Patikėkit manim - labai sunku gyventi, kai viską žinai. Negaliu ramiai praeiti pro porų ginčus, nepaaiškinęs, kad jis durnas, o ji manęs dar nepažįsta, smagiai sučepsiu pamatęs jehovistą ar munistą, nes žinau, kad manęs laukia kruvinos dogmų skerdynės.

Strykčioju kaip vaikas, kai sutinku pavyzdingą dešinįjį arba kairįjį - pirmam būtinai pabandysiu išmušti žemę iš po kojų marksizmu, antram liepsiu bučiuoti laisvosios rinkos žiedą su deimantu.

Paskutinėmis savaitėmis mane pradėjo kankinti mintis. Iš pradžių tik žvalgiausi, vėliau jau blaškiausi nerasdamas, kur ją pasodinti, kol galiausiai užtikau reperį Pushą, duodantį interviu „Klaipėdos“ dienraščiui naujojo albumo proga (http://www.klaipeda.daily.lt/temp.php?id=1121182075). Aš įsiterpinėju neatsiprašydamas: Lietuvai tiek pat kiek ES paramos reikia ir hiphopo.

Parašiau ir iškart atlėgo.

Dabar stebėk mano lūpas, mazafaka. Iš pradžių stosiu girto Rūpintojėlio poza ir atsikirsiu prieštaraujantiems neišmanėliams.

1. Televizoriuj labai daug hiphopo, atsibodo, blemba.

Hiphopo per televizorių beveik nerodo. Taip, kaip popsas „Mango“ nėra jo proprosenelis „The Beatles“, taip ir „mažule, jei tu man duosi, tai ir aš tau duosiu, žinau, ko tu nori, cypt cypt, bling bling“ nėra joks hiphopas - tiesiog popsas. Ne viskas, kas juoda, yra hiphopas, brol.

REKLAMA

2. Hiphopas yra juodųjų muzika.

Puikus, šonkaulius ir raktikaulius triuškinantis rasistinis argumentas. Taip pat kaip: „Lietuvio smegenų vingiai atkartoja Nemuno ir Neries upių vagas, tad jis neįgalus suprasti Cervantesą“ arba „Pomidorai ir bulvės, bebarzdžių indėnų maistas, netinka gauruotiems lietuviams“ arba „Japonijos mašinų dizaineris niekada nesupras mėlynakių geltonkasių godų ir gabijų“. Netgi nusileidžiant iki rasistinės ideologijos, labai lengvai galima atsikirsti, kad hiphopas yra tik metodas, tik įrankis.

Galiausiai netgi rokas ir visos jo pasekmės (pradedant Bendžiais ir baigiant Berlyno diskotekomis) turi daugybę šaknų juodųjų muzikoje, tad kad toks gudrus, tai mėgstamose dainose klausyk tik tuos sąskambius ir motyvus, kurie tikrai yra savo kilme europietiški.

3. Hiphopas lietuvių kalba neįmanomas, bet šnekėt, ką ir daro hiphoperiai, aš pats moku.

Jeigu būtum nulipęs nuo sofos ir atsigavęs nuo televizinio transo, būtum sužinojęs, kad „Kastaneda“ ir SEL yra ne hiphopas, o tik nevykęs bandymas „Audi“ bulką pavadinti poršu. Be abejo, paprasta kaip kaladėlės ir funkcionali anglų kalba, kur vienas žodis gali būti ir daiktavardis, ir veiksmažodis, ir būdvardis, yra labai patogi žongliravimui, o nuo lietuvių kalbos priešdėlių, priesagų, linksnių ir šokinėjančių kirčių taip supa, kad jūros liga galima susirgti. Bet tai kamon! Vyras tu ar ne vyras? (galioja ir moterims). Lietuvių kalba yra iššūkis! Amazonės džiunglės, Everestas ir daugkartinis vyriškas orgazmas viename! Tas, sugebėjęs taip sudėlioti žodžius, kad ne tik paskutiniai skiemenys rimuojasi, bet ir bendra ritmika atsiranda, gali drąsiai vadintis menininku, kurio pirmoji ir paskutinė raidės yra didžiosios - MenininkaZ.

