Atvirai savo istorija besidalijanti moteris sako, kad nebijo apie tai kalbėti, priešingai – kalbėjimas išlaisvina, padeda ir jai, ir esantiems šalia suprasti, kas vyksta jos gyvenime. O dabar savo istoriją pasakoja ir naujienų portalo tv3.lt skaitytojams su svarbiu priminimu – imkime savo kūnus ir sveikatą prižiūrėti taip pat, kaip prižiūrime automobilius.
Pirmasis pasireiškęs simptomas – pilvo skausmas
Tačiau apie viską nuo pradžių. Pirmą kartą onkologinės ligos diagnozę Ornela išgirdo pasaulyje vyraujant COVID-19 pandemijai. Ji pasakoja, kad gydytojai tąkart pasireiškusius simptomus vis „nurašydavo“ stresui, bet nieko rimto neįtarė.
Pradėjus atidžiau gilintis į pasireiškiančias ginekologines problemas, paaiškėjo skaudi tiesa – pirmos stadijos vėžys. Teko šalinti gimdą, tačiau tolesnio gydymo neprireikė, tik stebėjimo. Taip ir bėgo metai po metų – su mintimi, kad tai jau praeityje.
Vis tik dabar Ornela sako suprantanti padariusi klaidą – net po diagnozės ji nepašalino didžiausio streso šaltinio, kuriuo įvardija savo darbą. Bet dirbti reikia, atlyginimą gauti norisi, tik kai nemokame sustoti patys, stabdį užtraukia gyvenimas.
„Užmerki akis ir eini, nes vis tiek turi tikslų, planų, o viskas baigėsi tuo, kad, kaip sakant, išoperavus taškas nebuvo padėtas – aplinka gyvenimo liko ta pati, o simptomai „išlindo“ per kitur – žarnyną“, – sako O. Freimanė.
Kad kažkas vyksta jos organizme, davė suprasti vienas ryškiausiai pasireiškusių simptomų – stiprus skausmas kairėje pilvo pusėje. Atrodė, kad nekaltas, galbūt sukeltas ginekologinių problemų, bet, kaip paaiškėjo vėliau – onkologinės ligos pranašas.
„Nors po operacijos nebeturiu gimdos, bet vis tiek turiu kiaušides, o ant kiaušidžių laikas nuo laiko, kaip ir pas daugumą moterų, atsiranda cistų. Cistos ir pas mane laikas nuo laiko atsiranda, tad jie vis padaro ultragarsą.
Aš nesakau, kad jie manęs nežiūrėjo, bet trejus metus jie vis sakydavo: „Pas tave turbūt dirgliosios žarnos sindromas“, nes daryta didelė operacija, dar yra Cezaris darytas – labai daug susiuvimų pilve, tad tam ir nurašydavo“, – prisimena pašnekovė.
Kiti gydytojai sakė, kad cista atsiradusi kitoje vietoje, treti net yra pasakę, kad, jų manymu, Ornela išsigalvoja. Moteris sako – turėjo įrodinėti, kad skausmas, kuris sugriebdavo taip, kad net sėdėti tapo skausminga, nebuvo išsigalvotas:
„Čia nėra toks skausmas kaip galvos skausmas, kad skauda ir nežinai, kurioje vietoje. Skausmas buvo toks, kad gali suspausti ir pasakyti tiksliai, kurioje vietoje tau skauda.
Kai man darė kolonoskopiją – beje, Anglijoje jos metu užmigdo, o aš paprašiau, kad manęs nemigdytų, tik duotų raminančių, nes norėjau stebėti visą procesą, nors gydytojai ir kreivai pažiūrėjo, bet sutiko – ir įkišo žarną su stebėjimo įranga, priėjus prie vietos, kuri jau buvo pažeista vėžio, paklausiau: „Ar čia ne ta pati vieta, kur man pastoviai skauda?“ Man ir pasakė, kad tai būtent ta vieta.“
Žarnyno vėžio diagnozę patvirtino tik pasirodžius kraujui išmatose
Savo iniciatyva ji privačiai pasidarė „GI360“ tyrimą – jo metu ištiriama visa žarnyno mikroflora, žiūrima, kas joje vyksta. Gavus atsakymus, Ornelai buvo pasakyta, kad yra trys variantai, kas gali lemti simptomus: Krono liga, opinis kolitas arba žarnyno vėžys.
Nieko nelaukusi ji nusiuntė tyrimo atsakymus ir savo šeimos gydytojui Anglijoje, prašydama, kad ją „siųstų gydytis“. Tačiau viskas pajudėjo tik tada, kai pasireiškė dar vienas simptomas.
„Jie vis dar laukė, kol man pasireiškė kiti simptomai, kaip kraujas išmatose. Tik tada jie ėmėsi visų kitų tyrimų ir patvirtino, kad vėžys – trečia stadija“, – pridūrė O. Freimanė.
Ji pridėjo, kad magnetinio rezonanso tyrimas, ultragarsas jai atlikti ne kartą, tačiau supranta, kodėl vėžys tiek laiko nebuvo pastebėtas – tirta dėl kitų darinių, neparuošus ištyrimui žarnyno, nes tyrimo subjektas buvo ne jis, o darinys buvo žarnos viduje.
Gydymo kelyje moteriai jau teko atlaikyti operaciją. Džiugi žinia ta, kad pavyko išvengti stomos statymo, tačiau „išlindo“ kitos bėdos – nuo didelių kiekių vaistų sutriko kepenų veikla, todėl dabar daugiausia koncentruojamasi į jų veiklos išsaugojimą ir atstatymą.
„Kadangi vėžys trečios stadijos, išplitęs į limfmazgius, dalį jų išpjovė, išsiuntė į laboratoriją ir toliau žiūrės, kiek yra išplitę. Toliau seks radioterapija ir chemoterapija, bet visą šią informaciją sužinosiu po kelių savaičių, kai sulauksime tyrimų atsakymų iš laboratorijos.
Gydymo jokiu būdu neatsisakysiu, bet su gydytojais jau kalbėjau, kad galbūt būtų įmanoma išbandyti imunoterapiją. Vietoj to, kad žudytum vėžio ląsteles, kai tuo pačiu žudai ir gerąsias ląsteles, imunoterapija stiprina organizmą, kad jis pats galėtų kovoti su vėžinėmis ląstelėmis.
Stengiuosi pati žiūrėti, kas jau yra įmanoma Anglijos medicinoje ir ką siūlo visa sveikatos sistema, ar galėčiau imunoterapiją gauti.
Esu už tai, kad geriau stiprinti organizmą ir tegul jis pats kovoja, jeigu tai galima daryti. Aišku, jeigu neskirs, tada neturiu kitos alternatyvos ir priimsiu chemoterapinį gydymą“, – kas laukia toliau, dėstė Ornela.
Medicinos ir natūralumo derinys – palydovas kovoje su vėžiu
O. Freimanė sako, kad medicina ji tiki ir pasitiki, bet visada ieško to, kas būtų naudingiau organizmui, – todėl visame šiame kelyje mediciną derina su natūralumu. Ji pati jau ne vienerius metus gamina savo ekologišką kosmetiką, pati užsiaugina maistą, nes maistas – ne tik „kuras“ mūsų kūnui, bet ir vaistas.
„Jokiu būdu nesu prieš mediciną. Jeigu žmogus susilaužys ranką, prasidės vidinis kraujavimas ir neturėsime medicinos – kiek žmonių mirs? Bet tuo pačiu esu už natūralumą, kiek tai yra įmanoma.
Jeigu galima naudoti natūralius produktus, taip sau padėti – tai neturėtų būti užmiršta. Kol organizmas reaguoja į natūralius produktus, į maistą kaip į vaistą, tai turi būti pirmenybė“, – įsitikinusi ji.
Sūnūs net juokiasi, kad pas mamą viskas natūralu – net tualetinis popierius. Ir išties, ji ne tik užsiaugina maistą sau – gamina natūralias dantų pastas, plaukų šampūnus.
Nuo pat vaikystės tėvai augino ekologinį maistą patys, jau penkerius metus Anglijoje šeima turi savo ūkį, kur augina įvairias daržoves, uogas, vaisius, įsirengė akvaponinę sistemą, turi savo naminių putpelių kiaušinių.
