Daiva NORKIENĖ
Vilnietis Andrejus Dorofejevas (17 m.) per plauką išvengė kaltinimo dėl žmogžudystės. Laimė, vaikinas, kuriam kivirčo metu jis perdūrė širdį, pasveiko ir neseniai sugrįžo iš ligoninės.
Tačiau pasakojimas ne apie tai, o apie Pagirių gyvenvietės bendruomenę, kuri turi ypatingą teisingumo jausmą -dar truputį "pasitobulinus", nebereikės ir policijos.
Anūkėlis
Andrejus Dorofejevas mokėsi Vilniaus 2- ojoje internatinėje mokykloje. Ten pat, kur ir daugelis tėvų "primirštų" vaikų. Tačiau, anot Vilniaus rajono prokuratūros prokuroro Kazio Paplavuchino, vaikinas nebuvo apleistas: juo labai rūpinosi ir globojo senelė, tėvo mama. Po pamokų ar per išeigines vaikinas kur buvęs, kur nebuvęs - vis pas močiutę Pagiriuose. Kadangi Andrejumi nelabai tesirūpino jo tėvas (močiutės sūnus), senoji jį ir užaugino. Beje, Andrejui suaugus, močiutei rūpesčių padvigubėjo: saugoti anūkėlį nuo jo girtuoklio gimdytojo įtakos. Mat tėvas (arba vyresniųjų draugų kompanija) nepilnametį dažnai išsiviliodavo prie artimiausio alubario ar kioskelio.
- Andrejus - visas mano džiaugsmas, visa paguoda, - "Akistatos" žurnalistams jau po visų Pagirius pašiurpinusių įvykių tvirtino močiutė. - Jis man ir lysvę sukasdavo, ir vandens šiltadaržiui iš ana ten srovenančio upeliuko prinešdavo. O kad jau taip atsitiko, tai vaikino draugai kalti. Ir tėvas, nuo mažumės rodęs negerą pavyzdį...
Už močiutę!
Tą vasario mėnesio vakarą A. Dorofejevas tylutėliai užvėrė namų duris - už namo kampo jau laukė linksma kompanija. Artimiausias "taškas", šalia kurio vakarais nuolat būriuojasi dykinėjančių pagiriečių pulkai, yra visai šalia Dorofejevų medinuko. Tai - kitame nemažo sklypo gale stovinti mūrinė parduotuvėlė. Tiesa, į ją įeinama ne iš Dorofejevų kiemo, o visai iš kitos gatės. Tačiau akyla močiutė pro langą pasižvalgydavo, ar tik aplinkui tašką nesisukioja josios Andriukas. Juo labiau, kad pro belapius sodo medžius "taško" prieigos - lyg ant delno.
Senoji močiutė, anot prokuroro, "tikras ligų maišelis". Serga cukriniu diabetu, osteochondroze, bronchitu, ir dar, pasak jos pačios, "nestipri širdis". Todėl bet koks susijaudinimas sveikatos tikrai neprideda. Jau kalbėdamasi su žurnaliste apie praėjusius įvykius, močiutė iš susijaudinimo ir silpnumo ramstė trobelės sienas ir ašarojo. Nors po įvykio jau praėjo kelios savaitės. Tad reikia įsivaizduoti, ką močiutė patyrė tą kraupųjį vasario vakarą.
Nužiūrėjusi, kad šalia parduotuvės su kompanija sukiojasi ir josios anūkas, bobutė tą kartą nutarė trūks pliš jį parvesti namo. Ėjo, ėjo įsikibdama tvoros, o kai išvydo Andrejų nelabai blaivų, tai taip ir žnegtelėjo ant žemės nualpusi. Ką darys "vyrai", pakėlė bobutę ant rankų ir neša vidun, į trobą. Paguldė ant lovos, užklojo. Gal dar kokią tabletę burnon įkišo. O kai močiutė ėmė pamažu atsigauti, visi vienas paskui kitą iškurnėjo atgal, prie "taško". Štai tada ir prasidėjo pirmasis pagiriečių "teismas". "Chebra" užsipuolė Andrejų, kam šis paliko be priežiūros nualpusią savo močiutę.