Kol aš trankiau atgal dėl lietuvių kalbos, tu net nepastebėjai, kad atsikirtau ir dėl „reperiai tik šneka“. Tikras hiphopas yra siužeto, fonetinio garso ir pačių žodžių bendra ritmika. Dabar vasara, neatsakingos meilės metas, todėl aš tingiu ieškoti, konvertuoti, karpyti, tad susirask pats, kur Svaras „G&G Sindikato“ gabale „Vienas kraujas“ pamokslauja dėl alaus kioskelių ir hipermarketų maišelių, o Vaiperis per „Viskas pagal mus“ - apie pusnuoges undines ir gintaro karolius.

REKLAMA

Dabar aš stosiu trijų patefonų poza ir liepsiu ant tatamio išeiti „Klaipėdos“ žurnalistui Arnoldui Rupeikai, o paskui ir Pushui.

Pasiknisęs tautos sąmonėje Rupeika ištraukė stereotipą. „Manoma, kad hiphopas - tik laikinas reiškinys, iš kurio išaugama, surimtėjama“, - pažemintu balsu Pushui sakė jis.

Ir išsidavė, kad negirdėjo apie tą sielas pavergiantį velnio įrankį - roko muziką. Ar išaugama iš rokenrolo? Pasigauk kokį nors viduramžį verslininką, tarnautoją, architektą ir paklausęs, pagal ką jis jaunystėje kinkavo galva, stebėk jo atsiveriančią sentimentalią šypseną. „Aš net ir plaukų nenusikirpau“, - pasakys Užkuraitis.

„Pink Floyd“, „Deep Purple“, „The Beatles“ - jie ir dabar paklausūs. Subkultūroje išaugę žmonės, net ir panirę į viduriniosios klasės buitį, vis tiek sentimentaliai grįžinės į praeitį. Juk subkultūra ne tik muzika, bet ir jos nario „aš“ dalis, todėl ji iki grabo lentos nusėda praeityje. Galbūt šie plačiakelniai vaikučiai ateityje ir apsirengs kantuotas kelnes, o ant turėklų važinės nebe riedlentėmis, o BMW, galbūt hiphopas nebebus jų tapatybės ašis, tačiau jų kultūriniai polinkiai vis tiek liks maždaug panašūs. O kol kas senų hiphoperių nėra, nes pats Lietuvos hiphopas jaunas.

Žurnalistas nerimsta, turi prinokusių teiginių: „Be to, už Lietuvos ribų hiphopas sparčiai mutuoja ir „popsėja“. Arba. „Tavo nuomone, hiphopas būtinai turi būti agresyvus, politiškas, kandus, juk Vakaruose vadinamieji hiphoperiai jau kurį laiką renkasi romantišką stilių, ritmenbliuzo lyriką, tampa nebepanašūs į savo pradininkus?“

Pushaz irgi neatsilieka: „Vakaruose hiphoperiai [...] neturi apie ką repuoti, išskyrus apie tą patį per tą patį - „babkes“, „tačkas“, „bobas“, „šmotkes“.

Nieko jūs abu nesuprantat. Reikia tik eiti prieš srovę (mainstream) iki jos ištakų (undergroundo), kur yra tos rovės lopšys. Mainstreamo tendencijos rodo vakarykštes undergroundo tendencijas, televizoriuje dominuojantis hiphopas rodo stiprų hiphopo undergroundą.

Vakaruose yra kur kas dažnesnis kultūrinis atsinaujinimas, kur kas gilesnė subkultūrizacija, kultūrinės mados neužsistovi ir dar pernai buvusios požemyje, šiais metais jau laikomos nuvalkiotomis, naujumo poreikis didžiulis, tad srovininkai užsideda dujokaukes ir lenda po žeme. Juk dauguma blingblingerių, blizgančių TV hiphoperių, vis dėlto buvo atrasti gatvėse.