Tad, paklausta apie mitybą, Ornela sako, kad ji nedaug kuo pasikeitė – tik labiau atsirinko produktus, kurie gali padėti žarnynui sveikti, ir riboja tuos, kurie dirgina, pavyzdžiui, riešutus.
Taip pat racioną papildė daugiau įvairių medicininių grybų tinktūrų, papildų, skirtingos aminorūgštys, vitaminai, įvairios arbatos, saugančios skrandžio, žarnyno gleivinę, sieneles.
Jei tenka leisti laiką ligoninėse ir naktimis nesimiega, vaikštinėjant po koridorius ji vis pasikalba su slaugytojais, papasakoja apie tai, ką natūralaus vartoja, pati paprašo, kad pusryčiams jai duotų ne angliškos arbatos (juodos arbatos su pienu), kuri dirgina žarnas, o raminančios žolelių arbatos.
Be to, priduria ji, prie arbatos po žarnyno operacijos geras pasirinkimas jai visuomet yra džiovintos slyvos, kurias užsiaugina ir susidžiovina pati – jos nedirgina žarnyno, gerina jo veiklą.
To ji sako pasigendanti sveikatos sistemoje – nors supranta, kad neįmanoma kiekvieno aprūpinti pagal jo sveikatos būklę ir viskas daroma pagal protokolus, trūksta informacijos, kuri būtų suteikiama pacientams.
Ateities planuose – dideli pokyčiai
Kol laukia atsakymų, koks gydymas bus skiriamas toliau, Ornela daug dėmesio skiria organizmo stiprinimui, savijautos gerinimui ir jau dėliojasi ateities planus. Aišku viena – į senąjį darbą, kuriame streso netrūksta, nebegrįš. Sako, nebesinori pagyti ir, grįžus į tą pačią rutiną, vėl susirgti.
Toliau gyvenimą ji nori kurti nebe Londone, kur greitas gyvenimo tempas, visi skuba, lekia, o kaime – apsupta grynesnio oro, kur turėtų dar daugiau vietos ūkininkauti, neskubėti ir būti gamtos apsuptyje.
„Aišku, dar turiu metus pralaukti, nes mano sūnus turi pabaigti mokyklą čia, Anglijoje, ir sakėme, kad vos tik jis baigs mokyklą ir nuspręs, ką toliau daryti, į kokį universitetą stoti, Londonas jau nebelaikys pririštos ir greičiausiai kraustysimės į Anglijos kaimą. <...>
Aš noriu savo ančių, noriu užsiauginti vištas savo mėsai, vėl padaryti iš naujo akvaponikos sistemą, kur galėsiu užsiauginti net savo ekologišką žuvį. Noriu visiškai pereiti prie savo, kad galėčiau pilnai viską kontroliuoti“, – su šypsena ateities planais dalijasi pašnekovė.
Prieš 20 metų nuo tos pačios ligos mirus tėčiui nekartoja vienos klaidos
Ornela apie šią savo kelionę pasakoja su neišsemiama ramybe, atvirai, nieko neslėpdama. Ji nusišypso, kad yra pozityvus žmogus, supranta, kad kūnas – „mašina“, kurią gauname ir kuria važiuojame visą gyvenimą, tad jeigu kažkas sugedo – reikia keisti detales ir gyventi toliau.
Sako, jei atsisėdusi žiūrės į vieną tašką ir verks, tai jai niekaip nepadės. O ir neatsitverti tylos siena pastūmėjo kita patirtis jos šeimoje – prieš 20 metų Ornelos tėtis mirė nuo tos pačios ligos ir nors jos tėvai tarpusavyje bendravo labai gražiai, apie ligą tėtis nekalbėdavo, prabilti apie vėžį buvo tabu, diagnozės jis nenorėjo pripažinti.
„Matydama visą šią situaciją supratau, kad tai nėra gerai. Man atrodė, kad jis bijojo išsisakyti, bijojo parodyti, kad yra silpnas, bet tai nėra silpnumas. Kalbėjimas, paaiškinimas yra labai svarbus.
