Paskutinį kartą traukiniu važiavau prieš kokius šešerius ar septynerius metus. Važinėdavau priemiestiniais traukiniais medinėmis kėdėmis, todėl man atrodė, kad traukinys tinka įveikti tik nedidelius atstumus Lietuvoje. Tačiau neseniai pasitaikė galimybė išmėginti visai ką kita.
Birželio viduryje manęs laukė eilinė kelionė į užsienį. Tačiau netikėtai užsienis ėmė geisti pamatyti ne tik mane (kaip dažniausiai pasitaiko), bet dar ir mano bendradarbį. Ką gi, apsidžiaugę dėl tokios neįprastos galimybės ilgėliau pabūti akis į akį ir išsiaiškinti, kas vertesnis aukštesnių pareigų bendrovėje, nutarėme susiorganizuoti neįprastą kelionę. Arba, kaip sako save gerbiantys vidurinės klasės snobiški “jupiai”, pasidaryti “ekspyriensą”.
Kaip vykti į Varšuvą trečiajame tūkstantmetyje? Lėktuvu? Itin banalu. Judėjimą pėsčiomis derinti su autostopu? Gaila sunkiai užgyventų kalorijų ir brangių batų. Be to, nepatogu tempti lagaminą. Automobiliu? Ai, numušti vabzdžiai ir suvažinėti kiškučiai išpurvins nuplautą nuostabų geriausio vyro draugo (ar draugės?) korpusą ir suterš lietus diskus… Todėl pasirinkome geležinkelių transportą. Iš pasąmonės iškilo vaikystėje matytų tarybinių filmų vaizdai ir mes krykštavome, vienas kitam pasakodami, kaip kupė rūkysime machorką, grosime armonika ir gersime naminę iš didelio butelio, užkemšamo popieriniu kamščiu. O traukinys riedės per bekraštę stepę, nutviekstą raudonos besileidžiančios saulės…
Vilniaus geležinkelio stotis paliko kuo puikiausią įspūdį. Švarus, spindintis ir tuščias pastatas. O mes tikėjomės kioskelių, prostitučių, kainuojančių alaus butelį, legiono, valkatų ir tualetų smarvės. Deja, tai liko tame mielame laikotarpyje, kai Lietuvoje kapitalizmas tik gimė. Ką gi, vienas stereotipas sudužo, sužalodamas mano sentimentalią širdį. Tačiau ateityje laukė dar ir daugiau netekčių…
Važiavome lenkams priklausančio traukinio pirmąja klase, todėl gavome dvivietį kupė. Vidus akies nedžiugino, bet ir nebuvo visiškai blogai. Nedidelė erdvė, kartonu apmuštos sienos… Švari ir balta patalynė, gan patogūs gultai… Veidrodis, kriauklė… Ką gi, gyventi tikrai galima. Vos neapsiverkiau, apsilankęs tualete (nors užrašas griežtai perspėjo, kad traukiniui stovint juo naudotis draudžiama). Jis buvo visiškai kitoks nei matyti mano paauglystės laikais! Švaru, skystas muilas rankoms, tualetinis popierius, malonus kvapas. Protas suvokė, kad viskas keičiasi, bet širdis sakė, kad taip ir negali, ir neturi būti.
Pastovėję koridoriuje ir nužiūrėję visas praeinančias bendrakeleives, sulindome atgal į savo kupė. Užsitrenkėme duris, atsikimšome alaus. Išsitraukėme šachmatus. Ech, kelionė buvo nuostabi, o mūsų sumanymas keliauti traukiniu - daugiau nei fantastiškas…
Pasibeldė vagono konduktorius. Patikrino bilietus. Dingo. Po keliolikos minučių pasibeldė vėl. Atidarėme. Pasiūlė po buteliuką mineralinio vandens. Nemokamai. Buvome išties maloniai nustebinti. Dar po pusvalandžio konduktorius pasirodė vėl ir davė po du celofane įpakuotus meduolius. Sušlamštėme juos užsigerdami alumi. Nebuvo ypač skanūs, bet juk nieko ir nekainavo. Po trijų alaus butelių sėdėjome apspangę ir patenkinti. Pliekėme šachmatais, o pertraukose tarp partijų dalijomės darbinėmis paskalomis ir patirtimi bendraujant su moterimis. Taip atslinko ir naktis. Tada sulaukėme svečių.
