Neseniai Vytenis Rimkus išleido savo naują knygą – taip apie tremtį, bet kitu kampu. Kaip pats autorius sako, norėjosi parodyti kitą tremties pusę, t. y., kaip lietuviai išlaikė savo kultūrą. Knygoje pateikti originalūs Irkutske leisto laikraščio „Taiga“ numeriai, V. Rimkaus poezija ir svarbiausi dokumentai, išlikę iš šio autoriaus gyvenimo tarpsnio.
V. Rimkus daugeliui pažįstamas kaip menotyrininkas ir dailininkas. Jis – habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis. Šiandien V. Rimkus, prisimindamas savo praeitį, pasakoja apie savo tremtį ir knygą „Taiga“ Taigoje“.
Jaunuolių idėja – 5 laikraščio „Taiga“ numeriai
„Tremtis. Pirmoji tremties vasara. Mūsų visa šeima buvo ištremta. Mano klasės draugas Juozas Balčiūnas taip pat ten atsidūrė. Mes buvome abiturientai tuo metu – mums buvo 19 metų. Mano draugas dar net metais buvo vyresnis. Abiturientai – be teisių, be turto kažkur miške... Kažkaip susitikome, pasikalbėjome tarpusavyje, kaip kuriam sekasi. Ir pagalvojome, gal ir mes čionais ką nors galime nuveikti?.. Kad žmonėms linksmiau, įdomiau būtų – nusprendėme, kad reikėtų kokių anekdotų, pasakų parašyti. Toje gyvenvietėje buvo daug ištremtų šeimų, vaikų. Visokių žmonių ten būta. Iš viso išleidom 5 laikraščio numerius“, - pradėjo savo pasakojimą V. Rimkus.
Atgavo originalus – išleido knygą
Knygos „Taiga“ Taigoje“ autorius pasakoja, kad šiame leidinyje pateikia laikraščių originalus ir jų turinius. „Pateikti laikraščių originalai – jie visi buvo fotografuoti. Laikraščiai pateikti originaliai – tokie, kokie buvo. Aprašinėti gali daug, bet originalai ir lieka originalais. Šiuose laikraščiuose ir yra visi piešiniai, rankraštiniai tekstai. Iliustracijas paišiau, daug kur tekstai rašyti mano ranka. Kitur – mano kolegos raštas. Dviese mes rašėme. Kai kur yra raudoni pabraukimai – ką jie reiškia? Tai yra tie tekstai, kurie buvo verčiami į rusų kalbą, kad būtų patikrinti. Ant viršelio rusiškai užrašyta, kad kratos metu paimti daiktai. Laikraščiai buvo daryti po vieną egzempliorių. Žmonės skaitė juos – patiko jiems. Dabar turiu šių laikraščių originalus. Matyt, jiems ten nebereikalingi šitie laikraščiai, tiek daug metų pragulėję jų archyvuose“, - tęsia istoriją menotyrininkas. Knygoje taip pat sudėtos nuotraukos iš to laikotarpio, atspausdinti V. Rimkaus originalūs eilėraščių bloknotai, kurie taip pat buvo paimti per kratą.
V. Rimkus sako, kad tuo metu jis nemažai rašė eilėraščių. „Jeigu būčiau viską perrašęs, tai būtų visos klaidos ištaisytos, pakoreguoti tekstai, o va čia – originalai. Tokie, kokie ir buvo parašyti. Į šią knygą netilpo visi mano eilėraščiai – čia tik dalis jų“, - vartydamas savo knygos puslapius kalba V. Rimkus.
„Knygos pabaigoje – paskutiniame skyriuje sudėti įvairūs dokumentai. Tuos dokumentus aš pats iššifravau ir padariau vertimus – jie pateikti knygoje. Šie dokumentai yra apie Sibire paimtus sąsiuvinius, laikraščius. Dokumentuose nurodoma, kas iš kratos metu paimtų daiktų buvo įtraukta į bylą“, - pasakoja menotyrininkas.
