JAV žurnalas „PC World“ sudarė geriausių 2005 m. ir pačių blogiausių visų laikų IT produktų sąrašus, kuriuose, ko gero, rasite ir savo pamėgtų programų ar įrenginių. Užmeskite akį – gal iki šiol nė neįtarėte, kokį IT šlamštą ar stebuklą naudojate kiekvieną dieną?
Kompiuterijos leidiniai tradiciškai renka geriausius praėjusių metų produktus ir tradiciškai dievagojasi, kad visi pretendentai ir laureatai turėjo įveikti objektyvią ir griežtą programinės ir techninės įrangos asų atranką. Ne išimtis ir „PC World“: redakcija teigia vertindama produktus daugiausia atsižvelgusi į jų dizainą, našumą ir ypatybes, bet ne į kainą. Suprantama, jau pats geriausių produktų sąrašo žanras lemia kad ir sąlyginį, bet vis dėlto subjektyvumą. Koks jis – didelis ar mažas, gali spręsti kiekvienas, palyginęs savo patirtį su visame pasaulyje žinomo kompiuterijos leidinio verdiktais.
Pateikiame 10 geriausių 2005 m. „PC World“ išrinktų IT produktų sąrašą. Visą „auksinį šimtuką“ rasite „PC World“ svetainėje (http://www.pcworld.com/reviews/article/0,aid,125706,pg,2,00.asp)
1. „Intel Core Duo“
1.jpg
Nešiojamiesiems ir stacionariems kompiuteriams skirtas „Intel“ procesorius „Core Duo“ suteikia iki šiol nešiojamiesiems įrenginiams neprilygstamą daugiaprograminio režimo galią ir suteikia pritrenkiamą darbo naudojant bateriją laiką. „Core Duo“ toks šaunus, kad jis yra geriausias pasirinkimas ir „Apple“ nešiojamiesiems bei staliniams kompiuteriams.
„Intel“ su šiuo gaminiu išsiveržė į priekį: AMD „Athlon 64 X2 „Dual Core“ (#2), nors ir puikus, tačiau mobilioji jo versija stokoja galios, ir nešiojamiesiems kompiuteriams skirti procesoriai neprilygsta „Intel“ alternatyvoms nei pagal našumą, nei pagal baterijos tarnavimo laiką.
2. „AMD Athlon 64 X2 Dual- Core“
Staliniams kompiuteriams skirtas procesorius, galingiausias iš visų dviejų branduolių procesorių stacionariems kompiuteriams. Jeigu jums prie darbo stalo reikia visos galios dirbant su resursams itin reikliomis programomis, X2 yra pats tas.
3. „Craiglist.org“
3.jpg
Voratinklio skelbimai (daugiausia nemokami). Ši paslauga, aprėpianti daugiau nei 200 miestų visame pasaulyje, sėkmingai konkuruoja su pernelyg brangiais laikraščių klasifikuotais skelbimais. Parduokit seną pianiną ar susiraskit naują draugą nemokamai.
4. „Apple iPod Nano“
4.jpg
Skaitmeninis garso grotuvas su 4 GB talpos „Flash“ talpykla įrašams ir kokybišku spalviniu ekranu – ir visa tai telpa į itin mažą korpusą. Tiesa, jis nėra labai atsparus įbrėžimams, bet vis tiek kietas.
5. „Seagate 160GB Portable Hard Drive“
Tai nešiojamasis kietasis diskas, kuriame viename pirmųjų panaudota statmeno magnetinio įrašymo technologija PMR, leidžianti „įsprausti“ daugiau duomenų į tą pačią vietą. Kitas „Seagate“ modelis, kuriame įdiegta PMR – „Barracuda 7200.10“ – pirmasis staliniams kompiuteriams skirtas kietasis diskas, pasiekęs 750 GB talpą.
6. „Google Earth“
6.jpg
Nemokama palydovinių nuotraukų paslauga. Naujienų svetainės internete naudoja „Google Earth“ įvykiams Irake iliustruoti, o jūs galite nukreipti žvilgsnį „iš dangaus“ į kaimynų namą ar tyrinėti bet kokią pasaulio vietą neatsitraukę nuo savo kompiuterio.
7. „Adone Premeiere Elements 2“
7.jpg
Vaizdo redagavimo programa – ji galinga, stabili, kainuoja 8 kartus mažiau negu „Premiere Pro“, profesionalus „Adobe“ įrankis vaizdo redagavimo specialistams. Ji tokia puiki, kad turbūt nė nepastebėtumėte skirtumo.
8. „Canon EOS 30D“
8.jpg
Skaitmeninė veidrodinė kamera su 8,2 megapikselių matrica. „EOS 30D“ suteikia daugelį profesionalių „Canon EOS 5D“ galimybių už draugiškesnę kainą. Šis fotoaparatas pademonstravo ypač gerus rezultatus „PC World“ skaitmeninių nuotraukų kokybės teste.
9. „YouTube.com“
Keitimosi vaizdo failais svetainė. Šioje milžiniškoje mėgėjiškų vaizdo operatorių bendruomenėje galite pamatyti bet kokio pobūdžio videomedžiagą ir papildyti svetainės kolekciją savo kūryba vien tik už ačiū.
Nemokama dvejopos įkrovos programa (dual booter). „Apple“ galų gale susimylėjo ir sutiko leisti ant „Mac“ kompiuterių „pakurti“ „Windows“. Kas toliau – turbūt „Mac OS“, besisukanti „Windows“ kompiuteriuose?
Blogiausi visų laikų IT produktai
Jei nebūtų šlamšto, kaip atpažintume brangenybes? „PC World“ sudarytame 25 visų laikų blogiausių IT gaminių ir sprendimų sąraše – dėmesio! – ne tik Lietuvos vartotojams menkai girdėti programų ar įrenginių pavadinimai, bet ir pasauliniai prekės ženklai. Pernelyg nevargindami (tiksliau, negąsdindami) skelbiame pirmąjį šių tragiškų IT pasaulio nesusipratimų dešimtuką – visą jį rasite čia (http://www.pcworld.com/reviews/article/0,aid,125772,00.asp)
1. „America Online“ (1989–2006)
11.jpg
Pati didžiausia pasaulyje interneto paslaugų teikėja ir pati blogiausia. Žinoti, kad AOL tiek išgėrė amerikiečių vartotojų kraujo, kad „PC World“, be jokių abejonių, skyrė jai pirmąją vietą šlamšto sąraše, Lietuvoje gal ir nelabai aktualu, bet vis dėlto naudinga. Jeigu ruošiatės emigruoti į JAV, žinokite, kad su AOL verčiau neprasidėti – tai tragiška paslaugų kokybė, kreivas „softas“, pasigailėtinas klientų aptarnavimas, daug daug „spamo“ ir kitų blogų dalykų.
2. „Real Networks Player“ (1999)
Skaitmeninis grotuvas, susidirbęs savo reputaciją dėl keisto nesugebėjimo atidaryti vaizdo ir garso failų. Jis elgėsi kaip chamas – instaliuodavo save kaip pagrindinį garso grotuvą, „atsirėždavo“ „Windows“ bibliotekas sistemos registre, mėtydavo užknisančius „pranešimus“, kurie iš tikrųjų tebuvo reklamos – visko neišvardysi.
Tiesa, „PC World“ bando pateisinti „Real Player“ prieš istoriją tuo, kad vis dėlto tai yra nemokama alternatyva „Windows Media Player“ ir kukliai pageidauja, kad ji būtų geresnė.
3. „Syncronys SoftRAM“ (1995)
Mintis „padvigubinti“ kompiuterio darbinę atmintį instaliavus 30 dol. kainuojančią programėlę klaikiais „Windows 95“ eros laikais, kai RAM megabaitas kainavo nuo 30 iki 50 „žalių“, atrodė visai nebloga. Bent jau taip manė 700 000 „Syncronys SoftRAM“ įsigijusių vartotojų.
Žinoma, už tokią kvailystę jie atsiėmė savo, ir su kaupu. Paaiškėjo, kad viskas, ką „Syncronys SoftRAM“ sugeba dvigubai padidinti – tai tarpinė „Windows“ kietojo disko atmintis. Ją padidinti kiekvienas galėjo ir už dyką. Dalyvavimas rinkoje bendrovei baigėsi tuo, kad ji buvo priversta iš jos su triukšmais pasitraukti. Ji galop tai ir padarė išleidusi dar keletą baisių „Windows“ skirtų pagalbinių programėlių.
4. „Microsoft Windows Millennium“ (2000)
14.jpg
Ko gero, blogiausia „Windows“ versija nuo pasaulio sukūrimo, arba bent jau nuo „Windows 2.0“ laikų. Vos tik ji pasirodė rinkoje, vartotojai ėmė skųstis dėl instaliavimo problemų, varginančių bandymų priversti ją dirbti, priversti dirbti su kita „geležimi“ ar programomis ir... nutraukti jos darbą. Visa kita veikė tiesiog šauniai.
„Windows Me“, tiesa, pristatė keletą ypatybių, kurias vėliau išpopuliarino „Windows XP“, tarp jų – sistemos atkūrimo galimybę (system restore). Deja, ji taip pat galėjo atkurti ir tuos failus, kurių jūs niekada nebenorėjote išvysti dar kartą, pavyzdžiui, virusus, kurie ką tik buvo ištrinti. 2000-ųjų klaida iš tikrųjų buvo ne įžymioji kompiuteriams „nesuprantamos“ datos problema, vadinamoji Y2K, o pati „Windows Millennium“.
5. „Sony BGM“ muzikiniai kompaktiniai diskai (2005)
Kai įdedate muzikinį „kompaktą“ į kompiuterio kompaktinių diskų įrenginį, ko gero, nemanote, kad jis galėtų paversti jūsų kompiuterį į žaisliuką hakerio rankose. Tačiau 2005 m. „Sony BGM“ išleisti kompaktinių diskai elgėsi būtent šitaip. Apsaugos nuo kopijavimo programinė įranga automatiškai įsidiegdavo į aukos kompiuterį ir drausdavo padaryti daugiau negu 3 nusipirktojo disko kopijas. O kiekvienas labiau prakutęs hakeris dėkojo „Sony“ už šį kreivomis rankomis ir ne visai blaivia galva padirbintą „softą“, kuris leisdavo paslėpti, tarkim, klavišų paspaudimus fiksuojančią programėlę ar kokį per nuotolį „šeriamą“ Trojos kumelį.
Kompiuterio saugumo ekspertai suskaičiavo, kad šiuo būdu buvo užkrėsta apie pusė milijono kompiuterių. Kai problema išaiškėjo, „Sony BGM“ pasiūlė jos ištaisymą, kuris, žinoma, viską dar labiau sugadino. Galiausiai bendrovė turėjo pakeisti „apsaugotus“ diskus ir atlyginti vartotojams nuostolius.
6. „Disney“ „The Lion King“ CD-ROM
16.jpg
Ne tiek jau daug IT istorijoje buvo produktų, kuriuos drąsiai būtų galima vadinti Kalėdų žudikais, sugadinusiais šventę tūkstančiams vaikų. „Disney“ išleistas pirmasis CD-ROM žaidimas „Windows“ kompiuteriams šiuo požiūriu labai pasižymėjo.
Kai tėvai į savo „Compaq Pressario“ kompiuterius 1994 m. Kalėdų rytą įdėjo mažiesiems dovanotus „Disney“ diskus, daugelis jų pirmą, bet nepaskutinį kartą savo gyvenime išvydo „mėlynąjį mirties ekraną“. Pasirodo, šis žaidimas naudojo naująjį „Microsoft“ „WinG“ grafikos rinkinį ir vaizdo plokščių tvarkykles reikėjo nustatyti rankiniu būdu. Tačiau „Compaq“ 1994 m. pabaigoje paleido į gyvenimą tūkstančius naujų „Pressario“, kurių vaizdo plokštės nebuvo ištestuotos su „WinG“. Tačiau ši liūdna istorija turi laimingą pabaigą – debatai dėl „WinG“ privertė „Microsoft“ kurti stabilesnę ir galingesnę „DirectX“.
