2020 metų liepos mėnesį Rimantė krūtyje užčiuopė guziuką, toliau sekė visa galybė įvairiausių tyrimų, kol galiausiai paaiškėjo, jog ji serga krūties vėžiu.
Susirūpinimą sukėlė sapnas
Pradėdama pasakojimą, moteris pabrėžia, jog jos šeimoje nėra buvę nei krūties, nei kitų vėžio rūšių atvejų – ji pirmoji giminėje, kuriai teko susidurti su skaudžia diagnoze.
„Pati jokių įtarimų neturėjau, profilaktiškai tikrinausi prieš 2-3 metus, bet nebuvo jokių rizikos faktorių, todėl kasmet ir nesitikrinau. Ir pati labai dažnai savęs nesitikrinau“, – sako ji.
Neturėjusi jokių įtarimų ir nepastebėjusi jokių pokyčių, vieną naktį R. Kryžiokaitė ramiai atsigulė miegoti, tačiau tą naktį susapnavo lemtingą sapną:
„Man susisapnavo, kad aš turiu guziuką krūtyje. Atsikėlusi ryte pasitikrinau ir jį radau, nuo to viskas prasidėjo – nuo sapno. Niekad nebuvau užčiuopusi kažko panašaus, o jeigu ir užčiuopdavau, tai riebalinius darinius, kurie niekada nekelia įtarimo.“
Kad būtų užtikrinta, jog krūtyje tikrai yra guziukas, ji paprašė patikrinti ir vyro – šis patikino, jog užčiuopia keistą darinį. Tuomet ištiko lengvas šokas: pati sau diagnozės konstatuoti moteris nepuolė, tačiau nieko nelaukusi užsiregistravo pirminei patikrai.
„Iš karto pirmas klausimas: „O ką dabar daryti?“. Ėjau pirminei apžiūrai, echoskopijai ir laukiau, kas čia dabar bus. Bet iš pradžių nebuvo, kad viskas, aš sergu, maniau, kad gal čia ne tai, gal tiesiog kažkoks darinys, bet ne blogiausias variantas“, – prisimena pašnekovė.
Vis dėlto po atliktos echoskopijos laukė ilga kelionė pas skirtingus specialistus. Nors diagnozės Rimantei dar niekas nesakė, tačiau ji sako jau iškart supratusi, kad kažkas negerai.
„Kelias turbūt standartiškas – pradžioj diagnostika, pradinė echoskopija, ten jiems kilo įtarimų, kad nemažas darinukas, reiktų tirtis toliau. Tada, man atrodo, mane iš karto išsiuntė konsultacijai į Nacionalinį vėžio institutą ir ten registravausi vizitui pas onkologus.
Jau patekus į centrą, ten specialistai dirba tikrai geri ir jie jau mato – arba, arba. Jie nieko nesako, negąsdina, kol neturi patvirtintų diagnozių, bet aš jau mačiau iš daktarų akių, kad kažkas yra. Kaip aš sakau, pirmųjų tyrimų metu jie jau mato ir tikslingai rašo tyrimus – ir magnetinį rezonansą, ir kompiuterinę tomografiją, mamografiją, echoskopijas, biopsijas. Aš iškart supratau, kad kažkas bus, nes tiek tyrimų be įtarimų turbūt niekas neskiria“, – pasakojo R. Kryžiokaitė.
Pasiduoti neleido supantys žmonės
Galiausiai Rimantė išgirdo – jai antros stadijos HER2+ agresyvios formos krūties vėžys. Paklausta, kokios emocijos užplūdo sužinojus, jog serga, ji patikino, jog neleido blogoms emocijoms užplūsti mintis, nors baimė atsirado:
„Aišku, tas pradinis išgąstis būna, ką dabar daryti, nuo ko pradėti. Kilus negatyvioms baisioms mintims, sau nelabai leidau įnikti į jas, nes pasakiau sau, kad turiu šeimą, turiu dukrą ir negaliu pasiduoti, nes gyvenime yra tikslų, ką dar turiu padaryti.“
Baimei užvaldyti mintis neleido ir Rimantės pasiryžimas domėtis bei ieškoti geriausio sprendimo, kas jai padėtų toliau džiaugtis gyvenimu, todėl atsidavė į medikų rankas ir drąsiai žengė gydymo keliu.
„Aš labai remiuosi mokslu ir man reikia žinoti apie savo ligą, iš patikimų gydytojų sužinoti visą informaciją, iš karto atmečiau mintis, kad viskas, mirsiu ir gilinausi, kokie gydymai yra, kokios prognozės ir kokie rezultatai. Kai žinai, kad esi ne pirma ir ne paskutinė moteris ir daug moterų išgyvena ir kuo puikiausiai gyvena remisijoje, nusiramini, atsiduodi gydytojams, pasitiki jais ir eini tą kelią“, – kalbėjo pašnekovė.
Kaip sako pati Rimantė, šioje loterijoje ištraukė laimingą bilietą, nes krūties vėžys yra gydomas ir yra begalė sėkmės istorijų, kaip moterys po kovos su šia liga toliau gyvena laimingą gyvenimą.
Tik kelią teko praeiti nelengvą – 16 chemoterapijų, operaciją, 25 spindulinės terapijos, 18 biologinės chemijos terapijų ir viską reikėjo iškęsti. Dabar aktyvus gydymas eina į pabaigą, Rimantei leidžiami hormoniniai vaistai, taip pat tenka vartoti hormoninius medikamentus. Viskas užtruko maždaug pusantrų metų, bet pačiai eiti šiuo keliu buvo lengviau, nes šalia visuomet buvo palaikančių žmonių.
