Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Skaitytojai jau šiek tiek susipažino su dabar atvykstančių lietuvių gyvenimu Amerikoje, tačiau šįkart norisi plačiau papasakoti apie mūsų išeivijos, didžiojoje Amerikos valstybėje įleidusios šaknis prieš pusę ar daugiau amžiaus, išgyvenimus, dabartines nuotaikas.
Egzotikos ieškotojas
Nuo 1949 metų rudens Amerikoje gyvenantį lietuvį Joną Dundurą pirmiausia būtų galima pristatyti kaip nenuilstantį keliautoją ir meno žinovą. Per 45 metus Jonas apsilankė visose pasaulio šalyse, išskyrus Japoniją ir Australiją. Ir dabar, sulaukęs garbaus amžiaus, jis bent po keletą kartų per metus palieka Klivlendą ir išskrenda į už keliolika tūkstančių kilometrų esančius egzotiškus kraštus. Tad visai nenuostabu, jog šio nenuilstančio keliautojo dėmesio nusipelnė Borneo saloje prie Kumai upės orangutangus globojanti bei už jų išlikimą narsiai kovojanti lietuvė B. Galdikas, visame pasaulyje išgarsėjęs gydytojas Bendoraitis (jis gyvena Brazilijos džiunglėse ir čionykščiams teikia ne tik medicininę, bet ir socialinę pagalbą)... O ką kalbėti apie atskiras Venesuelos, Brazilijos, Peru indėnų gimines bei šeimas, kuriose ponas Jonas laukiamas kaip didžiausias svečias... Šiuo metu jis turėtų būti ką tik grįžęs iš kelionės po Malaiziją, Singapūrą bei Naujosios Gvinėjos salynus. Deja, Lietuvoje egzotikos nėra, todėl gimtajame krašte Jonas nesilankė nuo tada, kai išvyko. Tačiau tai jam visiškai netrukdo rūpintis atvykėliais iš Lietuvos. Kartu su aktyviausiais išeivijos atstovais J. Dunduras globojo ne vieną menininką, atvykusį į Klivlendą koncertuoti ar skleisti kitas menines idėjas. Jo dėmesio nestokoja ir paprasti, niekuo nepažymintys tautiečiai. Deja, būta ir ne itin malonių atsitikimų. Keletas vieno dokumentinio filmo kūrėjų iš Lietuvos (tegul jų pavardės lieka viešai nepaminėtos), primygtinai reikalavusių parodyti savo kūrybą išeivijos atstovams, taip ir išvažiavo palikę 700 JAV dolerių skolą, kurią teko padengti juos globojusiam J. Dundurui. Beje, šis žmogus nesmerkia tautiečių, norinčių užsidirbti pinigų svetur, siekiančių pagerinti savo finansinę padėtį. Jis tai nelaiko nei tėvynės išdavimu, nei turto troškimu. Ir jeigu suvokia, kad jo parama gali teikti bent minimalią naudą, ją mielai pasiūlo, nesitikėdamas ir neprašydamas už tai jokio atlygio.
"Dievo paukšteliai" atskrido į Ameriką
Su tam tikrais sentimentais J. Dunduras prisiminė maždaug prieš pusę amžiaus įvykusią jo paties kelionę į Ameriką. 1944 metų rudenį karo banga Joną, jo tėvus (pastariesiems teko bėgti iš Lietuvos dėl to, kad buvo mokytojai) bei kitus šeimos narius nubloškė į Vokietiją. Dundurams pristigo laiko pasiruošti kelionei, todėl čionai jie atkako beveik tuščiomis rankomis. Pavyzdžiui, Jonas - be palto ir kepurės. Užsiregistravus pabėgėlių registracijos centre, jiems buvo suteikta galimybė gauti darbą, paskirtas būstas, drabužiai, maitinimas. Jonui buvo paskirtas atskiras kambarys pasienio policininko namuose ir netrukus jis įsidarbino metalo apdirbimo fabrike. Bet svarbiausia, jog čia gavo paltą, kepurę ir pirštines. Karui baigiantis buvo įkurtos stovyklos pabėgėliams, kuriose buvo apgyvendinti ir emigrantai iš Lietuvos. Jonas tikino negalėjęs skųstis gyvenimo sąlygomis. Kai Lietuvoje liejosi kraujas, juos visapusiškai rėmė tarptautinė pabėgėlių organizacija. Ne be reikalo tokie emigrantai buvo praminti "Dievo paukšteliais". Buvo teigiama: "Nei sėja, nei pjauna, o gyvena viskuo aprūpinti"... Čia nestigo ne tik konservų, kitų maisto produktų, bet ir vyno, dažniausiai alžyrietiško. Tik tuomet lietuviai negalėjo įsivaizduoti, jog vynas gali būti nesaldus. Be to, minėta organizacija ėmė rūpintis ir vaikų švietimu, galimybe pabėgėliams planuoti savo ateitį. Tai pasakodamas J. Dunduras pareiškė abejones - ar teisingai bus suprastas tėvynainių, ar neatsiras jį smerkiančių ir jam priekaištaujančių, jog pabėgėlio duona buvo žymiai lengvesnė ir skalsesnė nei likusiųjų pokario Lietuvoje... 1948 metais atsivėrė galimybė emigruoti į kitas užsienio šalis. Emigrantams buvo suteikta galimybė rinktis - grįžti į Lietuvą arba keliauti toliau. Apsispręsti buvo sunku, nes niekas nežinojo, koks likimas laukia tėvynėje. Tuo metu vartus atvėrė Didžioji Britanija, Kanada, kiek vėliau - Australija, Venesuela, Argentina. Šioms šalims trūko darbo jėgos - Anglija reikalavo namų šeimininkių, o Kanada sutiko priimti kuo daugiau žmonių, galinčių dirbti geležinkelio tiesimo darbus. 1949 metais Amerikos kongresas priėmė įstatymą, leidžiantį šalyje apsigyventi 250 000 emigrantų. Dundurų šeima nusprendė vykti į šią šalį. Tačiau pirmoji sąlyga buvo ta, jog jie privalėjo turėti rėmėjus. Kai Jono motina parašė laišką Niu Džersio valstijoje gyvenusiam savo broliui Justui (Amerikoje tuo metu gyveno dar 4 jos broliai), kuris 1910 metais pabėgo iš caro armijos, ir gavo patvirtinimą, jog jis taps šeimos globėju - pradėjo ruoštis kelionėn. Aišku, prieš tai reikėjo visiems pasitikrinti sveikatą, o atitinkamos tarnybos aiškinosi, ar tarp norinčių išvykti į Ameriką nebuvo nacių arba komunistų. Kelionė į Amerikos kontinentą prasidėjo Bremene. Emigrantus į tolimą šalį buvo pasiruošę nugabenti didžiuliai kariniai laivai. 1949 metų rugpjūčio pabaigoje, po 5 dienas laivu "General Bolon" trukusios kelionės, Dundurų šeima pagaliau išlipo Niujorke. Gavus bilietus iki vietos, kurioje gyveno dėdė Justinas, bei dešimties dolerių banknotus kiekvienam asmeniui, Dundurų šeimai prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Deja, gyvenimo pradžia šioje šalyje buvo žymiai sudėtingesnė nei dabar atvykstantiems lietuviams. Pašnekovas pripažino, jog ir tada tarp tautiečių vyko savotiškas lenktyniavimas - ekonominės varžytuvės. Vieni kitus pavydžiai stebėjo, kas ką greičiau įsigis, kokį turtą greičiau užgyvens. Tada visų gyvenimo pagrindas buvo vienodas - lygus nuliui. Didelio užsispyrimo dėka J. Dundurui Amerikoje pavyko baigti aukštuosius mokslus, aukštai palypėti karjeros laiptais ir susikurti ramų gyvenimą. Jis savęs nelaiko turtingu žmogumi, nors su užsidegimu pasakojo apie tai, jog ilgai vadovavo didžiulės korporacijos kapitalo skyriui, turėjo du nuosavus lėktuvus (su draugais, artimaisiais arba vienas bet kuriuo metu sėsdavo į padangių paukštį ir skrisdavo ten, kur sumanydavo), kada panorėjęs galėdavo ilsėtis Havajuose, Bahamuose ar bet kurioje kitoje egzotiškiausioje pasaulio vietoje...
