Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pastaruoju metu daugeliui mūsų šalies piliečių Amerika tapo laimės simboliu, todėl nenuostabu, jog Vilniuje, Akmenų gatvėje, įsikūrusią JAV ambasadą kasdien atakuoja būriai žmonių. Gavusieji ilgalaikę įvažiavimo į šią šalį vizą netveria džiaugsmu - jie tvirtai įsitikinę, jog Amerika atvers naują gero gyvenimo puslapį. Ar iš tiesų pakanka vien spalvingo spaudo pase, kad pasikeistų tolesnis gyvenimas? Toli gražu ne. "Amerika - ne rojus, čia doleriais nesninga. Lietuvoje labiausiai garbinami banknotai ant medžių neauga", - štai tokią išvadą teko išgirsti iš sunkiai šioje šalyje dirbančių tautiečių. Taigi "Akistatos" žurnalistė leidosi ilgon kelionėn per Atlantą, kad savo akimis pamatytų, kas tai yra Amerika ir kaip šioje šalyje sekasi mūsų tautiečiams.
Gyvenimo pradžia - sudėtinga ir bauginanti
Kelionė iki Klivlendo, esančio Amerikos šiaurinėje dalyje, Ohajo valstijoje, ilga ir varginanti. Pirmiausia iš Vilniaus oro uosto tenka skristi iki Olandijos sostinės Amsterdamo. Jeigu pavyksta įtikinamai nurodyti kelionės tikslą, saugumo tarnybos atstovai leidžia lipti į daug didesnį bei galingesnį lėktuvą "Boeing 747" ir pasiruošti 9 valandų skrydžiui į Amerikos kontinentą. Pirmas JAV miestas, kuriame nusileidžiame, - Mineapolis (beje, tiesesnis ir trumpesnis kelias - per Detroitą). Čia laukia dar vienas rimtas pokalbis, per kurį amerikiečių imigracinės tarnybos nustato buvimo Amerikoje laiką (būna atvejų, kai žmogus grąžinamas atgal, į Lietuvą), ir pagaliau dar po nepilnų dviejų valandų kelionės lėktuvas atskraidina į Klivlendą.
Klivlendas, kuriame šiuo metu gyvena apie 600 000 penkiasdešimties tautybių gyventojų, Erio ežero pakrante nusidriekęs maždaug 60 kilometrų. Nėra Amerikoje kito tokio miesto, kuriame lietuviai gyventų taip arti vienas kito. Čikagoje lietuvių bendruomenę (tiksliau, jos centrą) išardė "juodžiai". Tas pat atsitiko ir Detroite, kur Amerikos valdžios atstovai nugriovė lietuvių bažnyčią (jos pastatas trukdė būsimam greitkeliui) ir paskyrė žemės sklypą kitoje vietoje - už 16 mylių nuo miesto centro. Nauja bažnyčia buvo pastatyta, tačiau lietuvių nesubūrė. Šiuo metu daugiausia lietuvių gyvena Čikagoje. Kiek mažiau - Los Andžele, San Franciske, Bostone bei kituose miestuose. Kelionės į išsvajotąją šalį pradžia visiems atvykėliams būna labai sunki. Žmones ilgai kamuoja depresija, jie sunkiai pripranta prie visiškai kitokio gyvenimo būdo, maisto, alinančio darbo, ne vieną slegia namų bei artimųjų ilgesys...
- To, ką teko patirti ir išgyventi pirmąsias valandas nusileidus Niujorko oro uoste, nepamiršiu visą gyvenimą, - tramdydama pyktį ir ašaras atviravo vilnietė Ligita.
Ši simpatiška 37 metų šviesiaplaukė oficialiai vyko į Ameriką kaip turistė, tačiau iš tiesų turėjo vienintelį tikslą - užsidirbti pinigų butui, todėl vietoj 15 dienų čia nusprendė pasilikti metus. Jai ši kelionė kainavo 3 000 JAV dolerių (pinigų skolinosi), nes dar Lietuvoje viena firma pažadėjo Niujorke gerą darbą ir už tai paėmė atitinkamą užmokestį. Būsimai keliautojai buvo pasakyta, jog teks prižiūrėti senutę, per savaitę bus mokamas 450 JAV dolerių atlyginimas. Deja, Niujorke jokių draugų ar giminaičių neturinčios vilnietės niekas nepasitiko. Moteris neturėjo nei adreso, nei telefono numerio, kur galėtų kreiptis ir prašytis pagalbos. Tik po kelių didžiulės įtampos ir streso valandų vėloką vakarą oro uoste pasirodė amerikietiškosios firmos atstovas. Tai buvo rusas, tačiau moteris dėl to tik apsidžiaugė - su juo buvo lengva susikalbėti, viską išsiaiškinti. Deja, vietoj senutės priežiūros jai buvo pasiūlyta valyti parduotuves (dirbti reikėjo visą naktį, ir labai sunkiai) ir už tai gauti beveik perpus mažesnį nei žadėtasis užmokestį. Čia Ligita iškentė tiktai mėnesį ir neatsiėmusi 180 uždirbtų dolerių pabėgo - neįspėjo net darbdavio.
