Visada daug dėmesio sulaukiančios “Žalgirio” ir “Lietuvos ryto” rungtynės šį kartą turėjo keletą papildomų aspektų. Be visų laukiamo A. Sabonio pasirodymo, jos reikšmingos tuo, kad abiem komandoms dėl vėlyvos Europos turnyrų pradžios buvo pirma ir paskutinė rimta repeticija prieš startą tarptautinėje arenoje. Treniruotė pavyko, o “Žalgirio” pergalė 77:73 turbūt nieko nenustebino.
Nuo pernykščių LKL lyderių susidūrimų vakarykštės (10.30) rungtynės skyrėsi dar ir tuo, kad prieš jas laukta daugiau reginio nei žūtbūtinės kovos. Varžybų nesureikšmino treneriai, turnyrinei lentelei jos reikšmės beveik neturi, o ryškiai “Žalgirio” naudai pasikeitęs jėgų santykis dar mažino intrigą. Belieka džiaugtis, kad kauniečių persvara nebuvo ryški, ir jaunai Vilniaus komandai patobulėjus LKL finalas vėl netaps formalumu. Ne itin aukštą įtampą rodė ir tai, kad nebuvo jokių konfliktų, vyravo tarpusavio pagarba ir gera nuotaika. J. Kazlauskas netgi leido sau rungtynių pabaigoje pasitikėti T. Delininkaičiu ir S. Kuzminsku.
Iš pažiūros “Žalgiris” turi beveik viską, ko reikia idealiai komandai. Yra pakankamai daug žvaigždžių. Ekipa turi daug potencijos žaisti komandinį žaidimą. Prie vieno geriausių Europos įžaidėjų E. Cotos prisidėjo puikiai aikštę matantis A. Sabonis, niekas iš krepšininkų negarsėja kaip individualistai. Jėgos tikrai nelygios ir todėl klausiu savęs - ne kodėl kauniečiai laimėjo, o kodėl rungtynės buvo tokios lygios? Juk “Lietuvos rytas” net ULEB taurės turnyre nepriskirtinas prie favoritų.
Vieną bėdą “Žalgiris” atsinešė dar iš pernykščio sezono. Kaip komandai trūko snaiperių, taip trūksta ir dabar. M. Beričius jau parodė, kad tikrai neužmėtys varžovų tritaškiais. Kiti gali mesti taikliai, bet daro tai nestabiliai. Vienintelis galintis snaiperiu vadintis S. Serapinas vargu ar žais lemiamais momentais. Galima teigti, kad vakar vilniečiams tolimi metimai sekėsi neką geriau, tačiau tai paaiškintina “Žalgirio” gynyba, kuri puikiai išgaudydavo varžovus prie tritaškio linijos. Kauniečiai dažnai mėtė laisvi, bet pataikė vis tiek prastai. Ši tendencija kelia didelę grėsmę, nes ir toliau nepataikant vis labiau bus spaudžiama priekinė linija.
Kita problema irgi matėsi jau LKL finalų serijoje. “Žalgiriečiai” pernelyg stengėsi grūsti kamuolius po krepšiu, o tokie svarbūs asmenys kaip atakuojantys gynėjai ir lengvieji kraštai dažnai išbūdavo šešėlyje visas rungtynes. Panašiai ir dabar. M. Timinskas, M. Beričius ir D. Šalenga ir pagal savo amplua, ir pagal sugebėjimus turi pelnyti didelę komandos taškų dalį. Taip yra visame pasaulyje. Kad ir kokia galinga būtų priekinė linija, ji viena nenušluos iš kelio stipriausių Europos komandų. A. Sireika po rungtynių pripažino, kad komandinį žaidimą reikia tobulinti. Trafaretinė, bet teisinga frazė.
“Lietuvos rytas” rungtynių pradžioje puikiai pasinaudojo plačia kauniečių gynyba. Nors mėtyti tritaškius sekėsi sunkiai, žaidėjai sėkmingai prasiverždavo po krepšiu arba perduodavo kamuolį ten esančiam laisvam žaidėjui. Atrodo “Žalgiris” pernelyg pasitiki A. Sabonio gynybiniais sugebėjimais. Jei priešininkų komanda žaidžia greitai, joks krepšininkas negali vienas uždengti erdvės po krepšiu. Juo labiau, kad jis ne antgamtinė būtybė ir jam ne 25-eri. Sabui prisėdus pailsėti, paaiškėjo, kad T. Beardas nėra baubas nei D. Simpkinsui, nei R. Javtokui. Aišku, vienas prieš vieną Lietuvoje (gal ir Europoje) A. Sabonio kol kas negali apžaisti niekas. Tačiau juk rungtyniauja komanda prieš komandą.
Nepaisant sąlyginai sėkmingų rungtynių, vilniečių problemos, palyginti su “Žalgiriu”, daug didesnės. Ar galit pasakyti, kas didžiąją rungtynių dalį buvo “Lietuvos ryto” įžaidėjas? Arba jo nebuvo visai, arba tai R. Šiškauskas. A. Lucasas berods niekaip negali suprasti, kad atsidūrė profesionalioje, o ne studentų komandoje. Jis naudingas tuo, kad palaiko greitą tempą, tačiau dauguma bent kiek staigesnių jo perdavimų skrenda arba į užribį, arba varžovams į rankas. Įžaidėju Lucasas gali vadintis tik teoriškai.
Trūksta vilniečiams ir individualiai pajėgių krepšininkų. Prie tokių priskirčiau tik R. Šiškauską ir D. Simpkinsą (na, dar A. Lucasą, nepaisant jo beprotiško stiliaus). S. Jasaitis, trečius metus esantis komandoje ir jau turėjęs tapti svarbiu žaidėju, kol kas yra viso labo pagalbininkas ir rizikuoja įsitvirtinti “amžinai perspektyvių” kategorijoje. Universalumu S. Jasaitį gerokai lenkiantis M. Lukauskis net nepasirodė aikštelėje. P. Čiukinas, tikras vidurio puolėjas, taškus pelno daugiausiai kontratakose.
Vilniečių perspektyvas ULEB turnyre praskaidrina tai, kad varžovai irgi nerodo stebuklų. Potencialiai grėsmingiausiai atrodę Kroatijos čempionai Splito “Croatia osiguranje” neteko savo žvaigždžių ir Adrijos lygoje žengia tik šešti. Tą pačią vietą Prancūzijos lygoje užima “Cholet Basket”. Vos ne visą sudėtį pakeitusiai “Ionikos” ekipai nesiseka Graikijoje. Atrodo, pavojingiausi bus kaimynai iš Lenkijos - Sopoto “Comfort trefl”.
Kol kas stipriausios Lietuvos ekipos gali padėkoti vienai kitai už gerą repeticiją. Ko mūsų krepšinio lyderiai verti Europoje, pamatysime jau kitą savaitę.
