Viktoras Uspaskichas pabandė gelbėti Loretą Graužinienę, kuri vis dėlto buvo priversta atsistatydinti iš Seimo Darbo frakcijos seniūnės posto. Žlugo paskutinė artima grandis, siejusi jį su įkurtąja Darbo partija. Nebeliko vilties išlaikyti partiją ir kada nors sugrįžti „ant balto žirgo“.
Spaudoje pasirodęs Viktoro Uspaskicho viešas laiškas adresuotas „Darbo partijos nariams, jos Seimo frakcijos nariams“ ir „Lietuvos žmonėms“. Lyg darbiečiai nėra Lietuvos žmonės. Buvęs lyderis turi kitus kanalus kreiptis į savo partiečius, pavyzdžiui, partijos interneto svetainėje, todėl galima manyti, kad šis kreipimasis daugiau skirtas visuomenei. Tačiau tekste daug vietos skiriama partiečiams. Toks blaškymasis ir gana rėksmingas atlikimas išpirkus visą nepigių dienraščių puslapį rodo, kad laiško autorius siekė sureikšminti savo mintis. Tačiau nuo to minčių padrikumas nedingo.
Pavyzdžiui, V.Uspaskichas savo laiške jaudinasi dėl mūsų valstybės pamatų, „ant kurių turi kurtis jauna valstybė“.
Šiuolaikinei Lietuvos valstybei – jau šešiolika. Dažnai pasigirsta, kad tai dar mažai, tačiau vis dėlto tiek metų yra gana daug. Su kuo čia palyginti? Kad ir su prieškario Lietuva. Šešiolika metų nuo paskelbimo jai sukako 1934-aisiais. Jeigu skaičiuotume nuo Steigiamojo Seimo ar Nepriklausomybės karų pabaigos, gautume 1936-1937 metus. Net įvertinus tai, jog tuomet gyvenimas virė ne taip sparčiai kaip dabar – nebuvo televizijos, interneto, visuotinės automobilizacijos, vis tiek negalėtume manyti, kad 1934-1937 m. Lietuva tik klojosi valstybingumo pamatus.
Tai ir šiandien apie valstybės pamatus tenka kalbėti nebent V. Uspaskichui. Matyt, ne tokios valstybės jis norėjo, matyt, su malonumu juos perklotų kitaip. Kaip? Na, V. Uspaskichas apkaltino teisėsaugos institucijas tarnaujant „atskiroms finansinėms grupėms“. Keista tai girdėti iš žmogaus, kuris pats valdo daug įmonių ir įvairią nuosavybę, kuri pati savaime yra „atskira finansinė grupė“. Matyt, pyksta, kad nepavyko teisėsaugos institucijų paveržti savosios finansinės grupės interesams.
Kitas gana įdomus „pamatinis“ V.Uspaskicho iškeltas aspektas – „tarnavimas svetimoms specialiosioms tarnyboms“. „Ir skirtumo čia nėra, – rašo kreipimosi autorius, – Rusijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų tos tarnybos“. Kaip ir galima tikėtis, „tarnystės“ įrodymų neatskleidė – paliko susiprasti patiems skaitytojams. Tačiau buvusio Lietuvos parlamentaro, ministro ir populiarios partijos lyderio mąstymas originalus: tarp Rusijos ir JAV spec. tarnybų nėra skirtumo! Lyg JAV nebūtų Lietuvos sąjungininkė NATO Aljanse.
V. Uspaskichas pareiškė, kad jau 10 metų kasmet nuo birželio pabaigos iki liepos 24-osios jis būna savo gimtinėje Rusijos šiaurėje, todėl nieko nuostabaus, kad ir šiemet jis taip pasielgęs. Suprask, kad net partijos išlikimo klausimas, valstybės prestižas, politinė padėtis šalyje jam yra mažiau svarbūs nei dešimtmetė šeimos tradicija. Nors tvanas, valstybė – tai aš.
Bendrapartiečius prezidiume ir Seimo frakcijoje jis netiesiogiai apkaltino žaidžiant svetimą, oponentų primestą žaidimą. Tik dėl tokio žaidimo jis buvęs priverstas iš pradžių suspenduoti savo, kaip partijos lyderio, įgaliojimus, vėliau ir atsistatydinti. Papriekaištavo, kad „partijos komanda nesugebėjo išsaugoti savo lyderio“. Galima suprasti, jeigu bendrapartiečiai būtų elgęsi kitaip – dar ir šiandien jis būtų Darbo partijos pirmininkas. Tikriausiai būtų ir ministras, Seimo narys?
Jis teigia, kad nesislapsto. Tolimame Rusijos užkampyje. Ten veda šventinius renginius 20 tūkstančių žmonių. Lipa ant scenos. Jis tiesiog, kaip ir rašo, daro ką nori ir būna kur nori. Jeigu panorės – bus ir Lietuvoje. Kada nors.
V. Uspaskichas daug dėmesio laiške skyrė nesąžiningumui, purvui, melui. Tuo jis save priešpriešino visai politinei sistemai ir teisėtvarkai. Tačiau net jo partijos gerbėją gali visiškai išmušti iš vėžių tokia viešo laiško pastraipa, kurią galima pavadinti tikru „perlu“, rusiškai – „iziuminka“:
„Jeigu iš tų pačių pinigų turėję pajamų vieni yra kalti, tai turi būti kalti ir kiti, kurie turėjo pajamų iš tų pačių šaltinių. Deja, aš kalbu apie aukščiausius valdžios organus ir struktūras.“
Kas kitkas čia yra, jeigu ne viešas prisipažinimas? Šią mintį galima pasakyti kitaip: „Taip, iš mano kasos buvo mokami pinigai“. Niuansas tik tas, kad kalti tik gavę pinigus, o tie, kurie davė – nekalti. Tikras rusiškos politinės minties šedevras.
Kitas tokios minties šedevras – dėl visko kaltas Artūras Paulauskas, prilygintas Lukašenkai, kuris kerštaujant dėl nuvertimo iš Seimo pirmininko posto neva panaudojo „teisėsaugą ir visą valstybę“. Žodžiu, kaltas ne kyšių davėjas ir gavėjas, o teisėsauga, kuri juos susekė.
Daug kartų savo laiške V. Uspaskichas pakartojo, kad jis nežaisiąs svetimo žaidimo. Tačiau jau vien šiuo laišku parodo, kad viskas yra kaip tik ne taip – kitų primestą žaidimą, jeigu toks yra, jis ir žaidžia. Priešingu atveju laiškų rašyti nereikėtų.
Jis parodė silpnumą ir beviltišką padėtį. Noras, kad jo apklausa vyktų dalyvaujant tarptautinėms organizacijoms, tai tik patvirtina.
Aiškiau nevilties išreikšti neįmanoma. Tai jau viskas.
