Lietuva praeitą savaitgalį tapo Europos Sąjungos nare. Buvo daug prirašyta apie tai, ko galime tikėtis iš narystės. Tačiau norėtųsi pakalbėti apie ką kita - apie tai, kur mes įstojome.
Ši plėtra ES išties nelengvas išbandymas. Jau jai ruošiantis buvo priimta daug naujų sprendimų, iniciatyvų, keitėsi ir politikos pobūdis. Galų gale reformuojama ES institucinė struktūra, deramasi dėl ES Konstitucijos. Didele dalimi tolesnė ES raida priklausys nuo to, kaip efektyviai jos institucijos sugebės veikti prie Sąjungos prisijungus naujoms valstybėms.
Artėjanti plėtra taip pat yra gera proga pamąstyti, kas lemia integraciją. Derybos dėl ES Konstitucijos parodė, kad valstybės narės sieks išlaikyti savo įtaką ir į klausimus, tiesiogiai susijusius su galia, su galimybėmis daryti įtaką ES, jos reaguoja jautriai.
Praėjusių metų žiemą galutinai nebuvo sutarta dėl Konstitucijos projekto Lenkijai ir Ispanijai pareiškus, kad jos negali pritarti tokiai balsų skaičiavimo Taryboje tvarkai, kokia siūloma Konvento pateiktame ES Konstitucijos projekte. Dėl to prabilta apie tai, kad galbūt ES didžiausią įtaką turi valstybių interesai.
Tačiau kovo pabaigoje Briuselyje vykusiame susitikime, atrodo, vėl atsirado galimybė galutinai sutarti dėl ES Konstitucijos. Šiame susitikime, be kitų, buvo aptartas ir derybų dėl ES Konstitucijos klausimas. Šį pusmetį ES pirmininkaujanti Airija paskelbė sieksianti, kad dėl Konstitucijos būtų susitarta iki birželį vyksiančio Europos viršūnių tarybos posėdžio. Tokį siekį parėmė ir kitos valstybės. Lenkijos premjeras spaudos konferencijoje tvirtino, kad bus ieškoma kompromisų. Apie galimybę susitarti netrukus po susitikimo pranešė ir Ispanijos atstovas.
Klausimai dėl Konstitucijos ir balsų skaičiavimo Taryboje tvarkos yra tiesiogiai susiję su valstybių galia, tačiau, kita vertus, nesusitarimo dėl Konstitucijos kaštai taip pat nemaži. Šių derybų žlugimas būtų tikrai smarkus smūgis Sąjungos autoritetui, kuris ir taip jau yra sumenkęs jos piliečių akyse. ES piliečiai neaktyviai dalyvauja Europos Parlamento rinkimuose. Vis dažniau prabylama apie “demokratijos deficito” problemą. Antra, ypač svarbus yra ES institucijų efektyvaus funkcionavimo klausimas. Prie ES jungiantis naujoms valstybėms yra būtina reformuoti ir Sąjungos institucinę struktūrą, kad ji galėtų veikti efektyviai.
Prieštaraujančios diskutuojamai balsų skaičiavimo tvarkai šalys suprato, kad jos negaus visko ir laikydamosi tokios pozicijos nieko nelaimės. O blogiausio scenarijaus kaštai dideli - per dideli, kad būtų nesusitarta. Lenkija nori tapti ES nare. O ir dabartinės narės, suvokdamos narystės naudą, vis daugiau galių perduoda ES institucijoms.
ES valstybės deleguoja dalį galių ES institucijoms būtent todėl, kad tai leidžia susidoroti su ekonominėms problemomis, kurių nacionalinės vyriausybės jau nebepajėgia išspręsti. Neatsitiktinai pagrindinės ES institucijų kompetencijos yra reguliacinės politikos srityje - techninių standartų nustatymas, monetarinė politika. Visa tai didina ES patikimumą, taigi ir patrauklumą investuotojams.
Tuo, kad ES funkcionuotų efektyviai, suinteresuotos visos jos esamos ir būsimos narės, nepaisant jų nacionalinių interesų skirtumų. ES tai pirmiausia ekonominė nauda - tai bene svarbiausi net ir tokių euroskeptikų kaip Danija ar Didžioji Britanija argumentai. O kur dar uoliosios Vidurio ir Rytų Europos naujokės, kurioms narystė yra kartu ir politinės galios didinimas. Vokietija, Prancūzija kaip didžiosios Sąjungos narės, “integracijos varikliai” yra suinteresuotos išlaikyti savo politinę galią besiplečiančioje Sąjungoje, todėl labai nepalankiai sutiko Ispanijos ir naujokės Lenkijos išsišokimus.
Kartu siekiama, kad ES būtų vieningas ir stiprus žaidėjas tarptautinėje arenoje. Tai būtina turint omeny tam tikrą tarptautinės situacijos neapibrėžtumą ir JAV dominavimo ambicijas. ES narių politika JAV atžvilgiu skiriasi. Ypač ryškiai tai atsiskleidė Irako karo akivaizdoje. Čia susikirto Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Vokietijos pozicijos. Tačiau, nepaisant šių nesutarimų, ES valstybės yra suinteresuotos, kad ES būtų stiprus žaidėjas tarptautinėje arenoje.
ES valstybės siekia Sąjungos ekonomikos augimo, konkurencingumo pasaulinėse rinkose. Taigi nenuostabu, kad vėl diskutuojama apie Lisabonos strategiją. ES plečiantis, dabartinėms narėms susiduriant su ekonominiais sunkumais ir esant poreikiui konkuruoti tarptautinėse rinkose vėl diskutuojama apie priemones, kuriomis būtų galima siekti ekonomikos augimo, konkurencingumo.
Taigi, nors yra tam tikrų nesutarimų, valstybės yra suinteresuotos efektyviu ES institucinės struktūros funkcionavimu ir ES teikiama ekonomine nauda. Balsų skaičiavimo Taryboje klausimas yra jautrus, nes tiesiogiai susijęs su valstybių galia, galimybėmis daryti įtaką ES lygmeniu priimamiems sprendimams. Tačiau, ko gero, tai nėra situacija be išeities. Tą ir patvirtino Lenkijos premjeras. Todėl galimybių susitarti yra.
Juolab kad galios klausimas turi ir ekonominę plotmę. Valstybėms, kurios daugiausia laimi iš prekybos, ekonominių mainų liberalizavimo ne kartą yra tekę eiti į kompromisus kitais klausimais. Valstybių ekonominiai ir geopolitiniai, galios interesai yra susipynę. Taigi naujos narės turi aiškiai apsibrėžti savo interesus įvairiose srityse - ypač ekonomikoje.
