Gaidelių dvaro paslaptys
Remigijus RAINYS
Širvintų rajone, Gaidelių kaime, tėra dvi sodybos: kairėje kelio pusėje gyvena Aleksandras ir Juzefa Savlevičiai, o dešinėje - broliai Stasys (53 m.) ir Petras (48 m.) Mikulevičiai. Tiesa, broliai nėra visiškai teisėti sodybos šeimininkai, po jų motinos mirties namą norėjo atsiimti tikrieji šeimininkai, tačiau seniūnijos valdžiai pavyko sutvarkyti taip, kad Mikulevičiams čia būtų leista gyventi "iki gyvos galvos". Naujos pastogės Stasiui ir Sauliui nesinorėjo ieškotis dar ir dėl to, kad vos už pusšimčio žingsnių nuo namų jie turėjo tikrą aukso gyslą - įspūdingus Gaidelių dvaro griuvėsius. Dar prieš kelerius metus niekas šių rūmų griuvėsiais nevadino, tačiau pikti liežuviai tauškia, kad broliai gerokai pasidarbavo juos ardydami bei pigiai pardavinėdami seno degimo plytas. Kai tikrojo dvaro savininko žentas susigrąžino uošvio nuosavybę ir jau ruošė rūmų restauravimo projektą, vieną naktį plykstelėjo gaisras, sunaikinęs visas medines stogo konstrukcijas ir gerokai padidinęs rekonstrukcijos sąmatą. Padegėjas už rankos nebuvo pagautas, tačiau ieškant atsakymo į klausimą, kam tai naudinga, ilgai išvedžioti nereikėjo.
Du nevedę senberniai gyveno kaip išmanė - pasisodindavo kelias vagas bulvių, ežią kitą kopūstų, į žemę "įkišdavo" dar kokią daržovę ir, žiūrėk, žiemą jau turėdavo kuo kirminą nuraminti. Jokių gyvulių, išskyrus šunį ir katę, Mikulevičiai nelaikė, nes geroji kaimynė Juzefa, kurią jaunėlis Petras teta vadindavo, dažnai duodavo jiems gabalėlį sviesto ar kibirėlį pieno. Duonai ir degtinei vyrai užsidirbdavo talkininkaudami ūkininkams ar nusitverdami kokį kitą palaikį darbelį, o kai visai būdavo striuka - nugvelbdavo kur blogai padėtą daiktą. Už vagystes broliukai pro grotas į pasaulį žvelgė ne vieną kartą, todėl kai apylinkėse kas nors atsitikdavo, policijos pareigūnai pirmiausia apklausdavo Stasį ir Petrą. Rudeniop Stasys daug laiko praleisdavo grybaudamas, o visą surinktą laimikį nešdavo į supirktuvę, kad už gautus pinigėlius įsigytų svaigalų. Miškai šiose vietose grybingi, todėl per dieną buvo galima "užgrybauti" ne vieną butelaitį. Kaimynai tikino, jog dėl šio savo pomėgio nutrūko visi S. Mikulevičiaus ryšiai su giminėmis, mat prieš trejus metus net savo sesers laidotuves iškeitė į pasivaikščiojimą su pintine miške. P. Mikulevičius, nuo mažumės nepraeidavęs pro svetimą dviratį, savo karjerą pradėjo dar Čiobiškių specialiojoje mokykloje, tačiau nieko gero ten neišmoko. Kelis kartus bandęs įsidarbinti vyriškis ištverdavo nepadauginęs tik iki pirmos algos, ir tada jau ūžaudavo, kol kišenėje žvangėdavo bent vienas pinigėlis.
