(Ramutė PEČELIŪNIENĖ)
Nors Amerika pamažu praranda ramios ir sočios valstybės - laimės simbolio prasmę, tačiau lietuviai vis dar puola į jos glėbį. Pasirodo, jiems nebaisios nei dangoraižių griūtys, nei pražūtingosios juodligės bacilos... Tiems, kurie dar neragavo gyvenimo šioje užatlantės šalyje skonio, vertėtų artimiau susipažinti su kai kuriais čionykščių gyvenimo bruožais...
Amerikiečiai (ne tikrieji - indėnai) labai užsidarę žmonės. Jie nepuola kviestis bet ką į svečius ir nenukrauna stalų vaišėmis. O džiaugtis vien tuo, kad kažkuris iš jų pažvelgia holivudine šypsena ir paspaudžia ranką, pernelyg mažas malonumas. Žinoma, jei savo namuose kepsi kepsnius ir pyragus, stalą nuklosi buteliais ir kitomis gėrybėmis - būsi įvertintas. Amerikiečiai maloniai šypsosis, vaišinsis visą vakarą, žodžiu - nesikuklins, bet kai ateis eilė atsakomajam vizitui - geriausiu atveju būsi pakviestas į restoraną. Ir nenustebk, jeigu tave pavaišins visiškai įgrisusiu "hamburgeriu" arba "hot dogu"... Greito maisto "fabrikai" čia labai populiarūs. Reta šeima pusryčiauja namuose - vos pakilę iš patalų, amerikiečiai kosminiu greičiu puola atlikti rytinį ritualą - prausiasi, skutasi, rengiasi. Paskui, vos ne kiekvienas šeimos narys (neišskiriant ir moksleivių) sėda į savo automobilį ir išrieda iš namų. Išskuba tam, kad už artimiausio kampo pasuktų į "magdonaldą". Čia patogiai įsitaiso, užsiima visą staliuką, ant kurio susikrauna pluoštus laikraščių, ir pradeda pusryčiauti. Tie pusryčiai kartai užsitęsia gana ilgai. Matyt taip yra todėl, kad amerikietės - blogos šeimininkės ir apkritai tinginės. Sunku būtų rasti tokią rūpestingą (kaip lietuvaitė) moterį, kuri po keletą valandų per dieną prakaituotų prie garuojančių puodų. Nesąmonė, kam kepti, virti ar troškinti, jei parduotuvių vitrinos kimšte prikimštos jau iškeptų ar išvirtų, tiktai paskui užšaldytų vištų kojelių ar dar kitokių dalykų. Vakare parneši krepšį namo, tėkšteli vieną kitą pakuotę į "mikrobangę" ir už keleto minučių jau gali kramtyti... Ir visai nesvarbu, kad skonio receptoriai nebūna itin veiklūs... Taip atrodo tik mums, bet ne amerikiečiams...
Galingosios valstybės gyventojai moka ne tik sunkiai dirbti (kuo daugiau darbo, tuo storesnė piniginė), bet ir kruopščiai skaičiuoti išlaidas. Štai nusiveda vakare koks nors praplikęs 80-metis į barą dvigubai už save jaunesnę palydovę, užsako "Manheteno" kokteilį ir jam atrodo, kad dama turėtų šokinėti iš džiaugsmo. Tačiau kai ši raukydamasi pagaliau ištuština taurę ir šiek tiek varžydamasi užsimena, jog norėtų ko nors skanesnio, pavyzdžiui - "Ballays" su ledukais, seniokas tuoj pat sudirgsta. Taigi, kaip tai skanesnio, juk jis ką tik paklojo visus 7 dolerius... Arba vėl. Važiuoja maždaug 400 tūkstančių dolerių savo sąskaitoje turintis pensininkas greitkeliu. Šalia sėdinti dailiosios lyties atstovė (žinoma, ne jo žmona, o tiesiog viešnia) paklausia, ką jis darytų, jei išloštų milijoną. Seniukas guviai nusišypso (aišku, jau tikriausiai įsivaizduoja tuos pinigus turįs savo kišenėje) ir "drioksteli" - "nupirkčiau tau puodelį kavos"... Visai galimas dalykas, gal ir nupirktų... Apskritai, čia žmonės tarnauja doleriui, yra tikri jo vergai. Kas daugiau jų turi, tas didesnis šykštuolis... Didžiulis ažiotažas šį pavasarį buvo kilęs viename ohajo valstijos didmiestyje. mat, atsitiko rimtas, tačiau amerikai sunkiai suvokiamas, dalykas. Važiuodami iį banko, inkasatoriai pametė du maišus, kuriuose buvo prikimšta ap[ie 600 tūkstančių dolerių. Šaligatviu skubėjęs negras (paprastai pėsčiomis vaikšto tik "spalvotieji") neteko amo, kai jo akyse vos ne šalia kojų bumbtelėjo du maišai. Aišku, jis matė, iš kur jie atsirado, todėl nedvejojęs nė akimirką, čiupo kraują kaitianntį radinį ir kirsdamas kiemus tiesiausiu keliu nuskuodė namo. na, o laikraščiai, televizijos ir kiti imformacijos kanalai tuoj pat ėmė šaukti, jog pinigai tuojpat turi būti grąžinti į banką. esą, vistiek jais niekas negalėsd pasinaudoti, nes kupiūrų numeriai žinomi... Dvi dienas pamąstęs, negras vis dėlto nusprendė su pareigūnai geriau reikalų neturėti ir nunešė radinį jį pametusiems. Žinoma, jis iki šiol tikisi atgauti radybas, tačiau,atrodo, jogjam gresia baudžiamoji byla dėl svetimo turto pasisavinimo. mat, jei maišus būtų atboginęs tą pačią dieną, tiesiai iš gatvės - gal ir būtų gavęs apie 70 tūksytančių. na, amerikeičių (irlietuvių taip pat) tarpe įsipleiskė karštos diskusijos. Vieni juokėsi iš negro, kad jis toks kvailas, kiti skaudžiai išgyveno nebuvę ten ir tuo metu. Šiame mieste gyvenantys lietuvaičiai sakė nieku gyvu nebūtų grąžinę radinio policijai...
Tikriausiai Amerikoje nėra namo, kuriame nebūtų bent keleto svarstylių - elektroninių, mechaninių. Tik nežinia, kam jos reikalingos. Tiek daug storų žmonių neteko niekur matyti.