REKLAMA

Muzika vietoje nestovi. Pastaraisiais metais Didžiojoje Britanijoje išvešėjo toks gėris kaip grime. Jo lopšys - piratinės Rytų Londono stotys, kur piktabalsiai tikrai-ne-r’n’b vaikinai maišė rimus ir elektroninę muziką. Vėliau Dizzee Rascalas išnešė grime vėliavą ir tapo žiniasklaidos numylėtiniu, o tu negalėjai patikėti savo klaviatūra, kad pražiopsojai šičia (http://www.soundclick.com/bands/pagemusic.cfm?bandID=163430), čia (http://www.grimemusic.com) ir čia (http://www.google.com).

Taigi Rupeika ir Pushaz guli sumazgyti ir sunkiai kriuksi. Dabar aš paaiškinsiu, kodėl Lietuvai hiphopo gyvybiškai reikia.

Kaip mano pasikoręs kolega Miglius Sudeikis kažkada nugirdo televizoriuj vieną psichologę šnekant, lietuviai nesugeba suformuluoti, kurioj sielos vietoj jiems skauda. O paklausti, kas jiems blogai, supyksta, kad guru turintis būti psichologas jiems nepadeda. Nieko čia keista. Viena mažiausiai skaitančių tautų (kaip man širdį Zagrebe skaudėjo, kai rytinėse gatvėse kas antrą autobuso laukiką mačiau laikraščiu apsiginklavusį) žino per mažai žodžių, kad galėtų išryškinti savo santykius su savimi ir aplinka, kad galėtų išlaisvinti savo demonus ir uspaskichus, tad šie galiausiai užspaudžia į kampą ir užneria kilpą ant kaklo.

Hiphopo kūrinių personažai dažniausiai kalba pirmuoju asmeniu. Na, dar paprasčiau - tai tiesiog savojo pasaulio ir nuotykių betono džiunglėse paveikslėliai. O kad paveikslėliai patiktų aplinkiniams, reikia ir žodžio naujesnio, ir požiūrio įmantresnio, tad hiphopinimas, kaip ir bet kuris kitas rašymas, padeda formuoti asmenybę.

Apskritai kalbant, lietuvis yra aistringai apatiška būtybė. Hiphoperio veidas gal ir apatiškas, tačiau jo aplinkoje lipti ant scenos ir būti iniciatyviam yra cool, pagal tai ir pagal žodžio vingrumą yra išmatuojamas jo hiphoperiškumas.

Lietuvoje labai silpnas ir bendruomeniškumo jausmas. Ne tik tėvynės nemylim, išvažiuoti norim ir sovietmečio ilgimės, tačiau ir profsąjungos distrofiškos, retai sugebam susiburti kiemą išsišluoti, nesudraudžiam besarmačių gatvėje. Hiphopas tai gali pakeisti.

REKLAMA

Tikrąjį gatvės hiphoperį gali veržti stebėjimo kamerų nemirksinčios akys ir nykstantys kino teatrai, jis gali verkti dėl savo nuo heroino sudžiūvusio jaunojo brolio ar išjuokti vietinį policininką. Problemos ir konfliktai ir yra cementas bendruomeniškumui bei tikrajai demokratijai, kai muziką užsako apačios. Hiphoperis iškristalizuoja problemą, ja užsikrečia vietinė auditorija, galbūt ją pasigaus ir žiniasklaida, o artėjant rinkimams politikėlis užsimanys pasimaivyti, kad jam rūpi žmonės, ir pradės problemą krapštyti. Arba iniciatyvesni hiphoperiai patys ir be žiniasklaidos išves iš kantrybės tuos savivaldybės tinginius.


Rašyti komentarą...
e
e
2009-06-09 15:54:46
Pranešti apie netinkamą komentarą
e
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų