Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Pasaulio piliečiai
Priimta į Europos Sąjungą, Lietuva praras apie 300 000 savo gyventojų. Tokias išankstines prognozes pateikia Europos Sąjungos ekspertai ir mūsų šalies sociologai. Tyrimai rodo, jog per artimiausius trejus metus planuoja išvykti gyventi į užsienį apie 2 procentus žmonių. Ir Europos Sąjungos, ir Lietuvos sociologų atlikti tyrimai patvirtina, kad šalis neteks darbingiausio gyventojų sluoksnio. Kai kurios Europos šalys nusprendė netaikyti septynerių metų pereinamojo laikotarpio ir atverti darbo rinką iš karto, kai tik Lietuva taps ES nare. Tarp tokių šalių - Danija, Airija ir mūsų aprašomi Nyderlandai, kuriuose ir dabar dirba ne vienas lietuvaitis.
Mūsų sutikti Lina ir Nerijus dabar gyvena Amsterdame. Už 600 guldenų miesto centre nuomojasi nedidelį butuką. Lina ir Nerijus, galima sakyti, jau tapo pasaulio piliečiais. Abu baigė Kauno technologijos universitetą, tapo vadybininkais. Lina jau universitete dirbo Norvegijos biznio centre, o baigusi bakalauro studijas išvyko padirbėti į Slovėniją. Ten metus dirbo tame pačiame biznio centre ir vis ieškojo galimybių tęsti studijas. Kreditą studijoms pavyko gauti Nyderlanduose, tad magistratūron įstojo į Roterdamo universitetą. Nerijus kol kas bakalauras, žada tęsti studijas, kai pradės dirbti Lina, kuri šiemet universitetą jau baigė. Nerijus savo užsienio klajones pradėjo įsidarbinęs viename Londono banke. Pasirodo, norint ir stengiantis, turint makaulėje proto, legaliai galima įsidarbinti ir toje baisiojoje Anglijoje. Kai Lina pradėjo mokytis Roterdame, Nerijus atvažiavo į Nyderlandus. Dabar dirba didžiausiame Nyderlanduose ir viename didžiausių Europoje "NBA - Amri" banke. Su įdomumu kalbėjomės su šiais jaunais žmonėmis. Manome, kad interviu su Lina ir Nerijumi turėtų sudominti ir kitus, ypač besirengiančius emigruoti iš Lietuvos.
Ramūs dėl ateities
- Kodėl baigus universitetą kilo mintis palikti Lietuvą?
Nerijus:
- Dar studentaudamas dirbau vienoje Kauno ginklų prekybos firmoje. Atrodė, ir uždarbis buvo neblogas, ir darbas įdomus, tačiau ir pavojų - gausybė. Nors prekyba buvo legali, tačiau kai pamačiau, ką išdarinėja reketininkai ir mokesčių inspektoriai, apėmė siaubas. Kokioj šaly mes gyvenam, jei bijom pasiskųsti policijai, o vargšą įmonės savininką skriaudžia ir vieni, ir kiti. Nori nenori turi mokėti duokles, o kad mokėtum, reikia ieškoti nelegalių pinigų.
- O užsienyje yra kitaip?
Nerijus:
- Be abejo. Apie jokį reketą neteko girdėti. Verslininkui, ypač pradedančiajam, valstybė skiria nemažą paramą. Bankas, kuriame aš dirbu, irgi rūpinasi savo darbuotojais. Apskritai Nyderlanduose samdomus darbuotojus gina valstybė ir įstatymai. Atleisti gerai dirbantį praktiškai neįmanoma. Šiuo klausimu socializmo čia dar labai daug. Tarnautojai suskirstyti į 12 lygių. Kelerius metus padirbai - eini į aukštesnį lygį, gauni geresnį atlyginimą.
- Ar olandai daug dirba?
Nerijus:
- Mūsų banke dideli atlyginimai, tad ir dirbti reikia daug. Per daug niekas į laikrodį nežiūri ir namo neskuba. Užtat beveik kiekvieną penktadienį po darbo atsipalaiduojam. Kolektyviai einam į kokį restoraną, plaukiam laivu Amsterdamo kanalais ar į užmiestį. Žodžiu, bendraujam, nes darbe nėra kada. Per trumpą pietų pertrauką visi valgom sumuštinius, olandai būtinai užsigeria pienu. Ir ne iš stiklinės, o iš butelio. "Mes esam valstiečiai ir geriam taip, kaip mūsų tėvai", - taip man aiškino.
Lina:
- Dirbantieji aptarnavimo sferoje nėra tokie darbštuoliai. Jei nemato šeimininkas, niekas per daug neskuba, mėgsta patinginiauti. Juolab ir darbo užmokestis nėra labai didelis. Moka tiek, kad galėtum normaliai pragyventi.
- Lina, mokeisi Roterdame. Kuo skiriasi nuo mokslo Kaune?
