„Pauostykite, gerbiamieji bendrapiliečiai. Pastebite? Kažkas pūva. Nuo šio kvapo neapsiginsite stropiai užvėrę langus savo bute ar mašinoje. Užtai, kad šitaip šiandien atsiduoda visas mūsų kraštas”.
Pirmoji atkarpa – iš A. Prochanovo straipsnio, spausdinto laikraštyje „Zavtra“, (zavtra.ru), antroji – iš straipsnio „Ežednievnyj žurnal“ (ej.ru – deja, kopijuodamas autoriaus nenurašiau). Panašiai viena kitai prieštaraujančių citatų galima parinkti aibes. Šias parinkau, nes sugundė bendra „kvapų metafora“. Tebūna tai iliustracija, jog kolei kas Rusijoje dar ne visos nepriklausomos nuomonės užgniaužtos. Bendrai padėčiai apibūdinti pasitelksiu autoritetingesnį žinovą – būtent J. Kiseliovą, kuris („Akiračiai“, 2006 m., Nr. 7–8) teigė daugmaž taip: Rusijos televizijoje nėra nepriklausomų žinių, radijo stotys ir periodinė spauda dalinai nepriklausoma, o internetas (kol kas) – visiškai nepriklausomas. Ir jis žaibiškai plečiasi. Dabar jau apie 25–60 milijonų vartotojų.
Rusiškos televizijos užtektinai prisižiūriu per Lietuvos kanalus, bandau paskaityti tą rusišką spaudą, kuri pas mus prieinama, kiek laikas bei kantrybė leidžia – peržvelgiu interneto portalus. Jų tikrai daug, nors yra nemažai oficialių, dalis – aiškiai diriguojamų portalų, bet Kiseliovas teisus – netrūksta nepriklausomų. Išties jų tiek daug, kad jų nuodugniau aprėpti neįmanoma.
Remdamasis šia informacijos baze bandysiu (nedrąsiai) apžvelgti, kas šiuo metu jaudina rusus. Sakau „nedrąsiai“ ne užtai, kad būčiau perdėtai kuklus, o užtai, kad stengiuosi būti realistas. Rusija visgi prakeiktai didelis objektas. Ne be reikalo įsipilietinęs teiginys „Rusijos protu nesuprasi”. Apie „supratimą“ čia ir nebus kalbos – paprastai aprašysiu įspūdžius, kurie kyla vartant rusų spaudą ir peržvelgus interneto portalus.
Bendras pirminis įspūdis tas, kad tai visuomenė, kurią kamuoja nepersirgtos sovietinės ligos plius gausybė pridėtinių patologijų. Tuo nieko ypatinga nepasakau – panašiai galima pasakyti ir apie Lietuvos visuomenę. Iš tokių bendrysčių – menka nauda, reikia įvardinti konkretesnes, specifines rusų patologijas.
Jų yra. Pradžioje pateiktos atkarpos iliustruoja, jog kai bandoma įvertinti Rusijos valstybę – nuotaikų spektras kinta nuo euforiškos iki apokaliptinės. Apokaliptinės nuotaikos ne itin unikalios. Pavyzdžiui, tą antrąją atkarpą būtų galėjęs parašyti eilinis mūsiškis verkšlentojas (taip pat vengras ar lenkas, ar daugelis kitų). Rusiškos spaudos kontekste ji reikšminga tuo, jog iliustruoja, kad tokių ir pas juos randasi. Beje, jei matuotumėm procentais – jų ten gerokai mažiau negu pas mus, tačiau kadangi Rusija visgi didelė, jų netrūksta.
O pirmoji atkarpa jau iliustruoja rusams unikalią patologiją. Kitų man pažįstamų tautų sąmonėje nieko panašaus nėra. Ji egzistuoja įvairiausiais atspalviais – nuo šiurkštaus fašistinio – „Susigrąžinkim imperiją ginklu. Sukiškim visus ne rusus į išvietes” iki įsivaizduojamai pasiaukojamo – „Mums skirta valdyti tuos (suklaidintus, papirktus) kaimynus, nes kitaip jie pražus. Tai mūsų misija“.
Kiek to yra? Daug. Nebandysiu apibūdinti procentais, bet akivaizdu, kad šios nuotaikos paplitusios, ir tai toli gražu ne tik valstybiniuose forumuose. Anaiptol. Daugelis nepriklausomų forumų šitą poziciją teigia nuogiau ir agresyvesne forma. Jei remtumeis šiuo nuomonių segmentu, tai Landsbergio perspėjimai apie rusišką imperializmą ir revanšizmą tikrai neperdėti.
Antras bendras įspūdis tas, kad rusams trūksta informacijos – neretai net ganėtinai paprastos, penkto skyriaus lygio. Tai irgi neunikalus reiškinys. Informacijos trūksta ir pas mus, jos (bent įsimintos informacijos) pritrūksta ir JAV, tačiau rusiškos informacijos trūkumas turi unikalių bruožų. Viena – atrodo, kad jis beveik visuotinis. Atseit informacijos trūksta ne tik „runkeliams“, bet ir „elitui“. Antra, tas trūkumas stipriai selektyvus. Trečia, vertinant selektyvios informacijos trūkumus nelengva atskirti, kuri jos dalis autentiška, kuri atrinkta.
