Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra gilioje krizėje. Lietuvos politinės partijos bei Seimo nariai negali to nesuprasti. Užuot mėginę spręsti įsisenėjusią krizę bendromis jėgomis, savo trumpalaikius interesus ir norą populistiškai patriukšmauti kai kurios partijos (Valstiečių liaudininkų sąjunga, Liberalų demokratų partija, Naujoji sąjunga) iškelia virš visuomenės gėrio ir valstybės ateities perspektyvų.
Valstiečių liaudininkų sąjunga niekada nebuvo ta partija, kuri dalyvavo aukštojo mokslo sistemos formavime, todėl dabar jos netikėtai atsiradęs dėmesys aukštojo mokslo reformai skamba labai jau keistai.
Neatmestina, kad valstiečių liaudininkų sąjungos nepritarimas susitarimui dėl AM reformos – tai šantažas Gedimino Kirkilo vyriausybei, neleidžiančiai jų proteguojamiems „ūkininkams“ pigiai susiprivatizuoti valstybinės žemės. Tačiau kodėl tų korupcinių siekių įkaitais turi tapti Lietuvos jaunimas, numatomoje ateityje negausiantis kokybiško išsilavinimo ir važiuosiantis jo ieškoti svetur?
Mantas Adomėnas:
Dabar siūloma aukštojo mokslo reforma, kurią įkūnija siūlomas partijų susitarimas dėl AM reformos principų, - tai pirma reali aukštojo mokslo reforma Nepriklausomybės metais. Kas buvo iki šiol tebuvo daliniai pakeitimai – daugiau kosmetika ir fasadų apdaila.
Dabartinis reformos projektas skiriasi nuo ligšiolinių pasiūlymų savo kompleksiškumu – reformos principai aprėpia visas universitetinio aukštojo mokslo ir studijų esmines sritis – ir kardinalumu: šį kartą siekiame ne nuleisti iš viršaus kažkokius normatyvus, direktyvas ir penkmečio planus, kuriuos universitetai turėtų vykdyti, bet pakeisti pačias žaidimo taisykles – pakeisti jas taip, kad universitetai būtų suinteresuoti siekti aukštesnės studijų ir mokslo kokybės, o studentai būtų reiklesni, prisiimtų didesnę atsakomybę už savo studijas.
Klaidinančiai teigiama, kad reformos esmė – įvesti studijų įmokas studentams – nemaža studentų dalis – vakariniai ir neakivaizdiniai, nemaža dalis dieninių studentų – jau dabar tai daro. Per metus universitetai surenka virš 300 milijonų litų iš studentų. Dabar šia tema populistiškai spekuliuojama. Reikia pertvarkyti sistemą taip, kad būtų sulygintos studentų teisės, kad vakariniai ir neakivaizdiniai studentai nebūtų diskriminuojami, kad nebūtų antrarūšių studentų, kurie dėl savo pasirinktos studijų formos priversti mokėti daugiau. Didelė dalis studentų jau dabar moka už studijas – kodėl jie turi mokėti daugiau už kitus?
Esminis dalykas naujoje reformoje – ne studentų įmoka, kuri daugumai studentų po reformos bus mažesnė, negu dabar. Esminis elementas yra tai, kad studijų finansavimas “eina paskui studentą”. Bus finansuojamas ne politiškai suderintas studijų vietų skaičius, ne pati aukštoji mokykla ir jos aparato interesai kaip yra dabar, o studento studijos – nuo paties studento apsisprendimo priklausys, kurioje aukštojoje mokykloje ir kokiai specialybei įgyti jam skiriamos lėšos bus panaudotos. Tai visų pirma yra studento įgalinimas, studentas atsiduria studijų sistemos galios centre. Jis spręs, kur “nunešti “ valstybės jam patikėtą finansavimą už studijas, kokią savo pačio gyvenimo perspektyvą kurti.
