Irena ZUBRICKIENĖ
Mierčių kaime (Vilkaviškio sav.) gyvenantys Ona ir Zigmas Apanavičiai, sausio 18-ąją netekę savo sūnaus Rolando (30 m.), nebetiki kada nors sužinosią daugiau šios tragedijos aplinkybių. Jie teigė, kad mįslės, dvejonės ir spėlionės slegia ne mažiau, nei pats netekties gedulas.
Nurūko nepalikęs pėdsakų...
Savo šeimos neturėjęs, su tėvais gyvenęs ir jų ūkelį tvarkęs jaunas vyras vakarop buvo aptiktas nebegyvas judriame Vilkaviškio - Kudirkos Naumiesčio - Šakių kelyje, ant važiuojamosios kelio dalies, pervažiuotas automobilio, pasišalinusio iš avarijos vietos. Rolandui iki namų buvo belikę eiti apie kilometrą.
Tai, kad Rolandas pervažiuotas ta pačia kryptimi judėjusio automobilio (o gal keleto), tyrėjai nusprendė pagal vyro sužalojimų žymes. Tačiau transporto priemonė ir ją valdęs vairuotojas, kai šiuo įvykiu "Akistata" domėjosi po 4 savaičių, buvo dar nenustatyti. Anot tyrėjų, įvykio vietoje nebuvo likę jokių automobilio pėdsakų, galinčių padėti jį surasti: nei stiklo šukių, nei mašinos detalių ar nuolaužų, nei transporto priemonės dažų žymių. Rolando artimieji, patys įdėmiai apžūrėję nelaimės vietą, teigia, kad vyrą pervažiavusi mašina, vykusi Šakių kryptimi, stabtelėjo tik gerokai pravažiavusi ir kažkodėl apsisuko atgalios, Vilkaviškio link, - esą pavyko rasti tokias manevrų žymes. Manoma, kad neva krovininio automobilio užkabintas Rolando kūnas buvo temptas keliasdešimt metrų.
- Jeigu ir buvo tokių stabdymo ir posūkio žymių, tai šiandien dar negalima tvirtinti, jog jos - vyrą mirtinai sužalojusios mašinos, - "Akistatai" sakė Vilkaviškio prokuratūros prokuroras Saulius Striauša. - Juk ten galėjo apsisukti ir kiti automobiliai, kurių vairuotojai, pastebėję ant važiuojamosios kelio dalies žmogaus kūną, turbūt smalsavo, kas čia atsitikę, ar jis dar gyvas, ir panašiai.
Įvykio tyrimui vadovaujantis prokuroras nesiėmė spėlioti, kokių gabaritų automobilis pervažiavęs R. Apanavičių, kol neturima neginčijamų faktų. Tačiau jis patikino, kad pareigūnai nesėdi sudėję rankų ir nelaukia, kol pasprukęs vairuotojas prisistatys pats. Anot prokuroro, kaip įprasta tokiais atvejais, apklausinėjami arčiausiai avarijos vietos gyvenantys žmonės, renkama operatyvinė informacija, piliečiai per spaudą raginami pranešti, jeigu žino ką nors, kas susiję su minėta nelaime.
Neteko "pagrindinės rankos"
Rolandas buvo jaunesnysis Apanavičių sūnus. Vyresnėlis, Eimantas, iki šiol su savo šeima gyveno kitame Vilkaviškio rajono kaime. Rolandas, kadaise baigęs nepilną vidurinę mokyklą, daugiau mokslų nesiekė ir liko tėvų namuose. Jis, anot motinos, buvo pagrindinė šeimos ranka. Vyras nesibaidė žemės ūkio darbų, mielai tvarkydavosi ir tvartuose, jam vieni juokai buvo pamelžti karvę. Pasak Eimanto, tėvai tiek darbų nenudirbdavo, kiek pats Rolandas. Užtat po nelaimės Eimantas linkęs parsikraustyti pas tėvus su savo šeima, kad galėtų jiems padėti.
Rolando pagalbos labai dažnai prašydavo ir kiti kaimo bei jo apylinkių gyventojai, nes labai vertino jo darbštumą ir auksines rankas. Ir lemtingąją dieną Rolandas su tėvu talkino vienam Žaliosios kaimo gyventojui pjaunant medžius. Zigmas Apanavičius neslepia: po talkos visi pasivaišino. Kai tėvas nutarė eiti į namus, Rolandas teigė dar pasiliksiąs. Taip ir buvo. Kaip sakė Klausučių seniūnijos darbuotojos, Rolandas tikrai turėjo vieną didelę blogybę - kuo toliau, tuo labiau neatsispirdavo alkoholiui. Dabar galima sakyti, kad pomėgis išgerti jauną vyrą ir pražudė, nes tuokart po talkos į namus jis pėdino neblaivus.
- Buvo jau tamsoka, lijo, todėl aš labai nerimavau, kur užtrukęs Rolandas, - pasakojo jo mama. - Pykau ant vyro, kad nesugebėjo išsivesti sūnaus kartu. Lyg nujausdama vis išeidavau į lauką ir pasidairydavau į kelią. Apie 19 valandą atėjo kaimynas ir pasakė, kad Rolandas užmuštas mašinos... Sūnus buvo girtas tamsiame kelyje, tamsiais drabužiais, be jokio atšvaito. Bet tų atšvaitų beveik niekas ir nesinešioja...
Apanavičiai atviravo: po sūnaus ir brolio žūties jie palūžo. Žmonės nenori galvoti apie ateitį, jiems nebemiela rūpintis namų ūkiu, gyvuliais - dėl to jau sulaukė priekaištų iš seniūnijos darbuotojų. Anot Onos, dar praėjo labai nedaug laiko, kad sūnaus netekties skausmas sumažėtų, tačiau moteris įsitikinusi, kad visgi gedulas būtų ne toks slegiantis, jeigu Rolando žūties aplinkybės būtų aiškios. Esą dabar net nežinia, ką labiau kaltinti... Gedintys tėvai supranta, kad kiekviena diena, pareigūnams neatnešanti tyrimui reikalingų naujienų, - didelis žingsnis nesėkmingo tyrimo baigties link.
Išaiškinama apie pusę pasprukusiųjų
Minėta tragedija, kai vairuotojas pasprunka iš avarijos vietos, - toli gražu ne vienintelis toks įvykis ir Vilkaviškio, ir kituose rajonuose.
Lietuvos policijos departamento statistika, pateikiama pagal apskritis, teigia, kad apie pusę vairuotojų, skubiai pasišalinusių iš įvykio vietos, vėliau teisėsaugininkams pavyksta išaiškinti. Pastarųjų metų duomenimis, daugiausia tokių bėglių (per 60 - 70 procentų) pavyko susekti Alytaus, Šiaulių ir Marijampolės apskrityse. O atsakomybės vengiančius bėglius didžiausia sėkmė per pastarąjį pusmetį lydėjo Kauno ir Klaipėdos apskričių keliuose. Čia teisėsaugininkams pavyko išaiškinti tik per 25 procentus asmenų, kurie padarė avarijas (nebūtinai mirtinas) ir pasišalino iš įvykio vietos.
Pareigūnai, kalbėdami apie išaiškintų bėglių vėliau pateikiamus tokio elgesio motyvus, vardino šoką, baimę, girtumą, norą pabėgti nuo nemalonumų. Mažesnioji dalis pasprukusių vairuotojų apskritai neigė tai padarę - esą nesuprato, kas įvykę kelyje. Pareigūnų nuomone, dauguma tokių "užmirštuolių" po to ilgus gyvenimo metus kariauja su savo sąžinės priekaištais, tad ramybės neturi.
Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos vadovai neslepia, kad statistika apie eismo nelaimes rodo, jog ši padėtis Lietuvoje yra viena blogiausių Europos Sąjungoje. Gvildenant to priežastis, prieš keletą mėnesių Vilniuje vyko tarptautinė konferencija "Eismo dalyvių kultūra - saugaus eismo garantas". Čia pranešėjai akcentavo, kad eismo kultūra yra bendros kultūros sudėtinė dalis. Konferencijos dalyviai liūdnai konstatavo, kad Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį užaugo nauja vairuotojų karta, kuri gerai nesupranta, kas yra eismo dalyvių tarpusavio mandagumas ir paslaugumas, kuriai nelabai rūpi elementarus atsargumas kelyje.
Apmaudu, tačiau tie patys statistikos duomenys rėkte rėkia, kad mūsų šalyje per keletą pastarųjų metų eismo saugumas nepagerėjo. Europos Sąjungos šalys (ir Lietuva) įvairiomis akcijomis bei programomis, įsakymais bei nutarimais siekia, kad iki 2010 metų perpus sumažėtų per avarijas žuvusių asmenų skaičius. Kartu turėtų sumažėti ir vairuotojų, po padarytos avarijos mėtančių pėdas.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Po sūnaus Rolando žūties Z. ir O. Apanavičiai tegali pasiguosti turį dar vieną sūnų - Eimantą
- Rolando žūties vietoje - tragediją menanti gedulo puokštė
- Anot tėvų, Rolandas buvo pagrindinė jų ranka
