Ši Barauskų šeimos istorija prasideda 2014 metais. Vitalija ir Eugenijus gyveno prie pat Vilniaus miesto ribos, mieste turėjo darbus ir sekėsi lyg neblogai. Prieš 6 metus jų namus palikusi dukra jau pati buvo susilaukusi vaikų, tačiau gyveno užsienyje. Tad, kaip sako Eugenijus, tuo metu jie su žmona gyveno tik vienas dėl kito.
„Mes su žmona jautėme tokią tuštumą. Dukra sakė, kad išvažiuos ir pabus metus ar du, o tada sugrįš, bet aš jau žinojau, kad taip nebus – juk turėjo darbą, namus, o vėliau ir kiti vaikai gimė“, – sako jis.
Užsimanė pakeisti gyvenimą
Eugenijus su žmona turėjo pažįstamų porą, kurie globojo keturis vaikus. Jie keletą kartų atvažiavo į svečius ir atsivežė savo globojamus vaikus. Tada Eugenijaus galvoje tyliai ėmė kirbėti mintis, kad galbūt ir pats norėtų imtis globos, tačiau ją nuvijo šalin.
„Vėliau kaip keletas upelių susiliejo į upę. Mane pradėjo erzinti Vilniaus tempas, stresas, stovėjimas kamščiuose – per dieną praleisdavau po 2 valandas mašinoje, nors nuo namų iki darbo buvo 11 kilometrų. Per 10 dienų mašinoje praleisdavau 20 valandų. Siaubas kažkoks. Užpuolė mane šitos mintys iš visų pusių. Man buvo 59-eri, todėl pagalvojau, kad arba dabar, arba niekada“, – sako jis.
Net nepasitaręs su žmona, jis įdėjo skelbimą, kad parduoda namą. Aišku, žmona išgirdusi šią naujieną neapsidžiaugė – nesuprato, kur jiedu gyvens, kai namą parduos.
„O aš pats jau viską buvau suplanavęs – parduosime savo namelį, nusipirksime kur nors rajone kaimo gryčią vienkiemyje ir gyvensime. Pagalvojau, kad vis tiek ir pinigų turėtų likti, nes juk nekilnojamojo turto kainos Vilniuje ir kažkur rajone skiriasi“, – pasakoja Eugenijus.
Tuomet vyras ėmė kurti ir galimus verslo planus – jis juk daug laiko pradirbo viešojo maitinimo srityje, tad sugebėtų net ir savo kavinę atidaryti. Bet vėliau pagalvojo, kad galbūt geriau nusipirkti virtuvę ant ratų ir važinėti po savo kraštą pardavinėjant karštus užkandžius.
„Galvojau, kad ant maisto vis tiek užsidirbsime. Viską išdėsčiau žmonai, kuri iš pradžių viską skeptiškai priėmė. Bet aš vis bandžiau ją įkalbėti, nupiešiau jai perspektyvą, kad ir dirbti mieste mums bus vis sunkiau, nes juk ji kirpėja ir visą dieną praleidžia ant kojų, iškėlusi rankas.
Sakiau, kad manęs dabartiniai darbai irgi nebeveža, sakiau, kad reikia dabar ir nuspręsti, ar darome tą žingsnį, ar ne. Kažkaip ji ir sutiko“, – juokiasi vyras.
Vietoj vieno vaiko – du
Nusprendus išsikelti iš Vilniaus, Eugenijaus noras pasiimti globoti vaikus tik sustiprėjo. Reikėjo tik to, kad ir jo žmona patikėtų šia mintimi ir sutiktų į savo namus priimti naują narį.
„Vėliau man psichologas paaiškino, kad kažkuriam amžiuje ateina poreikis turėti anūkų ir jiems skirti meilę, o mano anūkai juk užjūryje. Matyt, tas poreikis ir pramušė. Aš sakiau žmonai, kad mes gyvename tik vienas dėl kito dabar ir kažkaip nepadoru prieš Dievą – sakau, paimkime vaikelį iš globos namų. Žmona iš pradžių taip abejojo, bet pasakiau, kad viskas bus gerai.