- Reikėjo turėti nepaprastai stiprius nervus ir geležinę sveikatą, - prisimena Ligita, - tačiau aš nenorėjau atiduoti paskutinių jėgų jau pirmosiomis gyvenimo Amerikoje dienomis... Supratau, kad sveikata vis dėlto brangesnė... Ne kartą buvo užvaldžiusi mintis grįžti namo, tačiau turėdama tokią skolą bei svajonę įsigyti butą šią mintį privalėjau vyti šalin. Supratau, kad pasiduoti negaliu...
Beje, tenka pripažinti, jog šiuo metu Ligita jaučiasi ne ką geriau. Nors dirba siuvėja (kiekvieną darbo valandą darbdavys įvertina 7 doleriais), tačiau grįžus į nuomojamą kambarį prasideda antroji darbo pamaina. Už tai, kad šeimininkas neimtų nuomos mokesčio, Ligita privalo kasdien gaminti valgį trijų asmenų (paliegusių senukų) šeimai, tvarkyti nemažą namą, skalbti, pirkti maisto produktus. Žodžiu, be jokių išeiginių ji atlieka visas šeimininkės pareigas. Bet skaudžiausia, jog už tai nesulaukia nei pagarbos, nei padėkos. O gyvena ji pas lietuvius, į Ameriką atkakusius daugiau nei prieš pusę amžiaus...
Darbas ir dar kartą darbas
Į Ameriką atvykę užsidirbti nelegalai neturi didelio pasirinkimo. Moterys gali prižiūrėti vienišus paliegusius senukus arba valyti amerikiečių namus, įstaigas, parduotuves. Vyrai gali rasti darbo statybose, dengti stogus, įsidarbinti automobilių remonto dirbtuvėse, taip pat valyti prekybos centrus, restoranus, įstaigų kabinetus... Dauguma jų stengiasi neapsiriboti viena darboviete, nes kuo daugiau turi darbo, tuo daugiau uždirbi. Štai 25 metų vaikinuko iš Šiaulių, Amerikoje gyvenančio jau daugiau kaip ketverius metus, darbo diena prasideda penktą valandą ryto. Pirmiausia jis išvalo parduotuvę, paskui ne mažiau kaip 10 valandų praleidžia automobilių remonto dirbtuvėse, o vakarais dar vežioja picas. Jis prisipažino, jog toks tempas labai išvargina, dėl to kenčia sveikata, tačiau kitokio pasirinkimo neturi. Jam reikia pinigų pragyvenimui (už buto nuomą per mėnesį paprastai tenka pakloti nuo 200 iki 400 dolerių), dar ne mažiau kaip 100 dolerių išleidžia maistui, išlaidų pareikalauja automobilio išlaikymas. Be to, jaunuolis jaučia pareigą padėti Lietuvoje gyvenantiems tėvams, o ir pats nori pasilinksminti, pakeliauti. Tačiau didžiausią rūpestį šiam vaikinui kelia liūdna ateities perspektyva. Jis į Lietuvą grįžti nenori, todėl bando įsitvirtinti Amerikoje. Tačiau tam pirmiausia reikalingas leidimas legaliai gyventi ir dirbti, o tiksliau - tapti socialiai apdraustu žmogumi.
Norisi priminti, jog lietuviai, priešingai nei manoma gimtinėje, čia dolerių maišais nenešioja. Paprastai mažiausiai per valandą galima uždirbti 6 dolerius, tačiau kai kurie darbai vertinami žymiai brangiau. Amerikiečių firmos už namų valymą moka 7 dolerius per valandą (rusai - doleriu mažiau), o už senelių priežiūrą per savaitę galima uždirbti nuo 300 iki 500 dolerių. Žymiai brangiau vertinamas darbas statybose, o stogdengiai per valandą uždirba iki 15 dolerių. Nepaisant sunkumų, tėvynainiai būna patenkinti, jei per mėnesį susitaupo ne mažiau kaip 1 000 dolerių.
