Remigijus RAINYS
Jūreivio mirtis
Ši iki šiol nuo lūpų Rozalimo miestelio gyventojams nenueinanti istorija, kurios tęsinį dabar narplioja Pakruojo rajono policijos komisariato pareigūnai, prasidėjo labai liūdnu įvykiu: Plaučiškių kaime mirė buvęs klaipėdietis Jurijus Bokovas. Bene visuose pasaulio uostuose lankęsis laivų mechanikas su žmona Raisa Pakruojo rajone įsikūrė prieš šešerius metus ir dienas leido triūsdamas darže bei laukdamas sudėtingos operacijos. Medikai ketino nežinomo donoro širdimi pakeisti beviltiškai sudilusį Jurijaus "motoriuką". Tačiau operacijos J. Bokovas nesulaukė - narsaus jūrininko širdis nustojo plakti lietingą birželio popietę. Sutrikusiai našlei pagalbos ranką ištiesė paslaugūs kaimynai - nebuvo ko nė galvoti velionį gabenti į gimtąjį Novorosijską, juo labiau kad ir pats buvo nusižiūrėjęs smėlingą vietelę Rozalimo kapinaitėse.
Lobį rado duobkasiai
Kapo duobę kaimynui iškasti apsiėmė keturi plaučiškiečiai: Antanas Jakubauskas (46 m.), jo bendraamžis Albertas Kirkliauskas, Kazimieras Kilčiauskas (44 m.) ir Virginijus Andrulis (43 m.). Kalbama, kad šį ketvertuką vienijo ne tik priverstinė bedarbystė, bet ir pomėgis stipriam naminiam pakruojietiškam alui. Jį vyrai siurbčiojo ir kasdami kapo duobę. Darbui nė neįpusėjus Albertas ir Kazimieras išėjo papildyti "degalų" atsargas, o Antanas su Virginijumi plušo toliau. Netrukus kastuvas atsimušė į kažką kieta ir vyrai velniuodamiesi iškėlė iš duobės bene 30 kilogramų sveriantį akmenį. Po kurio laiko V. Andriulis ir vėl kažką aptiko. Šį kartą iš smėlio buvo ištrauktas gerokai aprūdijęs emaliuotas puodas su dangčiu, matyt, pragulėjęs žemėje ne vieną dešimtį metų. Nuėmus dangtį prieš duobkasių akis atsivėrė neapsakomas vaizdelis: puodo viduje buvo molinė lėkštelė, o ant jos - paprasta stiklinė sviestinė, kurioje geltonavo masyvi maždaug metro ilgio grandinėlė, du auskarai, širdelės formos pakabutis, trys balto metalo taurelės ir dešimt monetų. Ant keturių iš jų, didesniųjų buvo iškalta, kad jos padarytos iš gryno sidabro.
Kas gi buvo "aukso puode" ?
Bent jau tokį "aukso puodo" turinį po kelių dienų Pakruojo policijos pareigūnams nurodė dar galutinai neišsipagiriojęs ketvertukas, nors teisėsaugininkams pateikė tik puodą, lėkštelę, sviestinę ir grandinėlės sagtį. "Akistatai" pavyko surasti akylesnių liudininkų, mat laimingi lobio radėjai "užmiršo", kad tuo metu kapinėse triūsė nemažai savo artimųjų kapus tvarkiusių žmonių. Nepanoręs skelbti savo pavardės (beje, nusimanantis apie juvelyrinius dirbinius) liudininkas, be jau anksčiau išvardintų daiktų, puode suskaičiavo ne mažiau kaip trisdešimt monetų, kurių dvi buvo auksinės dešimtrublinės ir vienas penkiakapeikis, tris auksinius veikiausiai apeiginius žydų indus, tikrai vartotus ne gėrimams, masyvų platų auksinį vyrišką vestuvinį žiedą, moterišką auksinį žiedą, puoštą veikiausiai briliantais, be jau minėtų dviejų auskarų, kuriems į komplektą aiškiai tiko širdelės formos pakabutis be grandinėlės, sviestinėje gulėjo dar vienas, su dideliu mėlynu akmeniu, apsagstytas deimantukais, bei du ar trys koljė ir nuo laiko sutrūkinėjusi apyrankė. Mūsų informacijos šaltinio teigimu, visi daiktai buvo absoliučiai nauji ir nenešioti, greičiausiai įsigyti turto kaupimo sumetimais.
Liko prie tuščio puodo?