Tėvų dienos išvakarėse S. ir P. Mikulevičius vėl aplankė policijos pareigūnai, nes gretimame kaime buvo apvogtas jaunas vaikinas. Nusikaltėliai iš nelaimėlio trobos išsinešė bene 110 litų ir jau buvo susipakavę televizorių, bet jiems kažkas sutrukdė. Stasys ir Petras savo alibį įrodyti sugebėjo, tačiau įžeisti netikėto vizito užgėrė. Sekmadienio rytą vyriškius aplankė netoliese gyvenantis jų vaikystės draugas Jonas Rudžionis (51 m.), kartais sudarydavęs kompaniją areštinėje tai vienam, tai kitam Mikukevičiui, ir pasodino brolių darže savo išaugintus kopūstų daigus. Tokią nesavanaudišką talką reikėjo aplaistyti, tad Stasys, pasiskolinęs Jono dviratį, numynė į artimiausią parduotuvę, o Petras nuskubėjo pas Juzefą Savlevičienę iš šulinio pasisemti šviežio vandens, nes ketino užkaisti virdulį. Vyriškis pakvietė į svečius šimtui gramų ir "tetos" vyrą Aleksandrą, tačiau šis alkoholio beveik nevartojantis vyriškis atsisakė, juo labiau kad su žmona skubėjo į Šešuonėliuose vykstančius atlaidus.
Tuo metu Stasys iš parduotuvės pargabeno dvilitrinį bambalį stipraus alaus ir butelį tikros fabrikinės "Sąmanės". Suprasdami, kad tokių vaišių trims vyrams gali neužtekti, savo "kokteilius" jie pastiprino dar nuo kolonijos laikų pamėgtu "čefyru" - arbatžolių koncentratu, nuo kurio, anot Juzefos, vyriškiai darydavosi tarsi guminiai. Pirmasis "nusmigo" ir užsnaudė kambaryje ant lovos Petras. Stasys ir Jonas, nelabai beįžiūrėdami vienas kitą, dar bandė apie kažką šnekučiuotis, tačiau į trobą netrukus įsiveržė kažkokie du vyriškiai. Jie išsitempė Stasį į lauką ir pradėjo daužyti. Nors ir sunkiai besiorientuodamas erdvėje, Jonas draugo nelaimėje palikti neketino. Ne veltui jis tikino, kad pirmą kartą teistas buvo dar 1983 metais, kai sumušė apylinkės įgaliotinį. Taigi J. Rudžionis puolė į kiemą ginti draugo, tačiau pats keliais taikliais smūgiais buvo "atjungtas" ir taip pat aukštielninkas išsitiesė žolėje. Užpuolikai nepagailėjo ir viduje miegojusio Petro. Jam šonus išvelėjo "už akių" - taip ir neprabudusiam. Po to Jonui kažkodėl į angelus panašūs skriaudikai, kurių vienas buvo lyg ir šviesesnis, išvažiavo automobiliu taip nieko ir nepagrobę. Jei niekdariai kažko ir reikalavo, tai niekas iš nukentėjėlių to nesuprato. Bene po keturių valandų atsipeikėjęs Petras išsvirduliavo į lauką ir pribakino Joną. Tada abu vyriškiai ir įsitikino, kad Stasys nebejuda. Mirtinai sumuštas vyriškis su prakirsta lūpa aukštielninkas gulėjo prie trobos kampo. Jo brolis nuskubėjo pas telefoną turinčią Juzefą pranešti apie nelaimę greitajai pagalbai ir policijai, tačiau nieko nerado namie, nes Savlevičiai buvo išvažiavę į atlaidus. Taigi Petrui teko lapsėti į gretimą kaimą, kur telefoną turinti Milda jo žodžiais iš pradžių nepatikėjo ir pati atvyko įsitikinti nelaime. Nedaug ką Jonas ir Petras galėjo paaiškinti ir atskubėjusiems policijoms pareigūnams, nes net neatsiminė, jog pas Juzefą ėjo vandens. Kadangi visi žinojo, kad broliai pasigėrę kartais pasikumščiuodavo, abu vyriškiai kaip įtariamieji žmogžudyste buvo sulaikyti dviem paroms, tačiau išsiblaivę sugebėjo įtikinti ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus savo nekaltumu ir buvo paleisti namo. Policija ieško dviejų "į angelus" panašių įtariamųjų ir užsimena jau užtikę pirmuosius pėdsakus. Kalbama, jog kažkas broliams Mikulevičiams taip žiauriai keršyti galėjo už neatiduotą skolą ar kokį nugvelbtą daiktą.