Lina:
- Magistrantūroje Roterdame mokosi žymiai vyresni žmonės. Paprastai po bakalauro studijų čia kelerius metus dirbama ir tik vėliau tęsiami mokslai. Roterdamo universitete - tikras internacionalas. Studentai iš viso pasaulio. Todėl draugų dabar turim vos ne visose valstybėse. Jau buvau nuvažiavusi pas savo bendravardį Liną (Li-Na) į Kiniją, lankiausi pas buvusį kurso draugą Indijoje, o šiuo metu ruošiamės važiuoti į Portugaliją. Ten irgi turime draugų. Beje, praktiką pernai atlikau Varšuvoje.
- Kokia kalba bendraujate?
Nerijus:
- Anglų. Kadangi bankas - tarptautinis, tai susirašinėjama, visi dokumentai rašomi angliškai. Net ir susirinkimai vyksta anglų kalba. Vietiniai olandiškai kalba nebent pobūviuose, bet jei yra svetimų, stengiasi kalbėti taip, kad visi suprastų.
Lina:
- Mieste angliškai irgi visur susikalbėsi. Čia nuolat pilna turistų, tad aptarnaujantis personalas moka po kelias kalbas.
- Kaip Linai sekasi gauti darbą?
Lina:
- Ieškojau visą vasarą. Rytų Europos šalyse būčiau gavusi labai greitai. Ypač kvietė į Varšuvą, į vaistų firmą, kur atlikau praktiką. Bet pavyko susirasti Nyderlanduose. Dirbsiu Hagoje, didelėje ryšių įmonėje. Panašioje kaip Lietuvos "Bitė GSM". Dabar dar tvarkomi dokumentai. Norint dirbti Nyderlanduose užsieniečiui oficialiai reikia gauti leidimą, kvotas. Pradėjus dirbti, manau, problemų nebus. Jau šį rudenį reikės pradėti grąžinti kreditą.
- Gyvensi Amsterdame ar kraustysiesi į Hagą?
Lina:
- Kadangi gyvenam kartu, tai gyvensim Amsterdame. Į Hagą kasryt važinėsiu traukiniu. Iki geležinkelio stoties - dviračiu, po to 40 kilometrų - traukiniu. Beje, kelionės išlaidas apmokės firma.
- Dviračiu iki Hagos per toli?
Lina:
- Aišku, per toli, nors olandai nuo dviračių nulipa tikriausiai tik miegoti.
Nerijus:
- Iš pradžių buvo labai neįprasta. Aš į banką net nedrįsau dviračiu važiuoti. Kaip čia kostiumuotas valdininkas į darbą važiuos dviračiu? Bet žiūriu, ir didesni viršininkai atvažiuoja dviračiais, tad ir pats ryžausi. O dabar, kaip ir visi olandai, gyvenu su dviračiu.
- Turbūt teko girdėti apie Vilniaus mero akciją, kai vilniečiams buvo pristatyta oranžinių dviračių. Imk ir važiuok. Dviračiai kaipmat buvo pavogti. O ar juos pavogtų Amsterdame?
Lina:
- Turbūt greičiau nei Vilniuje.
Nerijus:
- Už gerą dviratį moki 1 000 guldenų, o už įvairias dviračio apsaugos priemones - iki 3 000, tačiau net ir tada pavagia. Prie universiteto yra turgus, kur už 25 guldenus gali nusipirkti vogtą dviratį. Kartais ir savo.
- O policija?
Nerijus:
- Policija nesikiša. Per smulkus objektas.
- Nusikaltimų daug?
Nerijus:
- Daugiausia - vagystės. Centre, kur daug turistų, Raudonųjų žibintų kvartale dirba kišenvagiai. Vagiama ir iš butų.
Lina:
- Užtat gatvėje gali vaikščioti ramus per visą naktį. Apie sunkius nusikaltimus neteko girdėti.
- Kuo dar skiriasi gyvenimas Amsterdame?
Nerijus:
- Skiriasi lietuvių ir olandų šventės. Pobūvius, kokie vyksta Lietuvoje, čia sunku įsivaizduoti. Paprastai jubiliatas tik užsako restoraną, o susimoka patys svečiai. Jei atsiranda gudruolis, išeinantis anksčiau nesusimokėjęs, tai tokio vėliau jau niekas ir nebekviečia. Vaišės irgi kuklios: vienas kitas sumuštinis, taurė vyno. Jei ateina svečias į namus, jo irgi niekas nepuola vaišinti. Stiklas mineralinio vandens, riešutų saujelė.
Lina ir Nerijus - jau Amsterdamo gyventojai. Jie čia dirba. Šimtai tūkstančių kitų valstybių piliečių į Amsterdamą atvažiuoja kaip turistai. Jiems čia - tikras rojus.
Apie tai - kitame numeryje.