Lietuvių pasieniečiai ir muitininkai, kaip visada, buvo itin greiti ir neįkyrūs. Nešiojamuoju skeneriu nuskenavę pasus, net nežvilgtelėję į mūsų krepšių pusę, palinkėjo mums labos nakties. Nieko nelaukę nusimetėme drabužius, išsijungėme šviesą ir griuvome į savo gultus. Vis dėlto rytoj laukė verslo susitikimas ir vakarienė, tad turėjome būti žvalūs. Netrukus pradėjau grimzti į snaudulį…
Tačiau netrukus traukinys sustojo. Slinko minutės. Miegas paslaptingai išgaravo. Ilgai ir atkakliai niekur nejudėjome. Už lango kažkas šūkavo. Kažkur tolėliau girdėjosi duslus lokomotyvų ūžesys. Įsismelkė įtarimas, kad keitėme ratus iš platesnių į siauresnius prieš įvažiuodami į Europą. Su bendradarbiu ėmėme svarstyti, kokiais būdais bus pakeisti ratai vagonams, jeigu mūsų niekas nevarė persėsti į kitą traukinį. Pakels kranu vagoną, nuims plačiuosius ratus ir užmaus siauresnius? O gal vagonų ratai turi nepaprastą savybę prisitaikyti prie bėgių pločio? Netrukus traukinys vėl pajudėjo į vakarus… Vadinasi, tiesa slypi anapus…
Kai antroji miego banga buvo jau beapklojanti mane, dar kartą traukiniui sustojus į kupė duris netrukus kažkas gan grubiai pasibeldė. Garsiai keikdamasis išlipau iš lovos, įjungiau šviesą, aplink strėnas apsivyniojau savo baltą it sniegas rankšluostį ir atplėšiau duris. Už jų stovėjo uniformuoti žmonės ir lenkiškai iš manęs pareikalavo paso. Dabar jau tyliai keikdamasis, padaviau savo ir bendradarbio, kuris susierzinusiu veidu juos stebėjo nuo antrojo aukšto gulto, pasus. Lenkai patikrino ir netrukus pasišalino. Vėl garsiai keikdamasis griuvau į lovą. Miegas buvo čia pat…
Vėl pažadino gan grubus beldimas. Vėl rankšluostis ir šviesa. Pasižiūrėjau į laikrodį. Nuo praėjusio beldimo tebuvo praėję penkiolika minučių. Atplėšiau duris. Vėl uniformuoti žmonės. Man per petį susidomėję žvelgia į mūsų krepšius. Lenkų muitininkai…
Neišsimiegoję, paraudusiomis akimis anksti iš ryto pasiekėme Varšuvą. Visą naktį pavyko tik snausti, nes traukinys kelis kartus buvo kažkokiais reikalais sustojęs. Vagonai barškėdavo ir svyruodavo. Pusvalandį prieš pasibaigiant kelionei gavome kavos, bet ji negelbėjo. Buvo pernelyg anksti važiuoti ir į kontorą, ir į viešbutį. Todėl surūgę sėdėjome geriausioje tarptautiniams turistams ir “pleibojams” vietoje - stoties “McDonald’s”. Kimšome sumuštinius keikdami akmens amžiaus susisiekimo priemones, darbą ir merginas, kurios, užuot rašiusios guodžiančias SMS žinutes išvargusiems verslo fronto kariams, saldžiai miega minkštose lovose.
Diena buvo pragariška. Reikėjo sėdėti pritemdytame kambaryje ir klausytis kalbėtojų. Nepadėjo net susitikimo interaktyvumas. Kelis kartus per dieną norėjau kaip boksininkas Kličko gauti į veidą, kad išsilakstytų miegai... Tai buvo nepakeliama…
Atgal išvažiavome kitą rytą. Aišku, išsimiegoti nepavyko, nes juk privalėjome megzti naujas profesines pažintis ir pakurstyti senus beblėstančius santykius. Paryčiais parsiradę į viešbutį, atsikėlėme vos po dviejų valandų. Dušas, itin kruopštus darbas su vakarykštį aktyvų lėbavimą išduodančiu veidu, viešbučio pusryčiai, taksi, traukinys. Žodžiu, visiška rutina.
Atsidūrę sėdimame kupė kartu su dar keturiomis įvairaus amžiaus lenkų kilmės bendrakeleivėmis, akimirksniu pasinėrėme į pasąmonės vaizdinių pasaulį…
Pažadino mane stambi plaukuota ranka, purtanti mano petį. Pramerkęs akis išvydau kontrolierių, lenkiškai klausiantį bilieto. Padaviau. Kontrolierius, pasižiūrėjęs į mūsų kelionės dokumentus, maloniai paaiškino, kad Bialystoke turėsime išlipti ir persėsti į kitą traukinį. Tai buvo tikras netikėtumas, tačiau apsimetėme, kad tai jau senų senovėje žinojome. Juk negalėjome mes, respektabilūs jauni ponai, prieš damas pasirodyti tokie nevyriški ir nežinantys, nei ko norime, nei kur vykstame. Puolėme jam dėkoti ir tvirtinti, kad situacija kontroliuojama. Kontrolieriui išėjus ir konstatavę, kad mums pasisekė ir nebereikės Varšuvoje miegoti po tiltu, akimirksniu “išsijungėme”.
