Mokslininkai, tyrinėjantys nusikaltėlių psichologiją bei nusikalstamumo statistiką, pažeria visuomenei vis naujų teorijų ir įdomių išvadų.
Plinta tarsi virusas
Šiomis dienomis amerikiečių kriminologai iš Mičigano valstijos, išanalizavę pastarųjų dešimtmečių nusikaltimų statistiką, priėjo prie labai įdomių išvadų. Jų nuomone, nusikaltimų padaugėja ar sumažėja pagal tas pačias taisykles, kaip vyksta ir įvairios epidemijos. Kitaip tariant, žudymas esąs toks pat užkrečiamas kaip gripas ar kokia kita infekcinė liga.
Atlikdami tyrimus kriminologai taikė tuos pačius metodus, kaip ir medikai, analizuojantys epidemines situacijas. Tik šiuo atveju jie naudojo Niuarke (Naujojo Džersio valstija) 1982–2008 metais įvykdytų nusikaltimų statistinius duomenis. Daugelis įsitikinę, jog agresija, polinkis žudyti ar daryti kitus nusikaltimus perduodamas iš žmogaus žmogui kaip koks užkratas. „Išvada paprasta – prievarta gimdo prievartą“, – sako viena iš šio tyrimo autorių, Mičigano universiteto mokslininkė Eipril Zioli.
Kaip vieną priežasčių, kurios skatina nusikalsti, A. Zioli nurodė baimę. Netgi įstatymo besilaikantys žmonės, jeigu gyvena nesaugiuose rajonuose, iškilus pavojui besigindami gali ir nužudyti. Nesaugiai besijaučiantys žmonės noriau įsigyja ginklą ir būna pasiruošę jį panaudoti iškilus bent menkiausiai grėsmei.
Nusikalstamumas Niuarke mokslininkus sudomino todėl, kad šiame mieste nusikaltimų skaičius per 26 metus nepaprastai smarkiai išaugo. Vidutinį visoje šalyje įvykdytų nusikaltimų rodiklį Niuarkas lenkė 3–3,5 karto (išanalizuoti 2366 nusikaltimai). Akivaizdu, jog tokį didžiulį skirtumą sunku paaiškinti jau žinomomis tiesomis: atseit lengvai galima įsigyti ginklų, atseit aplinkui daug nusikalstamą praeitį turinčių žmonių ir pan.
Pagal naująją E. Ziolos ir jos kolegų hipotezę nusikalstamumas tam tikra prasme save atgaivina ir dauginasi – tarsi virusas sklinda į visas sritis.
Nusikaltimai „migruoja“
Devintajame dešimtmetyje daugelis žmogžudysčių buvo įvykdytos Niuarko centre. Kaip rašo internetinis mokslo žurnalas „Live Science“, vėliau „prievartos epicentras“ persikėlė į pietinę ir vakarinę miesto dalį. O štai šiaurinėje ir rytinėje Niuarko dalyse, kuriose buvo apsigyvenę imigrantai iš Lotynų Amerikos, nusikaltimų beveik nebūdavo. Šią ypatybę mokslininkai aiškina tuo, jog tarp lotynų amerikiečių dar gana stiprios bendruomenių tradicijos ir konfliktams spręsti nenaudojami ginklai.
Taip pat mokslininkai tvirtina, jog aukštas nusikalstamumo lygis būdingas skurdiems miesto rajonams.
Tyrimo autoriai tikisi, jog jų atrasta „virusinė“ hipotezė leis sukurti žymiai geresnę kovos su nusikalstamumu strategiją. Sakykim, galbūt nusikalsti linkusių žmonių skaičių būtų galima sumažinti suteikiant skurdžiai gyvenantiesiems platesnes galimybes mokytis ir dirbti arba užimti juos kokia nors kita (kad ir visuomenine) veikla.
Kartu su A. Zioli tyrimą atliko kriminologai Džesenija Pizaro ir Kristoferis Meldas, taip pat medicinos geografė Siu Greidi. Tai pirmas bandymas epidemiologiniu medicininiu požiūriu nagrinėti nusikaltimų ir jų didėjimo priežastis.
„Velnio kopėčios“
Tai ne pirmas amerikiečių mokslininkų atradimas studijuojant nusikaltimų statistiką ir nusikaltėlių psichologiją. Štai pernai matematikai atrado „Čikatilos algoritmą“, pagal kurį maniakai žudo savo aukas.
Mokslininkai, išanalizavę A. Čikatilos elgesį, išsiaiškino, kad jį galima apibūdinti matematine formule – maniako elgesys atitinka žinomą Kantoro skaičių aibės teoriją, dar vadinamą „velnio kopėčiomis“. Šios formulės grafikas panašus į kopėčias, kurių laiptelių ilgis nevienodas, o tų laiptelių ilgis ir tarpai kinta, kaip kinta skaičiai nuo nulio iki vieneto. Kaip aiškina mokslininkai, A. Čikatilos elgesys ir primena šias „kopėčias“: nužudymų skaičius augo eksponentiškai, o tarpai tarp žudymų mažėjo irgi tuo pačiu principu.
Matematikai Michailas Simkinas bei Vanas Roičioudhuris mano, jog šis fenomenas gali būti paaiškintas tuo, kad A. Čikatilos smegenyse buvo susikoncentravusi nervinių ląstelių grupė, kuri ir stimuliavo norą įvykdyti eilinį nusikaltimą. Tie neuronai palaipsniui aktyvėdavo, kol pasiekdavo kritinę ribą. Tokiu momentu kildavo didžiulis noras žudyti ir tai versdavo A. Čikatilą ieškoti naujos aukos. Kai nusikaltimas jau būdavo įvykdytas, dalis ląstelių „išsijungdavo“, o po kurio laiko vėl viskas pasikartodavo.