Nors pasitaiko neblogai informuotų apžvalgininkų, bet ir tokiuose rimtuose leidiniuose kaip „Komersant“, „Literaturnaja gazeta“, ypačiai populiariame, pusiau bulvariniame „Argumenty i fakty“ daktarais tituluoti įvairių institutų vadovai kartais parodo stebėtiną nesusigaudymą ekonomikos, istorijos, JAV pažinimo srityse. Dar keisčiau, kad jie kartais rimtai traktuoja tokias temas kaip „skraidančios lėkštės“ ar telepatija. Atskirose srityse informacijos stoka tampa tiesiog tuštuma. Tai apima kaimyninių tautų santykius, asmens teises, pokario istoriją, persekiojimus religijos, tautos, kalbos pagrindu. Ši tuštuma apima visą rusų visuomenę – nuo apačios iki pačių viršūnių. Viršūnių lygiu dalis tos tuštumos yra propagandiniais sumetimais tyčia viešai rodoma, bet tik dalis. Nemaža dalis – tai autentiškas nesusigaudymas.
Kokios to priežastys? Viena svarbiausių (be istorinės) yra dar vis stebėtinai išsilaikęs rusų kalbos getas. Rusas – ar būtų ministras, ar generolas, universiteto rektorius ar sociologinio instituto vadovas – dažniausiai kalba tik rusiškai. Gerai treniruoti vertėjai ir specialiuosius kursus išėję saugumiečiai šitą kalbinę izoliaciją nedaug tepakeičia. Teisybė, jog šituos teiginius galima pritaikyti ir JAV visuomenei, tačiau tolygumo nėra. Anglų kalba prieinama iš esmės visa informacija, o rusų kalba (ypač minėtose srityse) – tik atrinkti informacijos fragmentai. Prisideda, ir labai stipriai, faktas, jog šiose srityse juos slegia ne tik sovietinė, bet ir carinių metų propaganda. Ši propagandos tradicija stropiai tęsiama.
To pasekmės rimtesnės negu patys rusai suvokia. Iš valdančiųjų taško žvelgiant – tai padeda valdyti tautą. Kol rusas įsitikinęs, kad jis geras, kilnus ir nieko neskriaudžia, lengviau jį įtikinti, jog „dar vis pasitaikantys“ trūkumai – išorės priešų kaltė. Tačiau kai ir patys valdantieji patenka į savo sukurtos propagandos getą, jiems sunku suprasti, kas dedasi aplinkui. Tai regėjome prieš porą dešimtmečių, kai čia lankėsi Gorbačiovas, taip buvo tik prieš dvejus metus, kai rusai nesugebėjo suprasti įvykių Gruzijoje ir Ukrainoje. Jiems dabar sunku susigaudyti, kas vyksta Moldovoje ir daugelyje kitų regionų. Ne tik vidutinis, bet intelektualiu vakariečiu besidedantis rusas beveik be išimties nieko nežino apie sukeltą badą Ukrainoje, spaudos draudimą Lietuvoje, rusų suomių karą, Katynės ir kitas žudynes. Jis įsitikinęs, kad II pasaulinis karas prasidėjo 1941-aisiais ir kad tai visų kaltė, tik ne rusų. Didesnė bėda ta, kad jis ne tik nieko nežino, bet nieko nenori žinoti.
Apie šią selektyvią rusų visuomenės informacijos stoką dar teks rašyti. Čia suminėsiu dar kelias bendras pastabas: lietuviai rusams (išskyrus kaliningradiečius) mažai rūpi. Labiau jiems šiuo metu rūpi gruzinai, ukrainiečiai, latviai, lenkai, apskritai kaukaziečiai, ypačiai čečėnai. Apie kinus rašo daugiau negu apie lietuvius, bet irgi stebėtinai mažai. Rusams rūpi kariuomenė, „diedovščina“, skęstantys laivai bei krintantys lėktuvai. Istorinė samprata ribojasi beveik išimtinai „didžiuoju tėvynės karu”, nors kai kas jau pradeda jį vadinti II pasauliniu karu. Rusams kokybės etalonas dar vis „užsienis“. Svarbi tema, kaip ir pas mus – demografiniai poslinkiai. Teisybė, kad rusai keikiasi, ypač interneto komentaruose, tačiau mažiau negu, pavyzdžiui, mūsiškiai „Delfi“ portalo komentatoriai.
Pabaigoje – truputis raminamų žinių. Didžiumą, ne šiaip sau didžiumą, o didelę didžiumą rusiškos spaudos bei interneto erdvės užima paprastas, eilinis, „popsinis“ bulvaras. Žvaigždės, kartu ir skandalai – tik pavardės kiek skiriasi. Tarkim, rašoma apie Pugačiovą ir Kirkorovą, bet turinys nesiskiria nė per nago juodymą. Norint prisikasti prie tekstų, kurie turi visuomeninį turinį, dar labiau negu mūsiškėje žiniasklaidoje tenka knistis per bulvarinius kemsynus. Tuos, kurie ieško „rusiškos dvasios“, tai nuliūdins. Mane – ramina. Kapitalizmas su savo „hamburgeriais“ ir masine kultūra ne tik skverbiasi – jis jau apsėmęs Rusiją.
REKLAMA
