Pradėti norėčiau nuo įkyrėjusio dviejų Lietuvų mito, kurio viena iš versijų buvo priešprieša tarp “runkelių” ir “elito”. Akivaizdu, kad per priešpaskutinius prezidento rinkimus šita priešprieša buvo naudinga ir naudojama tų, kurie norėjo suaktyvinti ir patraukti savo pusėn į socialinę atskirtį patekusius rinkėjus, kuriems prilipo “runkelių” etiketė.
Tokia priešprieša su tam tikromis išlygomis gali būti palyginta su mitu. Svarbiausias skirtumas būtų tas, kad tikrasis mitas iš esmės negali būti sukurtas, nes bundanti sąmonė pirmiausia atranda mitą kaip prieš akis atsiveriančią tikrovę. Tačiau šiais laikais mitkaliai tiesiog išgalvoja ir sukonstruoja mitus.
Būtent todėl “runkelių” ir “elito” priešprieša grįstas dviejų Lietuvų mitas nėra tikras mitas, kuris buvo panaudotas varžantis dėl politinės galios per prezidento rinkimus ir kurį kažkokios agentūros panaudojo kitam (Europos Sąjungos referendumo šūkis “Nebūk runkelis”) tikslui.
Guvūs mitakaliai įžvelgė šios priešpriešos potencialą, toliau (pabandysiu kalbėti specialiu žargonu) segmentavo auditoriją, išskyrė komunikacinius kanalus ir iš peties padirbėjo, kad sulipdytos tapatybės kartu su mitu pasiektų tuos, kuriems jos buvo skirtos.
Tačiau kalbu ne tiek apie tikrus ar netikrus mitus, bet ir apie klasifikavimo schemas.
Šios klasifikavimo schemos arba tie sugalvoti mitai išryškina galios santykius. O žinia, politikos lauke kaip tik ir kovojama dėl galios.
Kam pavyks primesti savo mitą, savo klasifikavimo schemas arba žaidimo taisykles, tas atsidurs nepalyginamai geresnėje padėtyje.
Jeigu nori įveikti Virgilijų Alekną, neik su juo mėtyti disko, bet, jei gali, sudaryk sąlygas, kad jis būtų priverstas daryti tai, ką galbūt geriau moki, tarkim, lošti “durnių” arba pliekti “ožį”.
Kaip rodo “runkelių” ir “elito” istorija, gerai prigijusio mito erozija vyksta lėtai ir netolygiai, be to, jis bet kada gali atgyti. Omenyje turiu paskutinius prezidento rinkimus, kai Kazimiros Prunskienės komandai pavyko vėl atgaivinti šią priešpriešą.
Svarbu taip pat pabrėžti, kad mito priešpriešos arba opozicijos pusės negali egzistuoti viena be kitos. “Runkelis” be “elito” neturės prasmės lygiai taip pat, kaip ir “elitas” be “runkelio”.
Visa tai kalbu, ieškodamas atsakymo į klausimą, ar tikrai “populistinės” ir “nepopulistinės” partijos priešprieša yra naudinga save nepopulistinėmis laikančioms partijoms?
Ar iš tikrųjų šis partijų tapatybes konstruojantis ir juos klasifikuojantis “populistinių” ir “nepopulistinių” partijų skirtumus interpretuojantis mitas yra parankus “nepopulistams”? Kodėl populus turėtų balsuoti už nepopulistines ar nepopuliarias partijas?
Ar ginčijantis, kuris yra didesnis populistas, o kuris didesnis specialistas, neatgimsta “Elito ir runkelių” mitas, kuris šį kartą tampa priemone pažinti ir suprasti ne tuos, kurie renka, bet tuos, kuriuos mes renkame?
