• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvos Seimui teko ne tik skandalingas ruduo, bet ir karšta žiema. Atmosferą nesiliauja kaitinti ne tik premjero skandalas ir valdančiosios koalicijos trintis, bet ir "Mažeikių naftos" perėmimo ir pardavimo operacija, taip pat užkulisiuose vykstančios Europos Sąjungos pinigų dalybos.

REKLAMA
REKLAMA

Tokį perkaitimą sunku išlaikyti – dalies seimūnų ir aukštų pareigūnų pasisakymai jau prasilenkia su sveiku protu.

REKLAMA

Įkaitęs Seimas nebeturi nei laiko, nei jėgų rimtoms problemoms svarstyti. Visos strateginėmis laikytinos temos atiduotos tiems Vyriausybės klerkams, kuriuos apeina politinių kovų liepsnos. Tų smegenų centrų gausmo visuomenė kaip negirdėjo, taip ir negirdi. Seimas nesiteikė nuodugniau svarstyti būsimo biudžeto, niekas net nebando aiškintis, kokios valstybinės bėdos verčia nepaliaujamai mažinti švietimui, mokslui ir kultūrai skiriamų lėšų procentus, nors pats biudžetas padidėjo kaip niekad. Ką jau kalbėti apie ES problemas ir naujus globalizacijos iššūkius.

REKLAMA
REKLAMA

Niekas iš seimūnų nesvarsto, kodėl didėjant biudžetui ganėtinai ryškiai smuks dalies Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis (ir taip jau savo skurdumu išsiskiriantis visoje ES) – juk pabrango ne tik nafta, bet ir dujos, vadinasi, komunalinės paslaugos. Kaip jausis pensininkai? Kodėl iki šiol pensijos nėra susietos nei su infliacija, nei su ryškiais pragyvenimo brangimo šuoliais. O juk nesunku įstatymu numatyti automatišką pensijų didėjimą (ypač varganųjų) atsižvelgiant į pragyvenimo brangimą. Atsiradus politinei valiai, dabartinis padidėjęs biudžetas leistų imtis realių darbų skurdui išgyvendinti. Juk pensininkų padėtį nulėmė ne jų pačių neveiklumas ar ydos, o valstybinė valdančiojo elito politika. Lygiai kaip ir vargana švietimo bei mokslo būsena yra valstybinės politikos padarinys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokio pobūdžio klausimai ir problemos Seimo nedomina – pastaruoju metu jis įjunko linksminti visuomenę. Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ima nebenulaikyti juoko – posėdžiams vadovauja perkreiptu ar pridengtu veidu. Ypatingas siautulys kratė Seimą atliekant vadinamojo „abonento“ atpažinimo ir pripažinimo procedūrą. Pripažintasis „abonentu“, apsireiškęs Vilniaus mero Artūro Zuoko pavidalu, kuriam sveiko proto požiūriu turėtų grėsti tam tikri nemalonumai ar bent jau dėmė politinėje biografijoje, krykštavo nelyg naujagimis.

REKLAMA

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas Algirdas Meškauskas Seimo tribūnoje nei šaipėsi, nei maivėsi, o vis dėlto atrodė, jog brandus socialistinio realizmo teatro aktorius nuoširdžiai vaidina klasikinėje absurdo pjesėje. Jis prisipažino kalbėjęs su Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovu Povilu Malakausku, prašęs pastarojo negadinti karjeros, tačiau manąs turėjęs tam teisę, nes kartu anksčiau dirbę. Toks tad tarnybinės etikos standartų supratimas. Komisijos pirmininkas buvo visiškai nuoširdus – savo žodžiais tiesiog patvirtino akivaizdų dalyką, kad politikų ir valdininkų elito sluoksnyje dėl visko tariamasi ir susitariama, o problemos kyla ne dėl etikos ar dorovės „pražangų“. Tad dėl ko? Kai kurių politikų ir aukštų valdininkų problemos yra užkulisinės politinės kovos apraiška. Premjero Algirdo Brazausko padėtis susvyravo – šitai tuoj pajuto ir kai kurie pareigūnai.

REKLAMA

A. Zuoko krykštavimo ir A. Meškausko absurdo vaidmens pašventintam Seimui buvo likusi viena galimybė išlaikyti valstybinės institucijos orumą – paskelbti, jog Lietuvoje įvedąs tiesioginį Vilniaus tarybos (ar „Rubicon group“) valdymą ir pasileidžiąs. Tada publikai bent jau nebereikėtų spėlioti, kokios grupuotės ir „po kiek“ valdo Lietuvą.

Geriausiai lietuvišką tarnybinės ir politinės etikos supratimą liudijo ne tiek komisijos pirmininko žodžiai, kiek tos komisijos narių tylėjimas. O juk komisijoje dirba keletas gerbtinų, tam tikrą autoritetą sukaupusių visuomenei žinomų žmonių. Matyt, ir jiems atlygis už tinkamus „etinius“ svarstymus daug svarbesnis nei etikos principų diegimas ar gynimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nei šis, nei būsimas Seimas niekaip nepakeis susiklosčiusios politinės korupcinės sistemos – ji tapo mūsų gyvenama tikrove, kurioje demokratinės procedūros, rinkimai ir kalbos apie demokratijos bei pilietinės visuomenės plėtrą yra priedanga, o sykiu ir instrumentai valdžiai išlaikyti. Juolab tos sistemos nepakeis Europos Sąjungos pinigai. Visuomenės nepasitenkinimas valdomas manipuliuojamais skandalais, populistiniais politikais, neatsakinga politine demagogija ir politiniais spektakliais. Svarbiausia, kad visuomenė neturi ir artimiausiu metu neturės jokių realių priemonių paveikti politinį procesą – ji gali tik „rinktis“ iš jai pasiūlomų politikų sąrašo ir sutikti „būti atsakinga“ už politikų veiksmus, nes juk tokius juos „išsirinkusi“. Visuomenę dėl jos atsakomybės „už pasirinkimą“ įtikinėjo ir įtikinės gausus politologų būrys.

Neatsiras ir politinių jėgų ar visuomeninių organizacijų, kurios nukreiptų visuomenę įgyvendinti esminius demokratijos įtvirtinimo uždavinius. Pirmaeilis uždavinys galėtų būti, pavyzdžiui, toks – atšaukti niekingą Archyvų įstatymą, dėl kurio stebėtinai vieningai sutarė visas politinis elitas. Tas tikslas turėtų būti platesnio postkomunistinį Lietuvos tarpsnį užbaigiančio vyksmo aspektas. Pavyzdys netoliese – Lenkija. Dera prisiminti, kad naujieji Lenkijos vadovai kaip tik ir paskelbė postkomunizmą užbaigiantys buvusių slaptų archyvų atvėrimu. Tokiuose archyvuose sukauptos ne valstybinės paslaptys, o sovietmečio baimė, kuria dabartinis elitas sėkmingai valdo visuomenę. Nukelta į ateitį visuomenės praeitis yra tik dar vienas jos įkalinimo ir nelaisvės pavidalas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų