Mizantropai ir lituanofobai vėl turi progą švęsti – Stokholme įsikūręs Sveikatos paslaugų tyrimo centras (Health Consumer Powerhouse) paskelbė 2006 m. Europos sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo indeksą (Euro Health Consumer Index 2006), pagal kurį Lietuva tarp 26 valstybių (25 ES šalys ir Šveicarija) užėmė 26 vietą.
Indeksas, tiesa, yra specifinis. Todėl tyrimo autoriai paprašė interpretuoti jo rezultatus „su didžiausiu atsargumu ir susilaikant nuo drastiškų išvadų“.
Specifika yra ta, kad juo tyrimo autoriai siekė įvertinti ne tiek nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų kokybę, kiek tų sistemų santykius su jų pacientais (vartotojais), jų „draugiškumą“ vartotojams. Jie pabandė sudėti kartu sistemos skaidrumą, atliepimą vartotojų reikmėms ir „kietus“, kiekybinius sveikatos priežiūros paslaugų rodiklius.
Todėl tie penki rodikliai, pagal kuriuos tyrinėtojai skaičiavo savąjį indeksą, atspindi tą dvilypę paskirtį: jie apima pacientų teises ir informaciją, gydymo laukimo laiką, gydymo rezultatus, paslaugų teikimo lygį („dosnumą“) ir vaistų prieinamumą (kaip greitai pateikiami vartotojams nauji vaistai nuo vėžio, kaip lengvai prieinami nauji vaistai). Kiekvienas iš tų penkių rodiklių turėjo po keletą savų rodiklių ir atitinkamą svertinį koeficientą.
Visa tai apskaičiavus ir buvo gauta išvada, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vartotojų atžvilgiu yra nelabai...
Tyrimo išvados yra įdomios keletu aspektų.
Pirma, jis darsyk įrodo aiškią tiesą – sveikatos priežiūros lygis priklauso nuo šalies turtingumo. Tyrimo autoriai suvokė tai nuo pat pradžių ir pabandė išvengti to banalaus atradimo, kad sveikatos apsaugos srityje šalys rikiuojasi taip pat, kaip jos rikiuojasi pagal universalųjį rodiklį „BVP, tenkantis vienam gyventojui“. (Pavyzdžiui, jie nepanaudojo tokių įprastų medicinos „meistrystės“ rodiklių, kaip laukiama gyvenimo trukmė, mirtingumas nuo plaučių vėžio, mirtingumas nuo širdies ligų, diabetas – nes tai dideliu mastu yra gyvensenos ir aplinkos, o ne sveikatos apsaugos veiklos rezultatai.) Tačiau suvestinis indeksas „atsisakė“ rodyti kitaip.
„Pirmūnų“ grupę, teikiant savo piliečiams sveikatos apsaugos paslaugas, sudaro (eilės tvarka) Prancūzija, Olandija, Vokietija, Švedija, Šveicarija ir Liuksemburgas. „Atsilikėliai“ – tai (vėlgi eilės tvarka, tik pradedant nuo didžiausio atsilikėlio) mes, Airija, Latvija, Slovakija, Čekija, Lenkija ir Estija.
Tiesa, šioms šalims tyrimo autoriai randa pagyrimo žodžių. Vidurio ir Rytų Europos šalys, teigia jie, „atrodo stebėtinai gerai, atsižvelgiant į jų daug mažesnes išlaidas doleriais vienam gyventojui, koreguotas pagal perkamąją galią“. Ypač pastebėtina Slovėnijos ir Estijos pažanga – tame perėjime nuo planuojamos prie vartotojų reikmėms tarnaujančios ekonomikos „mažiausi laivai apsisuka greičiausiai“, sako švedų tyrėjai.
Airijos atvejis patikslina taisyklę – taip, turtas lemia lygį, bet anaiptol ne iš karto ir ne automatiškai. Ši šalis turi aukščiausią, išskyrus Liuksemburgą, BVP vienam gyventojui rodiklį tarp ES šalių narių, bet joje, tyrėjų nuomone, yra „didžiulės operacijų laukimo problemos ir prastoka gydymo rezultatų kokybė“. Šalyje ruošiamasi sektoriaus reformai.
Tai ir yra antra, svarbiausia, išvada – sveikatos priežiūros sistemos būklė didele dalimi yra pasirinkimo reikalas. Štai tyrimas atskleidė, kad Prancūzija yra absoliuti lyderė (surinko 576 taškus iš 750 galimų). Jeigu kritikai sako, kad „Prancūzijos sveikatos paslaugų sistema turi didžiules deficito problemas“, tai, tvirtina autoriai, reikia pažymėti, kad viešųjų paslaugų atveju, kai atitinkamas sektorius nėra finansuojamas pagal rezultatus ir veikia konkurencijos aplinkoje, jo biudžeto deficito apibrėžimas yra daugiau ar mažiau sąlyginis dalykas. Kol „AB Prancūzija“, rašoma tyrime, yra gan moki, pelno ar nuostolių skaičiai sektoriaus balanse nėra per daug reikšmingi.
Tai tiesa. Sveikatos apsaugos sektorius turi tiek lėšų, kiek jam skiriame, ir tų lėšų apimtis gali skirtis nuo visuomenės lūkesčių sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugų atžvilgiu.
Lietuvos atveju visuomenės nuomonė apie tai, kad sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugų teikimas turi būti ypatinga viešosios politikos sritis, yra gan tvirta. Iš dalies joje atsispindi senosios planinės medicinos atgyvenos, bet kita dalimi ta nuomonė šliejasi prie bendrųjų globalinių nuostatų. Kiek tai suvokia politikai – didelis klausimas.
Pavyzdžiui, Lietuvoje sveikatos apsaugos ir socialinio darbo sektoriuje dirba (2005 m. duomenimis) 6,7 proc. visų dirbančių žmonių, o jų įnašas į šalies BVP (skaičiuojant pagal pridėtinę vertę) – tik 3,0 proc. Kodėl? Todėl kad toks yra politikų pasirinkimas – mokėti sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojams mažiau ir finansuoti jų įstaigas menkiau. Darbo užmokesčio vidurkis šiame sektoriuje sudaro vos 63 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio.
Todėl ir išeina, kad pagal tuos rodiklius apskaitomas darbo našumas sveikatos apsaugos ir socialinio darbo sektoriuje tėra vos 32,8 proc. šalies vidurkio. Kadangi darbo našumą lemia darbo kokybė, kurią savo ruožtu lemia išsimokslinimas, tai šalies administracijos sumeistrautas sveikatos apsaugos darbuotojų atlyginimas ir viso sektoriaus finansavimas rodytų, kad šiame sektoriuje darbuotojų išsilavinimas pats žemiausias, neprilygsta nei žemės ūkiui, nei statybai ar transportui, ką jau kalbėti apie energetikus.
Tokios nesąmonės ir paliudija, kad sveikatos apsaugos finansavimas ir įnašas į šalies nacionalines pajamas yra pasirinkimo reikalas. Politikai gali ją sutvarkyt vienaip, gali kitaip. Priklausomai nuo to, kaip moka ir kaip nori.
Minėto tyrimo autoriai išvadas apie Lietuvą apibendrina taip: „Sveikatos priežiūros sistema iš esmės reformuojama; yra erdvės ir vilčių geresniam įvertinimui 2007 m.“. Sutinkame su tuo. Tik jie nežino, kad tai viltis nešančiai reformai greit sueis dešimt metų.