Lietuvos nepamiršo
Viešnagė prieš 10 metų savo vyrą palaidojusios Genės Benas namuose paliko nepaprastai gerą įspūdį. Ši simpatiška, metų naštos dar visiškai nesugniuždyta moteris iškart nustebino begaliniu susidomėjimu Lietuva, jos problemomis, apie kurias, beje, ji pati neblogai išmano. Prieš kelerius metus iš nuosavo namo Genė persikėlė gyventi į daugiaaukščio, pastatyto pačioje Erio ežero pakrantėje, apartamentus dvidešimtajame aukšte. Šį pastatą ir jo dvidešimtąjį aukštą romantiškai nusiteikusi moteris išsirinko vien dėl nepaprastai įspūdingo vaizdo. Kiekvieną rytą žvelgdama pro savo miegamojo arba svečių kambario langus ji gali žavėtis ežero, kuris, beje, žymiai didesnis už mūsų Baltijos jūrą, ir jo pakrantės vaizdais. Vakare, įsižiebus tūkstančiams elektros lempučių, iš tokių aukštybių labai puikiai matyti įspūdingai apšviesti Klivlendo dangoraižiai. Nedideliame, amerikietišku stiliumi įrengtame dviejų miegamųjų kambarių bute gausu knygų bei įvairiausių meno kūrinių (tarpe jų - nemažai lietuvių menininkų paveikslų, skulptūrų, kitų dirbinių). Poniai Genei visa tai - didelės vertybės, nuolat primenančios jos prigimtį ir seniai paliktą tėvynę. Į Lietuvą ši moteris atskrenda palyginti dažnai. Paskutinį kartą čia lankėsi prieš trejus metus. Kiekvieną sekmadienį ji stengiasi nepraleisti dviejų savaičių senumo televizijos laidos apie Lietuvą. Ir nesvarbu, kad kol šios žinios pasiekia Ameriką, dažnai jau būna gerokai pasikeitusios. Jos neleidžia atitolti nuo gimtinės, kurios likimas poniai Genei labai rūpi. Lyg kokia politikė, moteris be galo susidomėjusi klausinėjo apie dabar vykdomas ekonomines reformas, apie Lietuvos ruošimąsi stoti į NATO, Europos Sąjungą. Ir labai džiaugėsi, jeigu jos nuomonė sutapo su ją aplankiusios žurnalistės mintimis.
- Vadinasi, nesu nuo Lietuvos labai nutolusi, nors joje negyvenu daugiau nei pusę amžiaus, - linksmą išvadą padarė mūsų tautietė.
Ponia Genė mano, jog Amerika labai savitas kraštas, kuriame vyrauja visiška žmogaus laisvė. Čia, jos nuomone, viskas daroma žmogui, jo gerovei. Genė neneigė, jog gyvendama Amerikoje jaučiasi amerikiete, tačiau bendraudama su su šios šalies piliečiais suvokia, jog pastarieji jos nesupranta. Atvykusi į Europą (beje, čia kartais praleidžia po 4-5 mėnesius), ponia Genė norėtų pasijusti europiete, tačiau taip nebūna.
- Taigi, nepriklausau nei Amerikai, nei Europai Esu kažkur viduryje Atlanto, - nei džiaugdamasi, nei liūdėdama tvirtino pašnekovė.