Dar ir tie draugai, kurie patys globoja vaikus, pritarė. Paskambinau jai paklausti, nuo ko dabar mums reikia pradėti ir ji pasakė, kad nuo globos ir įvaikinimo kursų, kurie vyksta kartą per metus ir tęsiasi 2 mėnesius. Pagalvojau, kad eisime žingsnis po žingsnio, nes juk ir kaime gyvendami galėsime išpildyti šį norą“, – prisimena vyras.
Eugenijus nusprendė nieko nelaukti ir veiksmų imtis iškart, todėl nuvažiavo į Vilniaus rajono vaikų teisių skyrių pasikalbėti ir sužinoti, ką reikia padaryti, kad jiems su žmona būtų leista tapti globėjais. Ten jis išgirdo, kad kursai, kuriuos reikia lankyti globėjams, prasidės už dviejų savaičių, tačiau jų lankyti Eugenijui su žmona tikriausiai nepavyks, nes reikia surinkti gausybę dokumentų.
„Pasakiau, kad spėsiu. Reikėjo apsilankyti pas psichiatrą, narkologą. Reikėjo išrašo ir iš policijos, jie sakė, kad tokios pažymos išėmimas trunka 2 savaites, nebent galima padaryti mokamą, kuri bus paruošta per 5 dienas. Sakiau, kad tikrai imam mokamą“, – pasakoja jis.
Ir stebuklas įvyko – Eugenijui pavyko per dvi savaites surinkti visus reikiamus dokumentus, todėl nieko nelaukiant pradėjo lankyti privalomus globėjų kursus. Tiesa, iš pradžių į juos žiūrėjo šiek tiek skeptiškai:
„Galvojau, ką naujo man gali duoti jie. Vėliau ir pats nustebau, nes kiekvieną savaitę laukdavau kursų dienos. Supratau, kad aš nieko nežinau apie vaiko globą. Ten ir prigąsdino, kad vaikai gali turėti psichologinių problemų. Juk vaikeliai į vaikų namus patenka ne iš gero gyvenimo“, – sako vyras.
Po kursų reikėjo užpildyti paraišką ir nurodyti, kokį vaiką Eugenijus ir Vitalija norėtų priimti į savo šeimą. Vyras nurodė, kad maždaug 10-12 metų berniuko:
„Pagalvojau, kad kaime gyventi su sūnumi, kuriam galėčiau perleisti savo žinias apie automobilius ir viską, turėtų būti smagu. Baigėsi kursai, atvažiavo patikrinti, kaip mes gyvename ir pasakė, kad yra berniukas, kuris atitiktų mūsų norus, bet yra vienas „bet“ – jis turi sesutę, nuo kurios atskirti jo negali, nes jie turi stiprų ryšį. Pasakė, kad turime priglausti abu arba laukti kitos galimybės. Pasakėme, kad mums tinka.
O tada atrodo, kad Dievas tarsi kilimėlį patiesė – atsirado pirkėjas ir mūsų namui prie pat Vilniaus, ta sodyba, kurią buvau nusižiūrėjęs irgi buvo dar neparduota“, – apie palankiai susiklosčiusias aplinkybes pasakoja jis.
Susipažinę su vaikais, vyras ir žmona tapo jų savaitgaliniais globėjais – 2 mėnesius turėjo vaikus pasiimti iš vaikų namų penktadienį ir parvežti sekmadienio vakarą. Šis laikas reikalingas tam, kad tiek globėjai, tiek vaikai suprastų, ar jie nori gyventi kartu ir susipažinti.
„Jau po antro savaitgalio nenorėjome jų paleisti. Tuo metu Deividui buvo 13 metų, o Justinai buvo 9 metai. Aš matydavau, kaip vaikai sekmadienio vakarais nervindavosi važiuodami į vaikų namus. Aš jiems stengiausi pasakoti, kad tik 5 dienos ir vėl juos pasiimsime. Vėliau, kai kalbėjau su psichologe, ji sakė, kad vaikai sunkiai patiki tuo, kad juos tikrai pasiims globoti.
Galiausiai atėjo teismo diena ir mes tapome jų globėjais. Kai parvažiavome į namus Vilniuje, pasakėme, kad gyvensime vis dėlto ne čia. Nusivežėme juos į vienkiemį Anykščių rajone netoli Kavarsko, kur nė vieno kaimyno, tik miškai ir pievos. Taip ir nutarėme, kad čia bus mūsų namai“, – šypsosi.
Mergaitės kaip iš pasakos
Nors pats Eugenijus buvo sakęs, kad į kaimą kraustysis nebent vasarą, gavosi taip, kad kaime jie apsigyveno sausio 15 dieną.
„Šventes sutikome tarp dėžių – vis tiek buvo labai gera, nes tikroji šventė yra širdyje. Mes su žmona pradėjome kažkokią Dievo apraišką matyti – šventės, Naujieji metai, vaikai, nauji namai ir naujas gyvenimas. Buvau pasimetęs, nes tai buvo lyg didelis stebuklas“, – sako vyras.
Po savaitės kaimo vienkiemyje, jie nuvažiavo į Kurklių kaimo mokyklą. Tai nedidelė mokykla, kurioje mokėsi nedaug mokinių, tad du papildomi vaikai buvo priimti su džiaugsmu.
„Bet mokyklos direktorė pasakė, kad yra viena problema ir tik mes galime padėti šioje situacijoje – mokykloje mokosi 12 metų mergaitė, kuri ruošiama keliauti į vaikų globos namus, nes ji neturi tėvų, o ją globojusiai močiutei pablogėjo sveikata. Jos niekas kitas negalėjo greitai paimti, nes juk reikėjo susitvarkyti dokumentus, praeiti mokymus, o pas mus taip viskas šviežia“, – prisimena Eugenijus.
Net nedvejojęs jis paprašė, kad direktorė atvestų mergaitę, o vėliau – kad leistų ją pasiimti dar nepasibaigus pamokoms ir supažindinti su šeima.
„Vaikų teisės greitai sutvarkė visus dokumentus ir Viltė apsigyveno pas mus. Taip vietoj vieno atsirado trys“, – šypsosi.
Praėjus porai metų po Deivido, Justinos ir Viltės prisijungimo prie Barauskų šeimos, buvo nuspręsta, kad reikia priglausti dar vieną mažą mergaitę.
„Vaikų teisės paskambino, kad Anykščių rajono vaikų namuose yra 9 metų mergaitė ir galime ją pasiimti globoti savaitgaliams. Nuvažiuoju į tuos vaikų namus, o ten sėdi ji – mažytė visa, tokia kaip animacinio filmo. Paklausiau, ar ji Simona. Ji pasakė, kad taip.
Man užspaudė gerklę ir negalėjau pratarti nė žodžio iš to gailesčio. Jos akys buvo tokios liūdnos. Nusivedžiau ją į mašiną, bet negalėjau net kalbėti, nes gerklėje man buvo gumulas. Po kurio laiko atsigavau, pradėjau ją kalbinti. Paklausiau, ar ji nebijo šuniukų, nes pas mus jų net keturi. Kai ji atvažiavo pas mus, ją apsikabino žmona, kitos mergaitės ir viskas – ji jau buvo mūsų“, – šiltai prisimena.
Taip staiga Eugenijus ir Vitalija vėl tapo savaitgaliniais globėjais, kuomet Simona galėjo su jais praleisti tik savaitgalius. Visgi praėjus porai savaičių ir prasidėjus Velykų atostogoms, mergaitei leido jas praleisti su globėjais. Tačiau iš jų namų ji daugiau ir nebeišvažiavo.
„Po tos savaitės mergaitė jau nebenorėjo grįžti į vaikų namus, paskambinau vaikų teisių specialistėms ir pasakiau, kad aš jos atgal nebevešiu, nes matau, kad vaikas kenčia. Vaikų teisių specialistės greitai kreipėsi į teismą ir po trijų dienų mums jau buvo suteikta Simonos globa. Taip vietoj vieno vaikelio mūsų šeimoje atsirado keturi.
