Nuolatinė laikraščio skaitytoja Aldona K. iš Anykščių rašo, jog prieš pusantrų metų savo kaimynei paskolino 1 500 litų. Laiško autorė su skolininke susitarė žodžiu (joks paskolos raštelis nebuvo surašytas), kad pastaroji skolą grąžins dalimis per pusę metų. Deja, iki šiol kreditorė negavo nė cento. Jai atrodo, kad skolininkė išsisukinėja, nes pasakoja neįtikėtinas istorijas ir nors žada grąžinti pinigus, savo pažado nevykdo. Laiško autorė mano, jog jai gali tekti kreiptis į teismą, todėl norėtų sužinoti, ar teisme bus atsižvelgta į tai, kad ši paskolos sutartis buvo sudaryta žodžiu, o ne užfiksuota rašytiniu susitarimu?
Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, jog kuomet skolinama suma neviršija 2 000 litų, fizinių asmenų paskolos gali būti ne tik rašytinės, bet ir žodinės. Be abejo, visuomet patikimiau skolinant pinigus (o ypač - didesnę sumą) tokią sutartį sudaryti raštu ir patvirtinti pas notarą. Rašytinės formos reikalavimą atitiks ir paskolos gavėjo pasirašytas paskolos lapelis arba kitas skolą įrodantis dokumentas, patvirtinantis tam tikros pinigų sumos perdavimą gavėjui. Kai tarp kreditoriaus ir skolininko iškyla ginčas (t. y. jei skolininkas negrąžina paskolos sutartu laiku arba bando išvis neigti, kad jam buvo paskolinti pinigai) rašytinis dokumentas padės atskleisti tiesą, t. y. kad iš tikrųjų buvo paskolinta tam tikra suma pinigų bei pasižadėjimas juos grąžinti. Kai tokio rašytinio dokumento nėra, gali padėti ir žodinė sutartis. Tokį ginčą nagrinėjant teisme, paskolos gavėjas gali pateikti liudininkus, kurie galėtų patvirtinti paskolos suteikimo faktą, nurodyti kitus duomenis, aplinkybes, pateikti dokumentus ir t. t.