Dolerio galia
Doleris čia valdo viską. Dėl šio žalio banknoto žmonės pasiryžę atiduoti visas jėgas, netgi išduoti tėvynainius, pažįstamus bei draugus... Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog atsidūrę svetimoje šalyje, toli nuo savo namų, lietuviai vieni kitus užjaučia, paremia, visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką... Taip, tam tikros pagalbos iš savo tėvynainių galima tikėtis, tačiau tik tol, kol esi "vargšas", neturi darbo arba uždirbi nedaug. Kai tau pradeda sektis, ima keroti pavydas. Kaunietė Valentina, pernai išlošusi "žaliąją kortą" ir neseniai apsigyvenusi Klivlende, su didžiule širdgėla pripažino, jog lietuvių tarpusavio santykiai nuo žydų arba rusų skiriasi kaip diena nuo nakties. Minėtų tautybių atstovai yra labai vieningi, vienas kitą visapusiškai remia, o mūsų tautiečiai žiūri tik savo asmeninių interesų. Beje, tenka pripažinti, jog ne itin draugiškai dabar atvykstančių lietuvių atžvilgiu yra nusiteikę nemažai senosios išeivijos atstovų. Jie priekaištauja tautiečiams, kodėl pastarieji braunasi į šią šalį, kodėl "išduoda" savo tėvynę, tačiau kažkodėl patys į Lietuvą grįžti net neketina ir savo gimtinei jokios nostalgijos nejaučia. Tarp kai kurių senosios išeivijos lietuvių susiformavusi nuomonė, jog Lietuva ir dabar tokia, kokią jie paliko prieš pusę amžiaus, o čia atvykstantys lietuviai - tikri vargšai... Paklausti, kada paskutinį kartą buvo Lietuvoje, atsako, jog po išvykimo čia dar neapsilankė. Nuo pernykščio rudens Klivlende nelegaliai gyvenanti radviliškietė Aldona pasakojo, jog prieš keletą mėnesių išsinuomojo kambarį vienos lietuvių išeivių šeimos namuose. Iš pradžių, kol Aldona be jokio atlygio tvarkė šeimininkų namus ir gamino maistą, viskas buvo gerai, tačiau kai susirado papildomo darbo ir namo ėmė grįžti vėlai vakare (taigi nelikdavo laiko šeimininkauti), jai buvo imta priekaištauti, kodėl dirbanti du darbus. Namo šeimininkas be jokių užuolankų paprašė mokėti už nuomojamą kambarį žymiai brangiau.
Kas gadina "naujųjų ateivių" prestižą?
Klivlende gyvenantis 62 metų pensininkas Jurgis pasakojo, jog iš Lietuvos su tėvais išvyko 1941 metais, būdamas dvejų metukų. 10 metų pragyveno Vokietijoje, paskui atsidūrė Amerikoje. Klivlende gyvena nuo atvykimo į šią šalį dienos. Čia jis baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimą (su žmona itale vėliau išsiskyrė). Senosios išeivijos atstovas pripažino, jog pastaruoju metu į Ameriką atvyksta daug lietuvių, kurių dauguma nenori įsijungti į bendruomenės gyvenimą. Jurgis patikino, jog jo namuose laikinąją pastogę rado ne vienas lietuvis, tačiau ne visais jis liko patenkintas. Bėda ta, jog neretai tarp jų pasitaiko "razbaininkų", vagišių, mėgstančių išgerti arba nusikaltusių Lietuvoje ir čia bandančių pasislėpti. Vyriškis tikino girdėjęs gandus, jog Lietuvoje už tūkstantį litų galima nusipirkti "žaliąją kortą". Jurgio namuose gyvenęs ir bankininko sūnus, kuris gyrėsi pabėgęs čionai su svetimais pinigais. Dėl tokių "nedorėlių" senieji lietuviai ir nemėgsta atvykstančiųjų. "Naujieji ateiviai" (taip vadinami dabar atvykstantys lietuviai) susibūrę į "Gijos" organizaciją, kurios du atstovai yra Klivlendo lietuvių bendruomenės nariai.