Po Velykų jau ir Simona pradėjo eiti į Kurklių mokyklą. Dabar du vaikai jau sulaukę pilnametystės ir savo gyvenimus kuriasi atskirai. Vaikai visada buvo geri, mandagūs ir paslaugūs“, – sako jis.
Laimingiausia gyvenimo dalis
Visgi dažnai globoti vaikus svajojančioms šeimoms kelią pastoja baimės – jų turėjo ir pats Eugenijus, tačiau dabar džiaugiasi priėmęs šį sprendimą.
„Aš pats iš pradžių šiek tiek bijojau, nes man buvo tiek metų, o ir dukra seniai užauginta buvo. Mes su žmona buvome pasiekę emocinio komforto būseną, kuomet viskas tylu ir ramu aplink, niekas netrukdo.
Bet kaip faina su tais 4 vaikais. Kai kažką pasakoji, jie visko taip įdėmiai klausosi. Mano periodas nuo 2015 metų iki dabar yra pats geriausias laikas mano gyvenime. Kartais gyveni visą gyvenimą, o laimė ateina pas tave, kai tau 60 metų“, – šypsosi.
Eugenijus nenusimena ir dėl to, kad visgi virtuvės ant ratų nenusipirko – vietoj to tapo ūkininku.
„Kadangi su namu gavome ir 3 hektarus žemės, ėmėme ūkininkauti. Nusipirkome ir karvę, vištų, žąsų, turime ir daržą didelį. Esame tik smulkūs ūkininkai, kurie viską auginasi tik sau. Mes valgydami tuos produktus, kuriuos užsiauginome, taupėme pinigus, kuriuos išleistume parduotuvėje. Žmona išmoko sūrius ir sviestą gaminti“, – džiaugiasi vyras.
Didžiausios globos baimės
Eugenijus sako, kad jam yra tekę susidurti su šeimomis, kurios nori globoti vaikus, tačiau juos gąsdina du dalykai:
„Jeigu žmonės turi visas sąlygas priimti vaiką, jie labiausiai bijo, kad iš vaiko ims lįsti kažkokie demonai. Žmonės prisigąsdinę, kad nežino kokia tų vaikų genetika, nes praktiškai visi tokie vaikai yra iš alkoholikų šeimų, kuriose buvo ir mušami, skriaudžiami, neprižiūrimi. Žmonės galvoja, kad pažeista vaiko genetika. Aišku, per kursus parodo, kad vaikai gali būti pikti ar agresyvūs, tačiau juk jie turi pagąsdinti ir globėjus.
Antras dalykas, ko labai nenori žmonės – nuolatiniai vaikų teisių specialistų apsilankymai. Kai jie atvažiuoja, mes privalome juos įsileisti. Specialistai tikrina šaldytuvą, klausia vaikų, ar jie turi kažką apsirengti, iš kur perkame drabužius, užsidaro su vaikais kitame kambaryje. Kai pas mus atvažiavo tikrinti pirmą kartą patikrinti, aš jaučiausi toks pažemintas... Žmonės nenori kas 2 mėnesius sulaukti patikrų, kai kiekvieną kartą tikrina spintas ir šaldytuvą“, – sako jis.
Visgi vyras sako, kad iš vaikų „lendančių demonų“ bijoti nereikia ir verta atsiminti, kad kiekvienam vaikui reikia dėmesio ir tik nuoširdus dėmesys yra raktas į vaiko širdį.
„Aš atidariau šitų vaikų širdis. Tu negali pasiimti vaiko, duoti jam pavalgyti ir laukti, kol jis atsivers. Nieko taip nebus. Vaikui reikia daug dėmesio. Su juo reikia daug šnekėtis. Vaikui reikia, kad jis apkabintas galėtų jaustis saugus. Tai gali duoti tik mylinti šeima“, – atvirai sako Eugenijus.