Vėl pažadino bruzdesys ir netrukus staigi tyla. Apsidairęs supratau, kad vagone tebuvome mes dviese. Išėjau į koridorių. Tuščia… Tik vėjas gainioja popieriaus skiautes… Mėtosi vagone numesta lėlė… Kažkas nespėjo baigti sumuštinio… Bialystokas…
Persėdę į kitą traukinį Bialystoke, netrukus tai padarėme dar kartą kažkokiame kaimelyje. Galų gale galėjome ramiau atsikvėpti. Iškišę galvas pro langą stebėjome, kaip artėja aukšta spygliuota tvora, už kurios plytėjo mūsų Tėvynė. Širdis plakė smarkiau. Girdėjau lietuviškų žalmargių tylų baubimą. O gal tai buvo paskutinis tauras, vienišas klajojąs po miškais apaugusias kalvas… Pasieniečiai atkėlė plačius vartus ir traukinys mus netrukus nešė gimtinės laukais, kurie, be abejonės, buvo nepalyginamai žalesni ir geriau kultivuojami nei kur kitus užsienyje.
Išlipome Šeštokuose. Iki traukinio, turinčio mus nuvežti į sostinę, atvykimo buvo dar valanda. Kankino siaubingas badas, todėl nupėdinome į miestelį ieškoti krautuvėlės. Ilgai ieškoti neteko. Įvirtę į nedidelę parduotuvę, ėmėme triukšmauti ir reikalauti mus kuo skubiau pamaitinti. Pardavėja atrodė gana pakraupusi. Juokdamiesi paprašėme dešros, duonos ir pomidorų. Ir dar viską supjaustyti. Ir dar po tris “Kalnapilio” alaus. Na, ir gal dar traškučių duokite.
Buvo šaltoka, purškė lietus, tačiau alų gėrėme tiesiai iš butelių perone. Pirmus du butelius įveikiau keliais maukais. Užliejo malonus svaigulys… Prabangiu “Canon” aparatu fotografavau bendradarbį, įvairiomis pozomis vartojantį alkoholį. Tokiu nenuspėjamu barbarybės ir prabangos deriniu, matyt, tikrai šiurpinome netoliese stovinčią grupelę prancūzų, nes jie vis dairėsi į mūsų pusę ir kažką aptarinėjo. Ketinome jau iš pigumu alsuojančio maišelio traukti ir savo prabangius ką tik įgytus pietus, bet Lietuvos įvaizdį nuo visiško fiasko išgelbėjo horizonte pasirodęs lauktasis traukinys.
Pirmos klasės kupė buvome vėl visiškai vieni. Apmušalai buvo šiek tiek labiau susidėvėję nei lenkų traukinyje, bet apakinti meilės Tėvynei ir ant tuščio skrandžio išgerto alaus mes nematėme jokių trūkumų. Netrukus kupė pasigirdo muzika. Grojo tikros senienos “Bad Boys Blue” ir “Fancy”, bet ar tai mums rūpėjo? Užsitraukėme užuolaidas. Apsikabinę pašokome. Pasibeldė vagono prižiūrėtoja ir pasiteiravo, ar norėsime kavos. Entuziastingai sutikome. Laimingi klykėme vienas kitam, kad Lietuvoje traukiniai - nerealūs. Kad tik gimtos šalies viešajame transporte gali būti taip gera.
Padavėja padavė mums kartoninius puodelius su “Lietuvos geležinkelių” simbolika ir maloniai šypsodamasi informavo, kad iš mūsų - po litą penkiasdešimt. Vos ne tuo pačiu metu išsijungė muzika. Paragavome kavos ir konstatavome, kad ji, ko gero, tikrai nekainavo penkiolika litų už pakelį. Už lango prasidėjo stiprus lietus.
Stebuklas sužlugo staigiai kaip kine.
Artėdami prie Kauno, gėrėme likusį alų ir svarstėme, kokias intelektualias temas aptarinėsime su gražiomis kaunietėmis, kurios įlips į mūsų vagoną ir geis atsisėsti mūsų kupė. Siūliau aptarti, kam labiausiai tinka vilnietės, kam - kaunietės, o kam - klaipėdietės merginos, bet galiausiai nutarėme, kad tai pernelyg rizikinga tema, kurioje egzistuoja visiškai nesutaikomos ideologijos.
Tačiau netrukus traukinys jau riedėjo Vilniaus link, o kupė tebebuvome dviese. Viltis išblėso.
Vilniuje buvome apie dvidešimtą valandą. Įkvėptas kelionės traukiniu, nutariau išmėginti dar vieną transporto priemonę, kuria nevažiavau jau beveik šimtą metų. Nusipirkau talonėlį ir ryžtingai žengiau troleibuso link…