Taip, svarstoma įmokos galimybė, bet daugeliui studentų ji bus mažesnė, negu tai, ką dabar moka – ir ją visiškai padengs valstybinė paskola, kurios nereikės grąžinti iki tol, kol studijas baigęs studentas nepradės pakankamai uždirbti. O gerai besimokantiems ar socialiai remtiniems studentams paskolos nereikės grąžinti apskritai.
Dabar valstiečių liaudininkų sąjungos atstovai teigia, kad nepasirašys sutarimo dėl aukštojo mokslo reformos principų, nors ir „sutinka, jog aukštojo mokslo sistemos reforma būtina, tačiau reikalauja pirmiau užtikrinti aiškią kompensacijų ir paskolų sistemą“ (Staponkienė).
Tačiau susitarimo projekto trečiame punkte aiškiai pasakyta: “Studijų socialiniam prieinamumui ir konstitucinei šalies gyventojų teisei į aukštąjį išsilavinimą užtikrinti veikia efektyvi paskolų sistema, dengianti studijų įmoką ir iš dalies kitas studijų išlaidas.”
Taigi visiems prieinamos studijų paskolos reformos siūlymuose numatytos ir jas padaryti tikrai lengvai gaunamomis yra visiškai nesunku – teikiant stojimo dokumentus, tereikės anketoje pažymėti langelį, kad valstybės paskola reikalinga. Jeigu žmogus sugeba įstoti, tai paskolos gavimas tikrai nesukels sunkumų. Niekas nebus paliktas už borto – nei provincijoje gyvenantys absolventai, nei mokiniai iš skurdesnių šeimų.
Neįtikėtina, kad valstiečių liaudininkų sąjunga nesugebėjo perskaityti iki susitarimo trečiojo punkto. Akivaizdu, kad tai yra sąmoningas noras stabdyti aukštojo mokslo reformą.
Kuriant partijų susitarimo projektą, nueitas ilgas kompromiso, nuolaidų ieškojimo kelias – nė viena partija 100 proc. neprimetė savo valios. Buvo atsižvelgta į visų partijų siūlymus ir pagal juos koreguotas susitarimo tekstas. Buvo ilgai ir kantriai ieškota konsensuso tarp kairės ir dešinės, ir galiausiai jisai buvo rastas. Dabar priekaištauti ir mėginti kaišioti savo pagalius į reformos ratus ne tik neetiška ir negarbinga. Negaliu atsikratyti minties, kad Valstiečių liaudininkų sąjungos nepritarimas susitarimo tekstui yra ne kas kita kaip pikta valia, siekis sužlugdyti reformą.
Negali nesusidaryti įspūdis, kad valstiečių liaudininkų sąjungos tikslas dvejopas – pirmiausia tai G. Kirkilo vyriausybės šantažas, norint išsikovoti sąlygas neskaidriai privatizuoti valstybės žemę, o paskui dar siekiama ir sužlugdyti aukštojo mokslo reformą, kad Lietuva liktų trečiarūše valstybe, kur niekad nepritruktų neišsilavinusių baudžiauninkų tai naujųjų dvarponių – valstiečių liaudininkų ir pilietininkų – žemei dirbti. Aš manau, kad K. Prunskienės partija priešinasi aukštojo mokslo reformai, nes suvokia, jog išsilavinusi, kritiškai mąstanti tauta – mirties nuosprendis jos partijai ir kitiems politiniams dinozaurams, gyvenančioms iš populistinio vandens drumstimo ir balsų pirkinėjimo už “bambalį”.
Nė vieni iš kritikų, nors ir kalbėdami apie AM reformos poreikį, nesugebėjo pateikti realių alternatyvų.