Pirmiausia Andrejui namų duris norėjo užstoti toks Kęstutis Babraitis (20 m.). Sėdėsi, atseit, su močiute, ir viskas! Andrejus neklausė. Paskui dar kažkuris bandė užtarti senolę, tačiau nepadėjo: visa kompanija iššurmuliavo atgal prie parduotuvės. O galiausiai, turbūt, vyrai pradėjo pliektis nė patys nesuprasdami už ką. K. Babraičio grubiai varomas namo Andrejus nepasidavė ir lenktiniu peiliuku dūrė šiam į širdį. Iš to įkarščio Kęstutis pamanė, kad peilis perrėžė tiktai jo drabužius. Tačiau pabėgėjęs kelis žingsnius susmuko be sąmonės. Tiesiai į širdį sužeistą pagiriškį reanimavo ir ilgiau nei mėnesį gydė Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės medikai.
Ir už Kęstutį!
Pamatęs, kas atsitiko, Andrejus atsikvošėjo. "Negerai išėjo, - pamanė. - Ir močiutę susargdinau, ir draugą nudūriau! Einu, prisiduosiu policijai - tegul sodina!"
Tačiau vaikinui buvo lemta pirmiau patirti pagiriškių surengtą "linčo teismą". Kol septyniolikmetis susigūžęs pakiemiais slinko į Pagirių nuovadą, esančią kitame gyvenvietės gale, jį tylutėliai sekė budri akis. Niekieno nekliudomas, atėjo Andrejus prie nuovados, truktelėjo duris, pasibeldė. Dar palaukė, pavaikščiojo aplinkui langus, tačiau nuovada kaip tyčia buvo užrakinta. Pagirių apylinkės inspektorius Rolandas Vaičiūnas žurnalistei tvirtino: "Sutapimas ir nelaimė, kad tada, be dešimties minučių aštuntą vakaro, budintis buvo išvykęs į kažkokį iškvietimą". Andrejaus, kuriam nepavyko atsiduoti į policijos rankas, jau laukė keturi ne juokais įniršę pagiriečiai.
- Še tau! Še - už Kęstutį!- lupo vyrai septyniolikmetį.
Kol kas prokuratūra neskelbia linčo teismą surengusiųjų pavardžių. Tačiau bausmė buvo sunki: po jos Andrejus pateko į traumatologijos skyrių, kur, be viso kūno daugybinių sumušimų, gydėsi ir sulaužytą nosį.
Apylinkės inspektoriaus R. Vaičiūno teigimu, Andrejus dar "gana neblogas, pataisomas, vaikinas". O štai nukentėjėlis Kęstutis polcijai žinomas: teistas už įvykdytą plėšimą, išgeriantis, neprižiūrintis savo šunų, chuliganaujantis. Šiuo metu jo byloje 4 dar galiojantys pažeidimai. Nepaisant to, R. Vaičiūnui atrodo, kad "linčo teismo" rengti neįgaliotas nė vienas: nei "blogiukai" nei absoliutūs "geriečiai". Vilniaus rajono prokuratūros vienas iš vadovų Kazys Paplavuchinas "Akistatai" teigė, kad Andrejui už kūno sužalojimą, padarytą Kęstučiui, iškelta baudžiamoji byla. Jei teismas neperkvalifikuos kaltinimo, gresia iki 5 metų kalėjimo. Šiandien anūkėlis paklydėlis pavyzdingai lanko amatų mokyklą, reguliariai atvyksta į apklausas ir pagaliau klauso močiutės. O kiemo gale, greįta taško, vis dar šurmuliuoja pagiriečių kompanijos. Ten pat aptikome ir ką tik pasveikusį K. Babraitį.
