Kazys Almenas

Ne tik Vilniuje, bet ir kitur Lietuvoje jau galime pasimėgauti kiniškais, indiškais ir kitų tautų kulinariniais pasiekimais. Kulinarinė įvairovė yra geras dalykas, bet, manau, retas būtų patenkintas, jei užsienietiška virtuvė išstumtų cepelinus, bulvinius blynus bei šaltibarščius. Pasimėgavę egzotika daugelis mėgstame sugrįžti prie to kas įprasta. Ne tik dėl įpročio – juk, galų gale, tai tiesiog skanu.

Apie Liūtą Mockūną prirašyta daug gražių žodžių. Gerai, kad taip – jis jų vertas. Man prisidėti trukdo savotiška priežastis – žinau, kad Liūtas iš to pasišaipytų. Pasąmonėje girdžiu, kokiu balsu nusijuoktų. Susipažinome beveik prieš penkiasdešimt metų, tada susiklostė ironija paremtas bendravimo būdas ir jis išsilaikė per visus tuos dešimtmečius. Su ironija galima kalbėti ir apie labai rimtus dalykus – išties, kai vienas kitą gerai pažįsti, apie itin rimtus dalykus su ironija kalbėti lengviau.

„Politinis korektiškumas“ – toli gražu nenaujas reiškinys ir išrastas ne Briuselyje. Jei bandytume atsekti chronologiją, arčiau tiesos būtų teigti, kad jis pradėtas vartoti tuoj po bolševikų pučo Rusijoje. Tačiau kiek pasiknaisioję istorijoje rastume panašių reiškinių Romos, graikų, greičiausiai ir ankstesnėse civilizacijose. Gal kas ginčys, kad kalbu ne apie tą patį reiškinį.

Apie Rusiją pradėsiu su kvapais, kuriuos pastebėjau ne aš, o ten gyvenantieji:„Penktoji imperija“ aplink mus visur – kiekvienoje akimirkoje, kiekvienoje kovo mėnesio Rusijos oro molekulėje. Žiema traukiasi, ateina šviesos pavasaris, „Penktosios imperijos“ kvapas visur (...). Mes – valstybininkai iki kaulo smegenų. Visu savu tikėjimu, visa aistra, visomis žaizdomis, kurios liudija mūsų kovą.