Nuolat keliami klausimai dėl gerai besimokančio studento sąvokos. Pabrėžiame, reformos principų susitarime sakoma, kad studijų paskolos grąžinti nereikės itin gerai besimokantiems studentams. Štai p. Monkevičius iš Naujosios Sąjungos siūlo kreiptis į Konstitucinį teismą, kad išaiškintų, kas yra tas gerai besimokantis studentas, kuriam Konstitucija garantuoja teisę į nemokamą mokslą. Toks Konstitucinio teismo išaiškinimas jau buvo – cituoju LR Konstitucinio teismo 2002 m. sausio 14 d išaiškinimą, kaip nustatomi gerai besimokantys studentai (III 7.2) http://www.lrkt.lt/dokumentai/2002/n020114.htm :
”7.2.Konstitucinė nuostata, kad nemokamas mokslas valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams, reiškia, jog gerai besimokantis pilietis turi teisę į tai, kad jo mokslą valstybinėje aukštojoje mokykloje finansuotų valstybė. Pagal Konstituciją tai daroma valstybės biudžeto lėšomis. Todėl kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu.”
Įdomiausia tai, kad kai buvo pateiktas šis Konstitucinio teismo išaiškinimas, p. Monkevičius pats buvo švietimo ir mokslo ministras. Kyla klausimas – kaip jis, būdamas švietimo ir mokslo ministras, galėjo šį išaiškinimą pražiopsoti? Ar galbūt jis tą išaiškinimą puikiai žino, o dabartiniai jo siūlymai yra tiktai dar vienas pagalių kaišiojimas į reformos ratus?
Tai, kad viešąją erdvę yra uzurpavę reformos priešininkai, kurie garsiausiai rėkia, anaiptol nereiškia, kad tam pritaria dauguma. Tikiu, kad ir akademinėje bendruomenėje, ir platesnėje visuomenėje, ir tarp politikų daugumą sudaro tylūs reformos šalininkai, kurie supranta, kad laikas keistis, kad toliau vilktis visos Europos uodegoje nebeįmanoma, ir kurių sveiko proto bei ryžto kardinaliai reformai neužgoš visokių politinių nykštukų rėkavimai.
Dabar yra istorinis šansas atlikti tikrą, ne menamą aukštojo meno reformą, pasiekti tikro kokybinio proveržio, o ne dar kartą kosmetiškai pastumdyti kėdutes ir pavadinti tai reforma. Ilgų ir didelių pastangų dėka esame priėję realių pokyčių aukštajame moksle slenkstį. Jeigu populistinėms jėgoms, besivaikančioms savo trumpalaikių ir nešvarių interesų, pavyks šį susitarimą sugriauti, pavyks sutrukdyti mums visiems eiti į priekį ir atlikti tas būtinas reformas, kurių reikės ne po metų, net ne dabar reikia, bet jų reikėjo prieš dešimt metų – tuomet privalėsime labai aiškiai įvardyti, kad politinė atsakomybė už sužlugdytą reformą tenka būtent šioms jėgoms – K. Prunskienės valstiečiams liaudininkams ir pilietininkams, Pakso libdemams bei Naujajai sąjungai.
Pabaigai – lieka atviras klausimas apie premjero G. Kirkilo ir apskritai socialdemokratų motyvų nuoširdumą, šitą reformą pateikiant visuomenei akcentuojant neesminį jos aspektą – studijų įmokų klausimą – kuris negalėjo nesukelti neigiamos reakcijos. Ar G. Kirkilas padarė visa, ko iš jo tikėtasi ir ko iš jo reikėjo, kad reforma tikrai įvyktų?
Galiausiai, vienintelė išeitis, kurią matau – tai Lietuvos ateičiai dirbančių jėgų susitarimas. Ir atvirkščiai – susitarimas dėl aukštojo mokslo reformos įgyja gilesnę prasmę: tai išbandymas, apsisprendimo iššūkis socialdemokratams, Darbo partijai, kitoms politinėms jėgoms – jį pasirašydamos jos turi galimybę įrodyti, kad joms tikrai rūpi valstybės ateities kūrimas.
Seimo TS frakcijos nario Ramūno Garbaravičiaus ir Demokratinės politikos instituto prezidento Manto Adomėno sp. konferencijos “Kam rūpi sužlugdyti aukštojo mokslo reformą?” tezės.