7. „Microsoft Bob“ (1995)
17.jpg
Kažin ar blogiausių iš prasčiausių sąrašas galėtų išsiversti be „Microsoft“ sukurtos „socialinės sąsajos“ – Bobo. Tai „Windows 3.1“ OS skirtas personažas, gyvenantis svetainėje, pilnoje visokių daiktų, ant kurių galima spaudinėti užvedus pelę. Bobas tarsi turėjo padėti vartotojams geriau perprasti „Windows“ programas, bet buvo kvailas, erzinantis ir visai nenaudingas.
Ta pačia proga „PC World“ domisi, ar kas nors „Microsoft“ tuo metu apskritai naudojo Bobą? Ir iš kur tas jo šypsenos panašumas į Billo Gateso išraišką? Tai sutapimas ar ne?
8. „Microsoft Internet Explorer“ (2001)
18.jpg
Lengvas naudoti, kupinas galimybių ir pats nesaugiausias visoje planetoje. 2004 m. birželį kompiuterių saugumo ekspertai iš CERT paragino vartotojus rinktis kokią nors kitą interneto naršyklę, bet tik ne IE6. Jie nustatė, kad su IE atvykę į „piktybišką“ Voratinklio svetainę vartotojai galėjo parsinešti „Download. Ject“ ar kitą klavišų paspaudimus registruojančią programėlę. „Microsoft“ užkišo šią naršyklės saugumo spragą, bet netrukus atsivėrė nauja. Paskui – vėl nauja, ir taip iki begalybės.
9. „Pressplay ir MusicNet 2002“
19.gif
2002 m. buvo pristatytos dvi didžiųjų įrašų kompanijų remiamos interneto paslaugos, turėjusios suteikti vartotojams legalaus skaitmeninės muzikos parsisiuntimo džiaugsmą. Manyta, kai tai būsianti gera alternatyva bjaurioms P2P programoms, platinančioms piratinius įrašus.
Kas iš to išėjo? „PressPlay“ paslauga ėmė mėnesinį 15 JAV dol. mokestį už teisę klausytis 500 blogos kokybės srautinių transliacijų, galimybę parsisiųsti 50 įrašų ir 10 jų įsirašyti į savo kompaktinį diską. „MusicNet“ irgi neišsiskyrė dosnumu: už 10 dol. per mėnesį leido klausytis 100 dainų, 100 jų parsisiųsti, bet kiekvienas parsisiųstas garso failas po 30 dienų „nustodavo galioti“.
Ar bereikia sakyti, kad tokios iniciatyvos tik įmetė dar daugiau anglių į tvoskiančią P2P tinklų muzikos krosnį?
10. „Ashton-Tate dBASE IV“ (1988)
Ankstyvaisiais asmeninių kompiuterių laikais „dBASE“ buvo duomenų bazės sinonimas. 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje šis „Ashton-Tate“ produktas buvo duomenų bazių rinkos flagmanas, užėmęs apie 70 proc. visos rinkos. Tačiau su „Ashton-Tate dBASE IV“ viskas kaipmat nuėjo po velnių.
Ji buvo beviltiškai lėėėėėėta ir pilna „vabalų“ tarsi džiunglės po tropinės liūties. Praėjus metams nuo šios versijos išleidimo „Ashton-Tate“ rinkos dalis nukrito iki 40 proc. „Palopyta“ nauja versija „dBASE IV 1.1“, pasirodžiusi po 2 metų, padėties neišgelbėjo – buvo jau per vėlu. 1991 m. bendrovė susijungė su „Borland“, kuri nutraukė „dBASE“ gamybą ir jos teises perleido kitai bendrovei.
