siela jautė žemės virpėjimą. Visuomenės apklausos, televizijos laidos, baisingas žodžių ir vaizdų srautas norom nenorom kūrė naują R. Pakso įvaizdį. Dabar jau paskutinį – amžino kankinio. Komunikacijų verslas pasiekė apogėjų, – jis ėmė dykai kurti asmeniui, gyvenančiam tarp savęs ir ankstesnio savo įvaizdžio (beje, kas prisimena kokio?), naują kosminio masto paveikslą. R. Paksui ir jo rėmėjams jis nekainavo nė cento. Nes kainavo daugiau – niekas nebegalėjo pakelti to paveikslo. Nervai nebeatlaikė.
Beje, apie nervus. Gruzinės regėtojos darbas vis dėlto vertas dėmesio. Nes į tikėjimą, kaip pareiškė ji, R. Paksas atėjo psichologijos keliu, parapsichologiniu taku. Kas iš tikro... kaip čia pasakius – netikras pinigas. Moksliškai pasikaustę psichologai įsižeis: Lolišvili neturi nieko bendro su psichologija! Ne, gerbiamieji, turi. Nes psichologijos gudrybės atpalaiduoja sąžinę, nors ir sakoma, kad ją "gydo".
"Paksizmas" liko be idėjos, vadinasi, be lemties bruožų. Liks keistu veidu. "Veidas" – šis periodinis leidinys suteikė R. Paksui savo "veidą", ir tai tik liudija, kad idėjos tuštumą gali užpildyti bet koks veidas. Veidą privalai turėti savo paties.
"Pakso, kaip žmogaus, man gaila, paksizmo, kaip reiškinio – ne", – tarė vienas protingas žmogus. – "Paksizmas" – rūkas, kuris išsisklaido. Laikas baigti. Atėjo Prisikėlimas". Taip baigėme kalbą.
Tiesa, daugelis sakys, o ypač užsienis kartos: jūsų pavyzdys – pirmasis Europoje. Tik šį kartą didžiuotis nereikėtų, nes mus gaubs maudžiantis gėdos rūkas. Net ir būdami paskutiniai Europos pagonys – su pakelta galva nepastovėsime, teks nuleisti akis. Negera didžiuotis. Pasaulis čia niekuo dėtas – jis mažiausiai kaltas. Net kaimynai, kurie norėtų mums pakenkti, – ir tie ne itin būtų pakenkę. Mes patys, pagonys ir krikščionys, rinkęsi ir balsavę plyšyje – tarp idėjos ir įvaizdžio, – mes patys rinkomės įvaizdį. Ir stūmėme to įvaizdžio duobėn žmogų Rolandą Paksą. Ir įstūmėme į bėdą. Į bėdą – ir save.
Tautos poetas pasakė: "Pasaulis – už mus, / Prieš mus – tik mes patys".
Bet Velykų savaitė – tikras jausmų ir minčių atgimimas. Jėzaus Kalno pamokslas – himnas vargdieniams, liūdintiems, trokštantiems teisumo, taikdariams. Gailestis – vienas gražiausių lietuviškų jausmų. Pusė kiekvieno lietuvio širdies – gailesčio pritvinusi. Tik nesikankinkime gailėdamiesi savęs. Išliekime gailestį ant Tėvynės laukų – ir jie sužaliuos.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