Aš turiu du vaikus, vyrą – jie lengviau supranta, kai aš neslepiu, pasakau, kaip yra: yra blogų akimirkų, yra gerų akimirkų. Toks mano pasirinkimas man yra lengvesnis“, – aiškina Ornela.
Ji prideda, kad atvirai kalbant ir dalijantis lengviau ne tik jai pačiai, bet ir aplinkiniams, nes susidūrus su liga esantys šalia tarsi pasimeta, nebežino, kaip kalbėti, prieiti, todėl tarsi atsiriboja.
„Kai kurie bijo pasakyti draugams, net artimiausiems žmonėms, nes o ką jie pagalvos? Bet man visiškai vienodai, ką kiti pagalvos. Čia yra tavo gyvenimas ir tu turi jį lengvinti, o ne sunkinti“, – prideda pašnekovė.
Ragina sveikata rūpintis taip pat, kaip rūpinamės automobiliais
Didžiausiu savo ramsčiu, geriausiu draugu, psichologu ir „žaibolaidžiu“ Ornela vadina savo vyrą – sako, jam tenka didžiausias stresas, nes jaudinasi už du. Tad ligoninėje sulaukusi klausimo, ar nereikia psichologo konsultacijos, ji visad sako, kad ją skirtų vyrui.
Šeimos palaikymas, buvimas šalia, turėjimas su kuo išsikalbėti, pasipasakoti, paleisti viduje susikaupusias emocijas – ne ką mažiau svarbi gijimo proceso dalis. Tad visiems turi prasmingą palinkėjimą:
„Svarbiausia – neužsidaryti iš baimės, negalvoti, kad išgirdau diagnozę ir man viskas. Diagnozė yra rodyklė, kur dabar tau reikia eiti ir ką daryti. Jeigu patys nemokate susirasti informacijos ir nežinote, kaip sau padėti – ieškokite žmonių, kurie tą kelią jau praėjo, gal juo eina ir galėtų pasidalinti savo atrastais dalykais. <...>
Ir ne ką mažiau svarbu rasti, kaip ne tik išsipasakoti, bet kaip įtampą, kurią visą laikai savyje, išleisti – ar tai artimam žmogui, ar svetimam, bet reikia rasti būdą išlieti iš savęs visą susikaupusią baimę, pyktį, atsipalaiduoti, nes diagnozė – ne finišas, diagnozė – tik kryptis.“
Galiausiai, pokalbiui artėjant į pabaigą, O. Freimanė pasidalijo ir svarbiu priminimu nenustumti sveikatos į antrą planą, stebėti savo kūną, jo siunčiamus signalus, išmokti juos suprasti ir nepraleisti pro akis – juk automobilio priežiūra rūpinamės akylai, o savo „variklį“ paliekame likimo valiai.
„Mes mašinai technikinę praeinam kiekvienais metais, tikriname mašinos būklę, kad ji gerai važiuotų. Jei važiuojant mašina mes išgirstame kažkokį krebždesį, iškart skubame į servisą paklausti, kas tai per garsas.
Jeigu mes pradėsim savo kūnu rūpintis taip pat, kaip mes rūpinamės savo automobiliu, manau, kad išvengsime didelių problemų anksčiau negu jos įsisenės mūsų kūne.
Mes turime klausyti, atkreipti dėmesį į kiekvieną skausmą. Jeigu jis ne vienkartinis, pradeda kartotis ir vis dažniau atsiranda, jeigu pasireiškia tas pats nepaaiškinamas nuovargis – į viską mes turime kreipti dėmesį“, – pabrėžė O. Freimanė.
Tęsdama mintį, moteris prideda, kad jei simptomai tendencingai kartojasi, gera mintis pradėti vesti sveikatos dienoraštį, ten nuolat žymėtis, kada, kokie požymiai pasireiškia. Taip aiškiai matysime, kas dedasi su mūsų sveikata, o pastebėjus nerimą keliančias, sveikatai nepalankias tendencijas – metas nieko nelaukti ir apsilankyti pas gydytojus.
„Kuo anksčiau mes pastebėsim, kuo greičiau atrasim, kas yra negerai, tuo mums patiems bus lengviau“, – patikina pašnekovė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
