Šiuo metu politikoje gyvename pranešimų tarpulaikiu. Ką tik metinį pranešimą perskaitė prezidentas. Laukiame premjero kalbos. Prezidento pasisakymui vertinimai jau pateikti. Tačiau daugumoje jų pasigedau apeliacijos į prezidentinį įžadą būti visiems lygiai teisingu. Juolab, kad šiemetiniame pranešime prezidentas ne kartą pabrėžė socialinio teisingumo, solidarumo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimo idėjas. Problemos aktualios, tačiau valstybės vadovo raginimai ryžtingai mažinti gyventojų pajamų mokestį visiems iki 20 nuošimčių ir įvesti Sodros įmokų lubas, tik dar labiau jas gilins, o socialinė atskirtis didės. Tokiu būdu prezidentas savo siūlymais akivaizdžiai stoja stipresniojo ir turtingesniojo pusėn.
Neatsitiktinai priminiau prezidento įžadą. Pats valstybės vadovas metiniame pranešime daug kalba apie vertybes, politinę dorovę. Tuomet ir kyla klausimas: rinkimų pažadų, programų vykdymas ir laikymasis priskirtinas prie politinių vertybių ar ne? Ko gero kiekvienas save profesionalu laikantis žurnalistas ar politologas turėtų išsamiai analizuoti politikų rinkimų pažadus, partijų, Vyriausybės programas. Be abejo tai nemažai laiko ir žinių reikalaujantis darbas. Gal todėl pastoviai kartojama, kad visų partijų programos vienodos, be to jos nevykdomos ir apskritai visos partijos ir politikai vienodi. Didžioji dalis visuomenės tuo įtikinta. Todėl net nebando domėtis programomis, ieškoti skirtumų tarp partijų ir politikų ar juo labiau už rinkimų pažadų, programų nevykdymą sekančiuose rinkimuose juos bausti. Dažnai rinkėjai išvis nebalsuoja, taip suteikdami galimybę valdžioje buvusioms politinėms organizacijoms savo ištikimų balsuotojų dėka vėl pretenduoti į valdžios postus.
Artėjant premjero pranešimui, žurnalistai ir politologai kaip reta turi puikią galimybę pakeisti tradiciją ir ministro pirmininko kalbą įvertinti keturioliktos Vyriausybės programos „Santarvės ir gerovės vardan“ kontekste. Neabejotinai tai būtų neblogas stimulas piliečiams taip pat labiau gilintis į politikų kalbas, programas, o tuo pačiu įžvelgti skirtumus tarp jų. Pagaliau tai verstų partijas profesionaliau dirbti ir tuo pačiu atsakingiau dalinti pažadus.
Taigi, prieš premjero pranešimą reiktų pasiruošti. Pradžiai gal tektų prisiminti jo paties pažadą atsistatydinti, jei per metus nepavyks suvaldyti korupcijos. Kaip rodo paskutiniai tyrimai, korupcijos indeksas tikrai ne premjero naudai. Belieka priminti, kad įsipareigojimas „užkirsti kelią korupcijai valdžios institucijose, nesąžiningai konkurencijai versle, tobulinti viešųjų pirkimų praktiką, sugriežtinti bausmes korumpuotiems pareigūnams ir sustiprinti finansinių nusikaltimų prevenciją“ įrašytas prie pirmaeilių Vyriausybės darbų. Ten pat rasime parašyta: „užtikrinti skaidrų ir efektyvų ES struktūrinių fondų ir kitos paramos lėšų naudojimą, suformuojant ir įgyvendinant 2007-2013 metų finansinio laikotarpio strategiją, ES paramos lėšas pirmiausia skirti prioritetiniams valstybės ir visuomenės poreikiams tenkinti; (...) užtikrinti kuo spartesnį Lietuvos įsijungimą i euro zoną.“ Šiais klausimais neigiamą Vyriausybės veiklos vertinimą jau pateikė eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Teiginys apie kuo spartesnį Lietuvos įsijungimą į euro zoną tampa iš vis sunkiai suvokiamas. Pradžioje tikėtasi euro 2007 m., po to kalbėta apie 2009 m., vėliau – 2010 m., pastaruoju metu liko tik orientacija į sausio 1-ąją, kurios metai priklausys nuo infliacijos rodiklių, tarsi ne Vyriausybė valdytų infliaciją, o atvirkščiai.
