Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Šiuo metu Pravieniškių gydymo-pataisos darbų kolonijoje lėtai bėgantį nelaisvės laiką skaičiuojantis jau šeštą dešimtį įpusėjęs Antanas Adomaitis prisipažįsta, jog daug sykių yra teistas už vagystes. Gyvenimo mėtytas ir vėtytas vyriškis guodžiasi bent tuo, jog niekam neatėmė gyvybės ar kitokiu būdu nenuskriaudė žmogaus. Vogė, jo paties žodžiais tariant, kas po ranka papuldavo - tai vištą, tai triušį, nes gyventi nebuvę už ką. Taip Antanas net nepajuto, kaip prabėgo beveik pusė amžiaus.
- Buvau vedęs, tačiau per tuos kalėjimus šeimyninė laimė greitai subyrėjo, - lėtai rinkdamas žodžius savo gyvenimo istoriją pradeda nuteistasis. - Beje, šeimos galva tapau būdamas 31 metų. Su žmona kartu pragyvenau tik 5 metus. Nesakau, kad neišgerdavau, tačiau girtuoklis nebuvau. Po kiek laiko pajutau, jog žmona vis dažniau išeina iš namų (tuo metu gyvenome Alytuje), o grįžusi nepuldavo aiškintis, kur buvo ir ką veikė. Aš iš to pasiutimo pradėjau dar labiau gerti. Tik vėliau paaiškėjo, jog manoji jau buvo nusižiūrėjusi kitą. O man daugiau nieko kito nebeliko. Kai pritrūkdavo pinigų degtinei, ėmiau vogti. Visąlaik buvau alkanas, niekam nereikalingas...
Kitų metų vasarą A. Adomaičiui turėtų atsiverti vartai į laisvę, tačiau šios dienos jis laukia su nerimu. Kur reikės eiti, kol kas nežino. Niekas jo nelaukia, niekam jis nereikalingas. Abu tėvai jau mirę, sesuo, kuriai kadaise paskambino, net atsisakė kalbėtis. Jauniausia sesuo paskendo būdama 16 metų, brolis prieš dvejus metus mirė nuo infarkto. Antanas puikiai suvokia, kodėl likę artimi žmonės jo šalinasi, ir dėl to jų visai nekaltina. Kaltas tik jis pats - kad niekad artimiesiems nepadėjo, o savo nusikaltimais užtraukė vien gėdą.
- Labai gaila, kad neįvertinau laisvės, - sako A. Adomaitis. - Per vėlai supratau, kad nereikia gerti, kad reikia gyventi taip, kaip gyvena kiti. Išeidamas pro kolonijos vartus vis žadėdavau neimti į rankas stikliuko, žadėdavau už grotų niekad negrįžti. Deja, šie pažadai greitai subyrėdavo. Alkis, šaltis, tuščios kišenės greitai nuvesdavo vieninteliu keliu - į kalėjimą. Gal kam pasirodys, jog ir dabar bus tas pat, tačiau jei kas nors suteiks galimybę užsikabinti, jei patikės mano žodžiais - gal tikrai pavyks įrodyti, kad dar nesu beviltiškai žlugęs žmogus...
