Remigijaus RAINIO ir Romualdo VILČINSKO fotoreportažas
Ketvirtą kadenciją Ariogalos meru išrinktas Albertas Valiušis tikina, kad jo, kaip ir daugumos iš 4 000 miestelio gyventojų, nežeidžia pašiepiamai vartojamas Ariogalos pavadinimas, kai norima pabrėžti pašnekovo provincialumą ar neišprusimą. Atvirkščiai - jo nuomone, ariogališkiai darbštūs ir sumanūs, o nuošaliu miestelis tapo nutiesus greitkelį Kaunas - Klaipėda. Todėl ir nutrūko pro Ariogalą į uostamiestį riedėjęs automobilių srautas. Daug didesnį smūgį Ariogalai sudavė melioracijos ūkio išardymas. Raseinių melioracijos statybos valdyba čia buvo įkūrusi savo pagrindinę bazę, kurioje darbavosi apie pusantro tūkstančio ariogališkių. Dabar tik klestėjimo laikų šešėlį primenančioje UAB "Raseinių melioracija" dirba vos 250 darbuotojų, kuriems vadovauja vis tas pats vadovas, Ariogalos puoselėtojas Antanas Siudikas. Tai jo rūpesčiu anuomet iškilo modernūs Verdėlupio ir Melioratorių mikrorajonai, ant Dubysos kranto buvo įrengtas miesto stadionas. Antano Siudiko sodyba jau kelerius metus iš eilės pripažįstama gražiausia Ariogaloje.
Šiuo metu ariogališkiai ateities viltis sieja su bendra Lietuvos ir Norvegijos įmone "Skorgenes", pradėsiančia statyti laivus. 10-12 metrų ilgio jūriniai kateriai Dubysos tikrai neraižys, tačiau darbo vietų miestelyje padaugės. Kol kas čia dirbs tik 35 žmonės, tačiau veiklai plečiantis darbininkų, turinčių ne tik nagingas rankas, bet ir geras galvas, reikės vis daugiau. O kol kas darbštesnis ir sumanesnis Ariogalos jaunimas skuba į užsienius - Ispanijoje skina pomidorus ar iš Vokietijos parvairuoja senus automobilius. Vyresnieji triūsia savo 2-3 hektarų sklypeliuose, talkininkauja ūkininkams ar per dienas sėdi pačiame miesto centre įsikūrusiame turgelyje, siūlydami savo išaugintas daržoves. Vis dar gyvuoja vartotojų kooperatyvas, turintis kelias parduotuves ir svetainę "Šaltinėlis", kurioje sočiai ir skaniai pavalgyti gali neišleidęs nė dešimties litų. "Šaltinėlio" kulinarai nelaukia atsitiktinių pietautojų, patys rytais surenka turgaus prekeivių bei arčiau esančių parduotuvių darbuotojų užsakymus ir per pietūs pristato patiekalus tiesiog į darbo vietą. 17 valandą svetainė uždaroma ir tuomet ariogališkiai troškulį bei alkį numalšinti gali tik dviejose miesto aludėse, kurios dirba gerokai ilgiau.
Linksmybių pasiilgęs jaunimėlis gali pasišokti vidurinės mokyklos salėje rengiamose diskotekose, nes kultūros namai savosios neturi, todėl čia tautinius šokius šoka tik du vyresniojo amžiaus žmonių kolektyvai ir glaudžiasi kaimo kapela. Tiesa, buvusio vaikų darželio patalpose pasilinksminimų centrą bene prieš metus bandė įrengti kauniečiai, tačiau ariogališkiai atėjūnų netoleravo - suteškino visą įrangą bei aparatūrą. Dabar vietiniai vėl važinėja į šokius Betygaloje ar Buktiškėse arba laukia prie Dubysos rengiamų gegužinių. Nuolatinę miesto švenčių vietą - stadioną ant vaizdingo upės kranto - pamėgo visos šalies tremtiniai, šiemet čia rengsiantys jau tryliktą savo suvažiavimą. Nenuilstantis jų organizatorius, buvęs ariogališkis, o dabar Raseiniuose gyvenantis Antanas Vizbaras labai norėtų nupjauti šalia stadiono augančią liepą, užstojančią tremtinių pasilinksminimus nuo kalnelio filmuojantiems ir fotografuojantiems operatoriams bei korespondentams, tačiau seniūnui vis pavyksta ją apginti. O štai 1992 metais apie stadioną pasodintus berželius vieną naktį kažkas išrovė ir sumetė į Dubysą.
