Daivos NORKIENĖS fotoreportažas
Prisiūtos varpos, kojos ir rankos - toli gražu ne patys didžiausi Vilniaus mikrochirurgų padaryti "stebuklai". Tuo įsitikino "Akistatos" žurnalistė, pusdienį pasižvalgiusi Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos klinikoje.
Pirštas mėsmalėj
Dar nė pusantrų metukų neturinčiai Aistei Mataitytei praėjęs šeštadienis virto tragedija. Jauni Panevėžio gyventojai Robertas ir Rasa su dukterimis - trimete Migle ir pusantrų metukų Aiste - nuvažiavo į kaimą pas močiutę. Šeima ne per seniausiai atgavo kitados nacionalizuotą mišką, todėl nusprendė jį sutvarkyti. Rasa ir Robertas patraukė į girią genėti šakų ir kūrenti šiukšlių, o mažosios panelės "padėjo" močiutei ruošti didžkukulius.
Mechaninę, ranka sukamą mėsmalę tikriausiai yra turėjęs ar bent matęs kiekvienas. Pritvirtinusi patį stambiausią sietelį su keturiomis pailgomis angomis, močiutė pradėjo malti. Anūkės sukiojosi aplinkui. Susidomėjusi mūsų tautinio patiekalo gamybos procesu, būsimoji kulinarė nutarė kai ką išsiaiškinti: kodėl šiaip jau apskritas bulves paslaptingasis aparatas "atiduoda" košės pavidalu? Visko klausinėjančiais "nežiniukais" tampama vėliau, taigi Aistė pro mėsmalės sietą vidun kyštelėjo pirštelį. Močiutė nepastebėjo, čekšt - ir "smalsaus" pirštuko nebėr.
Skausmas, ašaros, klyksmas susivijo į chaotišką siaubo pynę. Močiutė su Aiste ant rankų išpuolė kieman, Miglė - iš paskos. Nukentėjusioji verkia, sesė rėkia miške triūsiantiems tėvams:
- Mama, nelaimė!
Paknopstomis per kelmyną iš girios pardulkėjo tėvai. Išvydusi kūdikį numaltu pirštu, Rasa puolė į ašaras. O nuo artimųjų organizuotumo ir sugebėjimo valdytis labai priklauso bene visų panašių tragedijų baigtis. Laimė, Aistės tėtis nesutriko, pripuolęs išardė mėsmalę ir išėmė sveiką mažą pirščiuką. Paskui jį įdėjo maišelin, šalia suvyniojo pakelį šaldytuve rastų sušalusių mielių ir šoko į mašiną. Už 25 kilometrų esantį Panevėžį pasiekė per keliolika minučių, o į ligoninę lėkė nepaisydami nei taisyklių, nei šviesoforų. Įjungęs avarinius žibintus, signalizuodamas garsu, vairuotojas sankryžas pralėkdavo net degant raudonai šviesai. Ir, reikia pasakyti, kiti panevėžiečiai pasirodė esą ir supratingi, ir kultūringi - pamatę taip lekiančią Roberto mašiną, sustodavo, kantriai palaukdavo. Suteikę pirmąją pagalbą, Panevėžio medikai vaikelį išvežė pas Vilniaus mikrochirurgus.
Kai "trukdo" širdis
O dabar - apie tikruosius mikrochirurgų daromus stebuklus. Daugelis skaitytojų (kaip, beje, ir šių eilučių autorė) tikriausiai manė, jog prisiūti varpą arba aukštai nutrauktą suaugusio žmogaus galūnę - chirurgijos šedevrai. Neneigiame, kiekviena tokia operacija yra sunkus, didelės kantrybės ir profesionalumo reikalaujantis darbas. Tačiau kartais būna, kad mikrochirurgas, vos pažvelgęs į pacientą, akimirką suabejoja, ar iš viso įmanoma padėti. Vienos iš tokių operacijų yra kūdikių galūnių replantacijos.
- Kai Priėmimo skyriuje pamačiau Aistę ir jos mažulytį pirštuką, pagalvojau, jog bus sunku, - prisimena Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas Vytautas Tutkus. - Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai sunerimsti, ar tokia operacija apskritai neviršys žmogaus fizinių galimybių ribos.
Kad prisiūta galūnė ar pirštas prigytų, būtina susiūti nors vieną arteriją ir nors vieną veną. Šiais laikais mikrochirurgai jungia ne tik kraujagysles, bet ir nervus, sausgysles, mat į vietą sugrąžinta ranka ar pirštas žmogų turi ne tik puošti, bet ir atlikti savo funkcijas. Taigi replantuojant Aistės Mataitytės pirštuką chirurgui teko padirbėti net keturias valandas.
- Suaugusio žmogaus piršto kraujagyslės diametras - maždaug milimetras, o į tokio kūdikio arteriją tilptų gal tik du ar trys plaukeliai - jos skersmuo penkis kartus mažesnis. Suprantama, dirbame su mikroskopais, - mikrochirurgų darbo subtilybes aiškino V. Tutkus. - Tačiau jokių specialių "siuvimo mašinų" nėra - viskas atliekama rankomis.
Aistės arterijas siuvo dvidešimties mikronų storio siūlu (tokį įžiūrėsi tik labai įtempęs akis, o jei, palikęs ant stalo, trumpam nusigręši, ieškok neieškojęs - sunkiai berasi, kur tokį menką daiktą palikai). Kad arterija patikimai susijungtų, būtina padaryti maždaug šešias siūlytes - užmegzti mazgelius. Kai kurie mūsų mikrochirurgų įrankiai yra taip sudilę, kad net sunku nulaikyti siūlą, jis sprūsta, nepavyksta užmegzti mazgelio. Keturios valandos maksimalios įtampos išsunkia jėgas.
- Mikrochirurgas pajunta net ir prieš operaciją išgerto kavos puodelio pasekmes (virpa rankos), o kartais ima "trukdyti" net tavo paties širdis, - "Akistatos" žurnalistei pasakojo V. Tutkus. - Siūdamas tokias smulkias Aistės kraujagysles, kartais norėdavau, kad... trumpam sustotų plakusi mano širdis. Mat jos tvinksnis ranką sudrebina, o tu negali pataikyti.
Kai mažylės pirštas grįžo į savo vietą, chirurgas neslėpė pasitenkinimo - sėkmingai atlikta viena unikalesnių operacijų. "Akistatos" žurnalistės aplankyta mažoji panevėžietė atrodė linksma, supo storai kaip lėlytė "suvystytą" ranką ir stebėjosi, jog nebegali valgyti dešiniąja...
"Zeimeris" - darbdavys
Elektrinį diskinį pjūklą mikrochirurgai juokais vadina savo didžiuoju darbdaviu, todėl "zeimerio" nuotrauka gydytojų kabinete puikuojasi labai garbingoje vietoje - už stiklo. Tik per pusdienį, kol "Akistatos" žurnalistė lankėsi minėtoje klinikoje, buvo atvežti du elektrinio įrankio sužaloti pacientai - iš Mažeikių ir Vilniaus.
Tiesa, netoli Lavoriškių gyvenantis vyriškis daktarų bijojo labiau nei vaikiško filmuko herojus begemotas - skiepų. Bedarbiui vyrui nesisekė: prieš kurį laiką kažkas šautuvu jam peršovė delną. Kulka išlindo kiaurai, atsivėrė baisi žaizda, tačiau žmogus į medikus nesikreipė. Sakė, užgis. Užgijo, tik dėl nutrauktų ir nesusiūtų nervų nykštys liko nejudrus. Šįsyk vyras uždarbiavo pas vienišą kaimynę - su jos trylikamečiu sūnumi "zeimeriu" pjovė malkas. Darbas ėjo į pabaigą, kai paauglys užsimanė pasivažinėti dviračiu. Likęs vienas, talkininkas nesnaudė: viens du - perpjovė dar kelis pagalius ir - savo alkūnę. To ir buvo galima tikėtis, nes bedarbis vyras pavojingu įrenginiu dirbo išgėręs. Nors ranka buvo įpjauta beveik iki pusės, jis ir šį kartą visaip stengėsi išvengti daktarų: šeimininkės paprašė įpilti šimtą gramų degtinės ir ketino eiti namo. Vos ne prievarta atgabentas į Raudonojo Kryžiaus ligoninę pareiškė bijąs injekcijų. O "operacijų - juo labiau". Jis nebejautė dviejų pirštų, tačiau tol spyriojosi nesioperuosiąs, kol neištvėręs chirurgas D. Balčiūnas paprašė pasirašyti, jog "gydymo atsisako".
Gydytojas Mindaugas Minderis, ne per seniausiai siuvęs tris kirviu nukirstus vienuolikmetės Birštono gyventojos pirštukus, teigė, kad ir vaikai, ir tėvai yra gana neatsargūs. Vaikams viešint kaime pas senelius, labai dažnai įvyksta nelaimingų atsitikimų. Kartais mažieji miestiečiai padeda seneliams - kapoja malkas, kol praranda pirštus. Kitąsyk - dar gražiau - draugo paprašo palaikyti pagalį, o pats vožia kirviu (ir, žinoma, ne visada - per pliauską). Kartą panašiu būdu dvimečiam mažyliui tris pirštukus nukirto jo dvigubai vyresnis broliukas.
Pamiršti
Lietuvos mikrochirurgai gerai žinomi ir už mūsų šalies ribų. Maža to, kai kur juos laiko tiesiog stebukladariais. Prieš aštuonerius ar dešimt metų viename tolimame Rusijos kampelyje atsitiko toks dalykas: devyniolikos metų mergina pirtyje nualpo ir griūdama vieną ranką įkišo į verdančio vandens katilą. Ją nuvežė į ligoninę. Nežinia, ar dera šaipytis iš tenykščių medikų lygio, tačiau šis atvejis parodė, kad apie mūsų mikrochirurgus žino, kad juos laiko mažne antžmogiškų galimybių specialistais. Įsivaizduokite patys: šešis mėnesius rusų medikai gydė merginos žaizdas. Sušutę minkštieji audiniai ties riešu visai nukrito, liko pliki delnikauliai, o kita plaštakos pusė pajuodo ir sudžiūvo - mumifikavosi. Kodėl vietos medikai nepašalino styrančių plikų kaulų ir negyvų audinių? Tikėtasi, kad Lietuvos mikrochirurgai "padarys stebuklą" ir prieš šešis mėnesius gangrenavusi, "numirusi" plaštaka atsigaus. Tuo tarpu replantacijų sėkmę lemia netgi ne dienos, o valandos ir minutės.
Po Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės vėliava glaudžiasi beveik visos Lietuvos ligonius aptarnaujanti Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos klinika (vadovas - profesorius Kęstutis Vitkus) ir to paties pavadinimo skyrius (vadovaujamas Vytauto Tutkaus). Kaip "Akistatos" žurnalistei teigė K. Vitkus, kaip tik čia yra "didžioji Lietuvos mikrochirurgų kalvė". Paruošti gerą mikrochirurgijos specialistą sunku, tam prireikia ilgų metų. Kad "nesugadintų rankos", mikrochirurgai niekada nesikapsto darže, pagal vadovėlius netgi neturėtų vairuoti vairo stiprintuvų neturinčių automobilių. Ištvermei ir rankos judesių tikslumui galėtų pakenkti antsvoris, stresai, alkoholio vartojimas ir daugybė kitų dalykų. Antai profesorius K. Vitkus fizinė būklę palaiko į darbą ir iš jo, netgi į banką ir pas stomatologą važinėdamas dviračiu! Tačiau, pasak V. Tutkaus, šiai retai specialybei (kaip ir jų skyriui) skiriama per mažai dėmesio. V. Tutkaus teigimu, mikrochirurgo atlyginimas yra netgi mažesnis už "rajono gydytojo, kuris sužeistąjį persiunčia mums, neoperuoja pats", algą. Jokių privilegijų, priedų prie atlyginimo, jokių šansų išeiti į pensiją anksčiau. V. Tutkaus manymu, mikrochirurgijos skyriai turėtų būti pavaldūs ir finansuojami tiesiogiai ministerijos. K. Vitkus teigė, kad vilniečiai medikai nė kiek neatsilieka nuo Vakarų todėl, kad už savo pinigus laksto į konferencijas, perkasi specialiąją literatūrą.