„Man labai padėjo mano aplinka – vyras, draugai, artimieji, žmonės, kurie su manimi buvo. Iš tikrųjų, aš nei labai plačiai pasakojau, bet nei slėpiau ligą, jeigu išeidavo iš kalbos, aš neslėpiau to. Man teko atrasti ir senų draugų, su kuriais jau buvo išsiskyrę keliai, bet situacija gavosi tokia, kad vėl suėjau su tam tikrais žmonėmis.
Tai neleido palūžti, nes mes su gerom emocijom, gerom nuotaikom kiek tai buvo įmanoma susitikdavom ar susirašydavom. Bendravimas padeda ištverti, nes gyvenimas tęsiasi, yra daug gražių dalykų“, – šiandien su šypsena pasakoja R. Kryžiokaitė.
Siunčia žinutę visoms moterims
Tiesa, laikas buvo sunkus, nes prasidėjus gydymui siautė dar nežinoma, nesuprasta, be skiepų ir baisiausia koronaviruso banga, todėl moteriai teko izoliuotis ir 4-5 mėnesius praleisti vienai, mat dukra tuo metu ėjo į mokyklą, vyras dirbo, o po chemoterapijos nusilpus imunitetui buvo didelė rizika užsikrėsti.
„Gyvenau miške, gamtoj, tikrai daug buvau viena, bet galbūt visi bijojo, kad nesijausčiau vieniša, tai paskambindavo, parašydavo ir atvažiuodavo, kaip aš sakau, po langais pabūti, pamojuoti. Aišku, tam tikrais momentais atvažiuodavo artimieji, kai reikėdavo pagalbos, dvi-tris dienas, kai po chemoterapijos būdavo labai blogai, jie atvažiuodavo“, – prisimena pašnekovė.
Buvimas gamtos apsuptyje išėjo į naudą – po chemoterapijos labai svarbus judesys, o ir gryname ore Rimantė galėjo vaikščioti ne viena, o su aplankiusiais draugais ar artimaisiais, tad liūdėti tikrai nebuvo kada.
Šiandien moteris dar įeidinėja į remisiją, vartoja vaistus, tad galima sakyti, jog sunkiausias periodas jau praeityje. Vis dėlto, kiekvienas įvykis gyvenime palieka randą ir priverčia į viską pažvelgti kiek kitaip:
„Emocinių dalykų yra daug, praeini daug etapų, pamatai daug žmonių. Papuolus į Vėžio institutą tikrai pamatai daug išgyvenimų, aš pamačiau, kad man dar yra neblogai, mano situacija valdoma, yra žmonių su žymiai blogesnėmis diagnozėmis.
Nepaisant to, tikrai nemaža dalis žmonių rasdavo kažkokį šviesos lašą ir mes juokaudavome chemoterapijose, bet kaip ir visur, visame yra juoda ir balta. Aš išmokau, kad reikia džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena. Dabar jeigu kažką sugalvoju, kažko noriu, labai netempiu, o darau čia ir dabar. Gal tai ir pasikeitė, kad reikia dažniau leisti sau kažką arba artimiesiems, praleisti daugiau laiko kartu ir mažiau užsiimti nepatogiais dalykais.
Liga išmokė žvelgti į save kaip į moterį, paprasčiau, atsikratyti tam tikrų stereotipų – jei noriu, nusiperku visiškai „fyfiškus“ rožinius batelius su kaspinais; jei noriu – pasikedenu savo trumpus, nuo ligos pražilusius plaukus, užsidedu „kerzus“ ir pankuoju. Liga išmokė atsipalaiduoti.“
Tačiau pasikeičia ne tik mąstymas ir požiūris – Rimantė pabrėžia, jog dar mažai kalbama apie tai, kaip gyvenimas klostosi po to, nes pokyčių įvyksta daugybė. Ir, pažymi ji, kalba ne apie pasikeitusias krūtis, jas plastikos chirurgai gali sutvarkyti pagal poreikius ir norus, tačiau apie liekamuosius reiškinius po gydymo.
„Man asmeniškas gal sudėtingiausias yra šis periodas po operacijų, procedūrų, adaptacija prie hormoninio gydymo ir adaptacija gyventi su šios ligos liekamaisiais reiškiniais. Iš tikrųjų, pokyčiai yra dideli, jau niekada nebūna taip, kaip buvo prieš tai, realiai viskas pasikeičia. Su tuo sunkiausia jaunoms moterims susigyventi, nes tikrai yra problemų ir apie jas mes kol kas nelabai daug žinom, kalbam, nes tai labai intymios temos“, – svarsto ji.
Jau praėjusi sunkiausią kelio dalį, šiandien Rimantė siunčia žinutę kitoms moterims ir ragina tikrintis ir rūpintis savimi, nes nė viena nėra apsaugota nuo klastingos ligos, o einant nelengvą gydymo kelią nebijoti klausti ir klausytis specialistų, kalbėtis su kitais tai patyrusiais žmonėmis, o jei norisi slėptis ir būti vienumoje, tiesiog paskaitinėti, nes kitų istorijos ir patirtys suteikia jėgų nepasiduoti.