Vietoj mirties bausmės 25 metai lageryje
Buvęs tremtinys pasakoja, kad už laikraštuko „Taiga“ sukūrimą ir leidybą jis gavo negailestingą bausmę. Rytų Sibiro geležinkelio teismas jį nuteisė mirties bausme. Tačiau pasisekė – sprendimas buvo pakeistas: V. Rimkui buvo paskirti 25 metai darbų lageryje, dar 10 metų tremties ir 5 metams atimtos teisės.
„Lageryje prabuvau penkerius metus. Mirė Stalinas ir mane išleido anksčiau. Prasidėjo vėliau reabilitacijų klausimas. Visus reabilitavo pačioje Maskvoje. Lietuvoje reabilitacijos aš negavau, nes Rusijoje buvo teistas. Čia dar įdėta pažyma – mano bylos Lietuvoje nėra, ji nerasta. Bet rastos Vilniaus archyve pažymos, kaip Šiaulių saugumo komitetas informuoja Vilnių apie veiklą Šiauliuose. Taigi visą šį laiką aš egzistuoju pagal šią pažymą. Tokie įdomūs manęs įvardijimai – mane vadina antisovietiniu organizacijos vadu“, - pasakoja V. Rimkus.
5 laikraštukai – tai pirmoji ir paskutinė žurnalistinė patirtis
„Žurnalistinė, ne žurnalistinė – žiūrint kaip čia pavadinsi. Priklauso nuo to, kaip juos vertinti reikia. Savu laiku – tai buvo žaidimas“, - svarsto V. Rimkus. O toliau pasakoja apie savo knygą – kuo ji skiriasi nuo kitų leidinių apie tremtį.
„Vienas dalykas yra toks – Tarybų Sąjungoje vyko masinis žmonių sekimas. Užvestos įvairiausios bylos už anekdotą, už dainelę sudainuotą, skirtos bausmės už tai. Tačiau visa tai Tarybų Sąjunga pražiopsojo, nes ji griuvo, ir net nepastebėjo, kad griūva“, - kalba menotyrininkas.
„Antras dalykas – dabar yra didžiulis literatūros kiekis apie tremtį, lagerius, kančias būnant ten. Aš šiek tiek kitaip noriu parodyti tą tremtį. Noriu parodyti, kad ir Sibire buvo Lietuva. Buvo kažkokia vaikiška, bet stipri veikla. Taigi ten su ginklais mes nelakstėme, nors iki tremties pradžios man pačiam teko sudalyvauti ir partizanų susirinkimuose. Buvau ir pogrindžių dalyvis. Jie nežinojo šių faktų, tačiau Sibire buvo atlikta krata ir buvo rasti, va, šie laikraščiai, mano eilėraščiai. Juos visada jaudino tokia mano veikla“, - pasakoja V. Rimkus.
Buvęs tremtinys pasakoja, kad Sibire lietuviai mokė savo vaikus kalbėti lietuviškai, žinoma, ne visi. Taip pat mūsų tautiečiai bandė atsigauti ūkyje ir taip įsitvirtinti – jiems pavyko. „Prieš tremties galą, lietuviškas ūkis, lietuvių veikla pralenkė rusų ūkius. Pavyzdžiui, apie 1958 metus specialioji tremtis jau buvo panaikinta. Būta net tokių miestelių, kur gyveno daug lietuvių ir visi kalbėjo tik lietuviškai. Irkutsko srities valdytojai dėkojo Antanui Sniečkui už tai, kad pas juos atvežė tiek ūkininkų ir pakėlė visą ūkį. Visokių tokių įdomių dalykų buvo“, - sako V. Rimkus.
Po sūnaus suėmimo mama gavo medalį
V. Rimkus teigia, kad tuo metu lietuviai labai stengėsi ir daug dirbo, tad jie buvo įvertinti. To meto rusiškoje spaudoje būdavo dedami nusipelniusiųjų žmonių sąrašai. „Juose buvo skelbiami švenčių proga apdovanojami kolūkių darbuotojai, jiems duodami medaliai. Įvairios melžėjos gavo medalius ir panašiai. Vėliau kas trečia pavardė šiuose laikraščiuose buvo lietuviška“, - sako menotyrininkas.
