Mano įsitikinimu, energetinis saugumas mums šiandien yra vienas svarbiausių politinių klausimų. Turime patys sau konstatuoti, kad per penkiolika Nepriklausomybės metų mūsų energetinio saugumo reikalai mažai pajudėjo.
Dar didesnis paradoksas, kad pastaruoju metu, kai tapome ES nariais, dėl daugelio veiksnių mūsų energetinis saugumas pradėjo silpnėti. Pirmiausia mūsų saugumą labai mažina dujotiekis Baltijos dugnu. Nebeliekant tranzito į Kaliningradą mes nebeturime instrumento apsisaugoti nuo įvykių, panašių į tuos, kuriuos matėme Ukrainos ir Gruzijos pasieniuose. Kitas dalykas – be abejo, mūsų priklausomybę nuo tiekimų iš Rusijos didina Ignalinos antrojo bloko uždarymas.
Todėl mano pirmoji tezė: kadangi per 15 metų mes nesugebėjome išspręsti savo energetinio saugumo (tai Tėvynės sąjunga išdėstė savo dokumentuose ir laiškuose prezidentui, Vyriausybei ir ministrams), energetinis saugumas turi tapti ne tik mūsų energetikų, Ūkio ministerijos, bet ir Lietuvos diplomatijos, Užsienio reikalų ministerijos prioritetu, stengiantis šią problemą spręsti per regioninės politikos instrumentus ir per Lietuvos tikslų Europos Sąjungoje vieną iš prioritetų. ES diskusijos dėl bendrosios energetinės strategijos yra labai svarbus dalykas, bet į tai neturime dėti absoliučių vilčių, nes, matyt, tai bus vidutinės trukmės laikotarpis. O mūsų laikotarpis yra labai trumpas. Kitas dalykas, nesinorėtų, kad energetinė strategija taptų dar viena Lisabonos strategija ir būtų rinkinys gražių palinkėjimų, kad reikia rūpintis rinka ir saugumu, o realių veiksmų nebūtų.
Ko norėtųsi iš europinės strategijos? Mums svarbu, kad tai būtų realus dokumentas, koks buvo vadinamasis ES dialogas su trečiosiomis šalimis. Svarbu, kad konkretūs veiksmai būtų įvardyti ES dialoge su Rusija ir ypač dėl apsirūpinimo dujomis. Šiuo atveju ES turėtų labai aiškiai kalbėtis su Rusija dėl Rusijos dujų tiekimo kainų aiškios politikos: kokiais principais remiantis yra nustatomos kainos atskiroms šalims, kad po to galima imtis įvairių spaudimo ar šantažo veiksmų.
Mums svarbu ir Europos Sąjungoje įgyvendinami projektai. Jeigu ES padeda realizuoti „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“, turėtų atsirasti ir tokie projektai kaip „Gas Baltica“ ar kas nors panašaus. Ir tai turėtų būti vėlgi bendra atsakomybė. Ne vien mūsų pačių, o bendra ES atsakomybė. Man atrodo, būtų svarbu ir čia jau girdėtas tam tikras atskirų šalių pažeidžiamumo europinis auditas, europiniai veiksmai, nepaliekant mūsų vienų šiame pakrašty ieškoti sprendimų.
Mums neužtenka laukti vidutinės trukmės ES politikos, reikia veikti intensyviai dabar, išnaudojant tai, kad mes esame ES nariai, kad kitos regiono valstybės yra ES narės. Visų pirma išnaudojant mūsų, ypač diplomatijos, administracinius pajėgumus ir jos parodytus gebėjimus buriant regioną. Taip bandyti aktyvinti regiono sprendimus, kurie leistų mums patiems šiame regione, išnaudojant ir ES galimybes, ieškoti sprendimų. Čia išties norėtųsi pabrėžti, kad laikas yra labai svarbus veiksnys ir ypač kai kalbam apie gresiančius pasikeitimus energetikos balanse, kurie siejasi su Ignalinos antrojo bloko uždarymu. Aš bent tikiu tais ekspertais, kurie vertina ne vien Lietuvos elektros energijos balansą, bet ir viso regiono – Latvijos, Estijos ir Lietuvos – balansą ir visame regione po 2009 m. mato elektros energijos trūkumą. Nesinorėtų šalia priklausomybės nuo dujų tiekimo būti priklausomiems ir nuo elektros tiekimo iš Rusijos.
Akivaizdu, kad sprendimai dėl tos pačios Ignalinos atominės elektrinės būtų daromi greitai, nes jeigu tie sprendimai nebus priimami ir nebus daromi Lietuvos iniciatyva, jeigu latviai ir estai nubėgs su savo sprendimais pirmieji, tai prie to mes paprasčiausiai ir nebegrįšime. Kalbantis neformaliai tenka girdėti apie lenkų susidomėjimą. Dabar palankus metas priimti tokius sprendimus. Suprantu, kad gali būti visokių interesų. Ir ta pati Rusija turi suprantamų interesų – pavyzdžiui, mums po Ignalinos uždarymo pardavinėti dar daugiau dujų, kad galėtume gaminti ir elektrą, bet, manyčiau, kad čia jau yra mūsų strateginio saugumo klausimai. Norėčiau matyti aiškias politines nuostatas – kad nereikia tapti labiau priklausomiems.
Dar daugiau, manau, kad Lietuva turėtų spręsti galvodama ir apie ateitį. Įvairūs futuristai pasaulyje, kalbėdami apie energetikos 20-30 m. perspektyvą, gana aiškiai įvardija, kad perėjimas nuo angliavandenilinių šaltinių prie kitų, taip pat ir vandenilio, galimas tiktai elektrą vertinant kaip vieną iš pagrindinių energetikos šaltinių. Lietuva tokius sprendimus jau dabar gali daryti ir pati sau pasakyti, kad elektra bus vienas iš svarbesnių energetinių išteklių.
Taigi rūpindamiesi, kad Europos strategijose atsirastų konkrečių dalykų, turime lygiagrečiai spręsti ir patys nelaukdami, kol sprendimai bus padaryti Europoje.
Parengta pagal pasisakymą Seimo Europos informacijos centre 2006 m. vasario 8 d. surengtoje diskusijoje „Pasiūlymai ES energetikos politikai“.
Andrius Kubilius yra Seimo opozicijos lyderis, Tėvynės sąjungos pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