Nors miestelyje gausiausia ir įtakingiausia socialdemokratų partija, stadione kasmet savo stovyklas rengia jaunieji konservatoriai, kurie, be politikavimo, su vietos jaunimu žaidžia paplūdimio tinklinį ir maudosi upėje. Neseniai Dubysos vandenį ištyrę aplinkosaugininkai nustatė, kad jis ypač švarus. Jei paminėsime dar ir vaizdingas apylinkes, visiškai nesunku bus atspėti, kodėl pastaraisiais metais į Ariogalą atvyksta gyventi vis daugiau pensininkų iš Kauno. Trijų kambarių butą čia galima nusipirkti vos už du tūkstančius litų. Tiesa, vietiniai bedarbiai dažnai nebeišgali susimokėti mokesčių, todėl net keli penkių kambarių butų savininkai norėtų juos veltui atiduoti savivaldybei, kad tik atsikratytų kelis tūkstančius siekiančių skolų.
Veikiausiai palankios klimatinės sąlygos lėmė, jog net ir 103 metų sulaukusi vyriausia miestelio gyventoja Genė Rekštienė dar išsiverčia be nuolatinės globos. Pas anūkę gyvenanti du vaikus išauginusi ir 7 anūkų bei 16 proanūkių sulaukusi senolė skundėsi, kad dėl skaudančių kojų vis rečiau benueina į kitame miestelio gale stovinčią bažnytėlę, tačiau į gydytojus iki šiol dar nesikreipė.
Minėdamas miestelio bėdas seniūnas, po nedarbo, įvardijo girtavimą ir dėl to kylančias muštynes bei vagystes. Ariogalai verkiant reikia nuovados, nes čia dirbantys trys policijos pareigūnai aptarnauja net tris seniūnijas. Nors Raseinių policijos komisariatui vietos bendruomenė vis siunčia ir siunčia raštus, tačiau nuovados kaip nėra, taip nėra, todėl ir dingsta miestelėnų dviračiai, iš po nakties pasigendama įvairiausių rakandų, o pasigėrę piliečiai "kutavoja" savo artimuosius ar muša vienas kitą. Miestelio siaubu vadinamas Vytautas Šukauskas mielai pozavo "Akistatos" fotokorespondentui ir prisipažino esąs taikus bei švelnus žmogus, visuomet pasiruošęs užstoti skriaudžiamąjį. Pasak Vytauto, besilaukdama jo mama labai norėjo pagimdyti dukrą, todėl net gimus sūnui kurį laiką jį vadindavo Dukra. Ši pravardė V. Šukauskui prilipo visam gyvenimui. 42 metų vyriškis suskaičiavo, kad 21 metus ir 21 dieną jis praleido įkalinimo įstaigose, mat kai išgeria, visuomet užsimano muštis: ima taip niežtėti kumščius, kad jeigu neranda kumštynių partnerio, tai būtinai kam nors išdaužo langus. Šešis kartus teistu Dukra vietiniai gyventojai policijai net nesiskundžia. Vytautas sakė, kad kartą, kai bičiulis neturėjo kam parduoti langų stiklų, pasiūlė juos moteriškei, kuriai ką tik buvo išmalęs langus - už tai, kad ši "išdavė" policijai naminukės pardavinėjimo "tašką". V. Šukauskas paneigė seniūno žodžius, kad Ariogaloje labiausiai geriamas pilstukas, atgabentas iš Kauno, ir tikino, kad niekas negali prilygti vietinės gamybos samanei, kainuojančiai vos penkis litus. Miestelio siaubas bijo tik savo Aušros, kuri išgėrusį vyrą mikliai sutramdo keliais smūgiais į sprandą.
Ariogalos klestėjimo laikus mena tik vaizdingi hektaro plotą užimantys taip ir neužbaigtos pieninės griaučiai. O jai jau buvo užsakyta prancūziška pieno produktų fasavimo linija. Vis besikeičiantys yrančio pastato savininkai taip ir nesugebėjo jį kam nors pritaikyti, nors čia būtų galima įrengti fantastišką dažasvydžio poligoną. Išardyti pieninę taip pat kainuotų labai brangiai. Dar vienas miestelio "šašas" - neužbaigtas sveikatingumo kompleksas, kurio finansavimas nutrūko tada, kai jau buvo ištinkuotos sienos ir sudėta aliumininė furnitūra, kurią dabar naktimis pjūkleliais pjausto miestelio "bomžai" ir tempia į metalo supirktuvę.
Seniūnas pasigenda didesnio Ariogalos gyventojų ir inteligentų aktyvumo - į kultūrinius renginius mieliau suvažiuoja aplinkinių kaimų gyventojai. Nors dviejose mokyklose darbuojasi per 60 pedagogų, tačiau, anot seniūno, aktyviau reiškiasi vos keli. Tikimasi, kad miestelėnus išjudins naujasis Švento Mykolo Archangelo bažnyčios klebonas Gintautas Jankauskas, pakeitęs į Ukmergę perkeltą Gintautą Kabašinską. Klestėjimą simbolizavusi melioratoriaus skulptūra dabar atrodo labai vieniša, tad gal Ariogalą kada nors išgarsins spalio 29 dieną rengiami šv. Mykolo atlaidai?