Vadovaudamiesi savo atradimu, matematikai sudarė kompiuterinį modelį, kurio nervinių ląstelių aktyvumas priklauso nuo laiko. Jie stebėjo modelio elgesį 12 „virtualių metų“ ir gautus duomenis sulygino su maniako nusikaltimų datomis. Paaiškėjo, jog kompiuterinio modelio duomenys labai panašūs į „Rostovo skerdiko“ nusikaltimų vykdymo chronologiją. Mokslininkai mano, kad kompiuterinio modelio darbą būtų galima patikslinti įvedus papildomą veiksnį – „žmogžudystės sėkmę“.
Įdomu tai, kad matematikų sukurtas modelis atskleidė vieną serijinių žudikų savybę – nusikaltimus pavyksta įvykdyti žymiai sėkmingiau, kai jie daromi vienas po kito, o ne po ilgesnio laiko tarpo. Beje, panašūs dalykai pastebimi ir realiame pasaulyje ar stebint gamtos reiškinius, pavyzdžiui, žemės drebėjimus. Kaip formavosi maniakas
A. Čikatila gyveno Rusijoje, Rostovo srities Šachtų mieste, o nužudymų seriją įvykdė 1978–1990 metais. Jo aukomis tapo 21 berniukas, 14 mergaičių ir 17 pilnamečių merginų ar moterų. Kai kurias savo aukas jis nužudė Taškente ir Maskvoje, būdamas nusiųstas į komandiruotes.
A. Čikatila gimė 1936 metų gruodžio 16-ąją Ukrainoje, Charkovo srities Jabločnojės kaime. Spaudoje rašyta, jog būsimasis maniakas iki 12 metų šlapinosi į lovą, o už tai gaudavo nuo motinos mušti.
Psichologai teigia, jog A. Čikatilos asmenybės formavimuisi įtakos galėjo turėti vargani karo ir pokario metai. Motina jam pasakodavo kraupias istorijas apie žmogėdras ir tvirtindavo, jog būtent jie suėdę vyresnį brolį Stepaną. Pagal vieną versijų teigiama, kad suaugęs A. Čikatila taip pat valgė nužudytų aukų organus – kai kurių aukų kūno dalių taip niekas ir nerado.
1954 metais būsimasis maniakas baigė vidurinę mokyklą ir ruošėsi stoti mokytis į Valstybinio Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Bet galiausiai įgijo aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, o 1960 metais tapo Komunistų partijos nariu.
Patyrė orgazmą
1965 metų balandį A. Čikatila ėmė dirbti rajono fizinio lavinimo ir sporto komiteto pirmininku. „Vikipedijoje“ rašoma, jog 1970 metais, sulaukęs 33 metų, jis neakivaizdiniu būdu baigė pedagoginį institutą, marksizmo-leninizmo kursą ir ėmė dėstyti rusų kalbą ir literatūrą vienoje Novošachtinsko internatinėje mokykloje.
1978 metais A. Čikatila kartu su šeima persikėlė gyventi į Šachtų miestą, toliau dirbo pedagoginį darbą. Tais pačiais metais marksizmo-leninizmo žinovas A. Čikatila nužudė pirmąją savo auką – antraklasę Jeleną Zakotnovą.
Kaip paaiškėjo vėliau, į nuošalią vietą A. Čikatila mergaitę atsiviliojo žadėdamas pavaišinti kramtomąja guma. Per apklausas maniakas tvirtino tenorėjęs su ja „paišdykauti“, tačiau kai pradėjęs mergaitę nurengti, toji ėmusi šaukti ir spurdėti. Išsigandęs, jog kas nors gali išgirsti, A. Čikatila ją pasmaugė. Mirštančios mergaitės dejonės sujaudino maniaką ir, patyręs orgazmą, jis ėmė nuolat žudyti žmones.
Galiausiai prisipažino
Stengdamiesi bet kokiu būdu ištirti nužudytos moksleivės bylą, milicininkai prievarta išgavo už išžaginimą jau teisto Aleksandro Kravčenkos prisipažinimą. Sufabrikavus bylą, šis tariamas žmogžudys buvo nuteistas ir sušaudytas.
1984 metais A. Čikatila, kuris tuo metu dirbo Rostovo gamybiniame susivienijime „Specenergoavtomatika“ tiekimo skyriaus viršininku, buvo pagautas vagiant akumuliatorių. Jį išmetė iš Komunistų partijos ir paskyrė vienerius metus pataisos darbų. Tuo metu jis jau buvo nužudęs dešimtis žmonių, bet milicija taip ir nebuvo aptikusi žvėriškai žudančio maniako pėdsakų. Neretai ekspertai ant rastų nužudytųjų kūnų suskaičiuodavo iki kelių dešimčių peilio dūrių, daugeliui buvo nupjautos ar nukąstos nosys, ausys, liežuviai, genitalijos ar krūtys, išdurtos akys.
A. Čikatilą areštavo 1990 metų lapkričio 20-ąją. Įkalčių prieš jį kriminalistai neturėjo jokių. Suėmimo laikui jau einant į pabaigą, tik psichiatro dėka A. Čikatila prašneko ir ėmė duoti parodymus. 1994 metų vasario 14-ąją šis maniakas buvo sušaudytas Novočerkasų kalėjime.
