Kviečiame jus į naują kelionę po požeminį Vilnių. Šį kartą leidžiamės į rūsius, plytinčius po stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno cerkve sostinės senamiestyje, visai greta Aušros vartų. Šioje kelionėje, kurią galima pavadinti ir kelione į trijų Vilniaus kankinių ir kelių vyskupų poilsio vietą, mus lydi stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus.
„Požemis, kuriame esame – tai Šv. Dvasios vienuolyno cerkvės kripta. Anksčiau tai buvo paprasčiausias rūsys, kurio akmenis kai kuriose sienos vietose galima pamatyti ir dabar. Tačiau ilgus metus dalis rūsio buvo aklinai užmūryta. Kažkur joje kelis šimtmečius slypėjo trijų Vilniaus kankinių palaikai, – pasakoja kunigas.
V. Mockus sako, kad žmonės visada žinojo, jog rūsiuose po cerkve ilsisi Antonijaus, Eustachijaus ir Jono, kurie greičiausiai buvo kunigaikščio Algirdo dvariškiai, nukankinti apie 1346-1347 m., palaikai. Kai jie pagaliau buvo surasti, kaip tik toje rūsio dalyje ir buvo įrengta kripta ir mažytė jiems pagerbti skirta cerkvė. Tada, XIX a. viduryje, požemis ir įgavo dabartinį pavidalą.
„Surastas ir identifikuotas relikvijas saugojome ant specialaus postamento cerkvės centre, – rodo kunigas. – Bet kurioje vietoje jos buvo aptiktos, duomenų neišliko. Šioje patalpoje, bet ar prie vienos sienos, ar prie kitos – nežinome. Dokumentuose parašyta tik tiek, kad šioje patalpoje, šiame rūsyje“, – dalijasi neatskleistomis paslaptimis stačiatikių dvasininkas.
Dabar palaikai perkelti į viršutinę, didžiąją cerkvę. Bet čia, rūsyje, vis tiek jautiesi lyg kapuose.
V. Mockus pasakoja, kad tiesiai po kankinių postamentu palaidotas pirmasis Vilniaus ir Lietuvos vyskupas J. Semaško.
„Tokį norą jis pareiškė savo testamente – palaidoti po kankinių relikvijomis. O prie abiejų šoninių sienų po cerkvės grindimis palaidoti dar du vyskupai. Tad vietoj trijų kankinių čia ilsisi net trys vyskupai“, – aiškina kunigas.
„Savaime suprantama, šios patalpos nėra autentiškos. Tuo metu, kai buvo užmūrytos, greičiausiai tai buvo paprastas akmeninis rūsys. Bet vėliau čia įrengta cerkvė gerokai skiriasi nuo viršutinės bažnyčios. Pastaroji labiau panaši į katalikiškas Vakarų bažnyčias, o čia mišrus bizantiškas stilius, kuris leidžia pajusti rytų egzotiką, rytų krikščionybės dvasią. Kadangi ji įrengta po žeme, kriptoje, nėra ir langų“, – pasakoja kunigas.
„Balsas.lt“ žurnalistams, taigi ir tiems, kurie žiūrėsite vaizdo reportažą, V. Mockus leido žvilgterėti ten, kur paprastai nepatenkame: į patalpą už vadinamojo Ikonostaso, kurioje yra altorius.
„Štai siena. Už jos yra altorius, kur aukojamos mišios. Ten negali įeiti jokia moteris. Jokioje cerkvėje į presbiteriją neįeina moteris, nes mūsų tikyboje ji negali būti kunige. Ir tvarkosi bei dulkes čia valo tik vyrai“, – pasakoja jis ir apgailestauja, kad pirmasis, XIX a. vidurio Ikonostasas neišliko. Jį sugraužė daugelio senamiesto rūsių priešas drėgmė.
Pakvietęs apeiti cerkvės pastatą ir nusileisti į dar vieną rūsį, V. Mockus įspėja: „Dabar leisimės į tikrą kapą“.
„,Gali būti, kad kapinės plyti po visa cerkve, kadangi greta, Subačiaus gatvėje restauruojant pastatus buvo aptiktos kapinės – virš 100 žmonių ten rado, ir ne bet kaip sumestus, o tvarkingai sudėtus kūnus“.
O čia, rodo jis vieną rūsio sieną, laidojami Vilniuje mirę mūsų vyskupai.
„Mirus vyskupui, mes išmušame vienoje iš buvusių, greičiausiai rūsio ventiliacijai skirtų, angų sumūrytas plytas, pro angą nuleidžiame karstą, o tuomet rūsio sienoje išmušame skylę į kitą patalpą. Per ją įkeliamas karstas ir siena vėl užmūrijama. Todėl ji ir užtinkuota taip negrabiai – juk kada nors vėl reikės griauti“, – aiškina stačiatikių kunigas.
Deja, papasakoti, kaip atrodo paskutinė vyskupų poilsio vieta rūsyje po cerkve, stačiatikių kunigas negalėjo – jis pats jos nėra matęs, nes siena pastarąjį kartą buvo griauta daugiau kaip prieš 20 metų.
Tęsdami kelionę stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno cerkvės požemiais užsukame į rūsį, kuriame išlikę bene daugiausia autentiškų pamatų, skirtingais laikotarpiais juos stiprinant įmūrytų plytų. Rūsys ir yra rūsys, bet senove alsuojančios sienos savaip žavios.
O galiausiai einame į galinį kiemą – ten, kur išlikęs senosios Vilniaus gynybinės sienos fragmentas. Ir Vitalijus Mockus nustebina:
„Pasakojama, kad nuo vienuolyno per tą sieną link Užupio ar bent jau už tuometinės miesto ribos buvo iškastas tunelis, slaptas praėjimas, kuriuo esant reikalui buvo galima pabėgti ir pasislepti nuo priešų antpuolio. Dabar ta vieta užtatyta, bet aš prieš gerus 20 metų ten buvau. Matėsi iš žemės mūro konstrukcijos, jau beveik užpiltas žemėmis įėjimas. Apie 10 metrų gilyn buvau įlindęs, bet toliau net susilenkus kelio nebuvo, viskas užpilta“, – savo nuotykius prisiminė jis.
O į „Balsas.lt“ klausimą, ar jis mano, kad legendos nemeluoja ir požeminiais tuneliais tikrai buvo galima išeiti už senojo Vilniaus ribų, jis atsakė:
„Aš įsitikinęs, kad taip ir buvo. Ir tokių išėjimų, manau, buvo ne vienas. Bet tik kur dabar juos rasti?“
O gal jūs žinote paslapčių, kurios slypi po Vilniaus grindiniu ar kitose Lietuvos vietose? Parašykite mums. O mes apie jas papasakosime visiems.
Taip pat skaitykite ir žiūrėkite:
Po Vilniumi – paslaptingų tunelių raizgalynas
Po Antakalnio kalvomis – fortifikaciniai tuneliai
Požemiai greta Pučkorių atodangos – ugnies linija, kuria nepasinaudojo
Požeminis tunelis sovietinėje karinėje bazėje: legendų įminimo beieškant
Požeminis tunelis sovietinėje karinėje bazėje: legendų įminimo beieškant (II)