Laimingi radėjai vis dėlto tęsė darbą, tačiau kol vienas kasė duobę, kitas vis žarstė atrastas brangenybes. Pradžioje vyrai, matyt, ketino apie savo radinį kitiems dviem duobkasiams nesakyti ir puodą paslėpė tarp antkapių. Tuo metu ir galėjo "sumažėti" atrastųjų brangenybių, tačiau truktelėjus kolegų atnešto alučio, širdys suminkštėjo ir Albertas bei Kazimieras buvo priimti į koncesininkus. Realizacijos vyrai griebėsi tuoj po laidotuvių. Spėjama, kad kai kas galėjo būti nupirkta pačiame Rozalime, nors teisėsaugininkams ketvertukas pasakojo, jog po laidotuvių surastą lobį parsinešė į A. Jakubausko garažą ir tik tada pradėjo ieškoti galimo pirkėjo. Rozalimiečiui Stasiui Grušui buvo pasiūlyta "auksinė" grandinėlė, tačiau šis norėjo įsitikinti prekės praba, todėl atsikirpo du narelius su sagtele ir nuvežė į Šiaulius patikrinti. Paaiškėjo, kad grandinėlė pagaminta iš geltono metalo ir tik nupurkšta auksu. Belaukdamas patikrinimo rezultatų ketvertukas gausiai laistė būsimą pelną velnioniškai stipriu pakruojietišku alumi. Kitą dieną vyrai toliau tęsė gėrynes ir, matyt, turėjo pakankamai gėrimų, mat mersedesu atvažiavusiems pirkėjams lobio nepardavė, nes šie už sidabrines monetas siūlė tik po penkis litus. Užtat kai apie 16 valandą juodu džipu atvažiavę pirkėjai (visi keturi duobkasiai tvirtina nebegalėsią jų atpažinti) pažadėjo viską nupirkti urmu, alus jau pakankamai buvo sudrumstęs protą. Pardavėjai jau nebuvo tokie apdairūs ir viską atidavė atvykėliams. Šie pažadėjo pinigus atvežti, kai brangenybės bus patikrintos. Plaučiškiečiai neįsiminė nei automobilio valstybinio registracijos numerio, nei jo markės, tad tikėtis sulaukti pinigų ar sugražintų brangenybių būtų per daug naivu. Žinoma, jei tokie paslaptingi pirkėjai iš tiesų egzistuoja.
Kapuose iškastas žydų auksas?
Viena vyriausių Rozalimo gyventojų, Stefanija Klevickienė, kuriai sukako 86 metai, įsitikinusi, kad lobis buvo užkastas pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, kai į Lietuvą įsiveržė vokiečiai. Mat toji kapinaičių dalis, kuriose rastas puodas, dar ne taip seniai buvo netoliese augančio miško dalis, kuris, kaip ir netoliese stovintis įspūdingas namas, priklausė bene turtingiausiam Rozalimo verslininkui Šapyrai. Pasak vietos istorijos žinovų, namą savo podukrai statė Padaujos dvarininkas, tačiau ši įsimylėjo architektą ir su juo išvyko į užsienį. Niekam nebereikalingą pastatą ir mišką įsigijo žydas Šapyra ir apsigyveno su žmona, sūnumi bei dukra, taip pat laikė ten savo superkamus grūdus ir linus. Šapyra garsėjo ir savo žirgais. Pasak senosios Stefanijos, veislinis eržilas krito tą pačią dieną, kai Rozalimą 1940 metais užėmė Raudonoji armija. Esą jo savininkas norėjo supažindinti žirgą su niekada iki tol nematytais tankais, o šio širdis neišlaikė jų keliamo klegesio. Šapyros buvo suimti drauge su kitais miestelio žydais, kai Rozalimą užėmė vokiečiai. Vyrai, lydimi gausios sargybos, buvo išvaryti vieną dieną, o moterys, tarp kurių buvo Šapyrienė ir tuomet apie dvylika metų turėjusi jos dukra, - kitą. Stefanija tikina pati regėjusi, kaip Šapyrienė rankose nešėsi nedidelį ryšulėlį, kurį vienas iš sargybinių atėmė. S. Klevickienė puikiai atsimena daugybę žydams padarytų skriaudų, mat kone jos akyse buvo nužudytos geriausios draugės žydaitės, teikė nelaimingiesiems visokeriopą pagalbą. Už suteiktą informaciją Izraelio vyriausybė apdovanojo Stefaniją padėkos raštu, jos garbei Izraelyje pasodino medelį.
Lobio ieškoma dar kartą...
Policijos pareigūnai, apie "aukso karštligę" Rozalime sužinoję tik po kelių dienų, dar tik kaupia informaciją apie tai, kas iš tiesų rasta Rozalimo kapinaitėse. Tuo labai turėtų būti suinteresuoti šaunieji duobkasiai, mat Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už nepranešimą apie didelės vertės lobio radimą ar pasisavinimą. Jei pasitvirtintų ketvertuko porinama versija, lobio vertė nebūtų didelė ir atsakomybės jie išvengtų, tačiau jei pavyktų sulaikyti paslaptinguosius pirkėjus ir susigražinti dingusį "aukso puodo" turinį, nustačius jo didelę vertę "laimingiems radėjams" grėstų iki dvejų metų pataisos darbų ar bauda.