Nemažai pirmaeilių įsipareigojimų Vyriausybė prisiėmė 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimams: „Per artimiausius keturis darbo mėnesius priimti sprendimus, būtinus apskričių administracijoms reformuoti, paliekant joms regioninių projektų rengimo, vykdymo ir koordinavimo funkcijas. Savivaldybėms perduoti atsakomybę, funkcijas ir išteklius, susijusius su savivaldybės gyventojų poreikių tenkinimu, žemės ūkio, žemėtvarkos, socialinės apsaugos, švietimo kultūros, viešosios tvarkos palaikymo ir kitose srityse, išskyrus regioninės reikšmės objektus. Per artimiausius keturis darbo mėnesius priimti sprendimus, būtinus tiesioginiams merų rinkimams įteisinti, vadovaujantis Europos vietos savivaldos chartija siekti savivaldos kompetencijos plėtojimo, seniūnijoms suteikti daugiau savarankiškumo ir galių.“ Dar pridėkime įsipareigojimus: „keisti politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo tvarką taip, kad būtų numatytos aiškios ir skaidrios taisyklės, užkertančios kelią neteisėtai gauti ir panaudoti lėšas. Stiprinti politines partijas užtikrinant jų veiklos biudžetinį finansavimą.“ Primenu, kad tai buvo patvirtinta 2006 m. liepos 18 d. Taigi, arba Vyriausybė pervertino savo jėgas ir kompetenciją, arba ji – neveikli. Arba ir viena, ir kita.
Kaip ir prezidento metiniame pranešime, taip ir XIV Vyriausybės programoje daug kartų pakartota būtinybė mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Tai tik patvirtina kokia gili ir opi ši problema. Tačiau kaip ir prezidentas, taip ir ministrų kabinetas, planuoja žingsnius, kurie tik dar labiau didins socialinę atskirtį. Vyriausybės programoje rasime tą pačią frazę, kad gyventojų pajamų mokesčio tarifą reikia sumažinti iki 20 procentų. Todėl kalbas apie skurdo ir socialinės atskirties mažinimą tenka vertinti kaip politinę veidmainystę. Juolab, kad praktiniais veiksmais stengiamasi vėl palaikyti stipresnius ir turtingesnius. Pavyzdžių pakanka: grįžtama prie „Sodros“ įmokų lubų įvedimo klausimo, kuomet planuojama įvesti 4 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio lubas darbo užmokesčiui, virš kurių nebeatskaitomos privalomojo socialinio draudimo įmokos. Kai kuriais duomenimis „Sodros“ biudžetas dėl to prarastų apie ketvirtį milijardo litų. Įmonėms leidžiama susigrąžinti PVM už naujus automobilius. Dėl to įplaukų į valstybės biudžetą sumažėtų iki 100 mln. litų. Raginama naikinti mokesčių lengvatas būsto paskoloms. Be abejo, gal kai kam priimtina nuomonė, kad „kam reikėjo, tas pasinaudojo“, bet kaip tuomet su Vyriausybės įsipareigojimu „remti jaunas šeimas, garantuoti joms lengvatinį ilgalaikį kreditavimą įsigyjant būstą, kompensuoti kredito būstui įsigyti palūkanas“?
Atrodo Seimo tribūnoje premjerui turėtų būti karšta. Kaip bus – pamatysime. Esu iš tų žmonių, kuriems pažadai – visgi svarbus dalykas, nes jie partijų ir politikų veidas. Ar jų laikomasi ar ne, tai jau tų pačių politikų moralės ir atsakomybės reikalas. Būtent tai turėtų vertinti apžvalgininkai, politologai, o rinkimų metu – rinkėjai.
Mes girdėjome ką pasakė prezidentas. Ką pasakys premjeras – palauksime.
Violeta Linkienė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