„Ir kas išėjo iš to. Prieš visų atleidimą iš specialiosios tremties buvo toks įstatymas – kad tremtiniu negali būti šeima, gavusi tarybinį apdovanojimą: medalį arba ordiną. Pasirodo, jie patys suteikė ordiną ir va dabar reikia atleisti nuo tremties“, - pasakoja V. Rimkus.
V. Rimkaus mamai taip pat buvo suteiktas apdovanojimas – motinystės medalis už šešių vaikų užauginimą. „Ir kaip tik tuo metu Irkutske po kratos areštavo mane, seserį ir galiausiai tėvą. Visus mus nuteisė. Mama liko su trimis mažais vaikais – galima įsivaizduoti tokią situaciją: kažkur Irkutsko miške moteris su mažais vaikais... Kaip pragyventi? Iš ko? Tuo metu rajono valdžia įteikė mamai ordiną. Iš pradžių ji buvo labai pasipiktinusi dėl to, bet kaimynas patarė priimti šį ordiną. Sako, priedus gaus už šį ordiną. Tai va, tokios absoliučiai kuriozinės situacijos.“
Grįžus – jokios galimybės įstoti į universitetą
„Aš nuo pat jaunystės save įsivaizdavau kaip dailininką. Ir tas ryšys su daile būnant tremtyje prisidėjo prie mano išlikimo, kai atsidūriau lageriuose. Daug kam reikėdavo parašyti šūkius, iliustruoti juos, galiausiai pradėjau paišyti portretus lageryje. Ten gi fotoaparatų nebuvo – tai reikdavo nupiešti žmones, o šie tuos portretus siuntė savo šeimoms. Taip daile užsiėmiau. O va ši visa poezija – tai pašalinis užsiėmimas. Baigėsi tremtis – nė vieno eilėraščio nebeparašiau. Tik straipsnius apie dailę rašiau“, - kalba apie savo gyvenimą V. Rimkus.
„Grįžus į Lietuvą man įstoti į universitetą nebuvo jokių galimybių. Aštuonerius metus čia dirbau šaltkalviu. Ten pat reikėdavo įvairius tvarkaraščius rašyti, plakatus, portretus padaryti. Lietuvoje į jokias mokyklas manęs nepriėmė dėl biografijos. Tai teko stoti į Leniningrado (dabar Sankt Peterburgo) dailės akademiją. Baigiau studijas neakivaizdiniu skyriumi. Ten vėliau ir disertaciją parašiau“, - prisimena menotyrininkas.
Rašyti apie dailę – galbūt tai žurnalistika
V. Rimkus sugrįžta prie iškelto klausimo apie žurnalistiką: „Mano kelias nebuvo žurnalistinis. Nors čia viskas susiję – rašyti apie dailę – tai gali būti ir žurnalistika ir ne žurnalistika. Žurnalistai tuo metu dirbo etatinį darbą. Žurnalistų sąjungoje galėjai būti tik tokiu atveju, jeigu buvai etatinis darbuotojas. Man minties nebuvo ten patekti, neturėjau jokių minčių apie tai, kad kada nors galėsiu institute dirbti. Čia grynai viskas nutiko per dailę – buvo reikalinga meno istorija“.
V. Rimkus sako, kad po kiek laiko pradėjo spausdinti jo straipsnius apie dailę. „Suskaičiavau, kiek straipsnių parašiau „Šiaulių naujienoms“ – berods apie 1500. Tikriausiai trečdalis iš šių publikacijų pasirašytos mano slapyvardžiu. Aišku, dabar mažiau berašau, bet dabar žurnalistų kolektyvuose darbuotojai patys parašo apie dailę, meną. Nebėra būtinybės, todėl ir mažiau rašau tokio pobūdžio straipsnių. Anksčiau niekas nerašė apie tai.“
Akvilė PUŠINSKAITĖ
