• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Esa­me lin­kę ma­ny­ti, kad jau­nys­tė – pa­ts lai­min­giau­sias ir ne­rū­pes­tin­giau­sias žmo­gaus gy­ve­ni­mo tarps­nis, to­dėl at­ro­do neį­ti­kė­ti­na, kad vai­kai ga­li bū­ti apim­ti ne­vil­ties ir taip ken­tė­ti, kad vie­toj gy­ve­ni­mo pa­si­rink­tų mir­tį. „Vai­kų ir jau­ni­mo sa­vi­žu­dy­bės Lie­tu­vo­je – rim­ta ir su­dė­tin­ga šio lai­ko­tar­pio svei­ka­tos pro­ble­ma“, – sa­ko psi­cho­lo­gė Eg­lė Ža­ro­nai­tie­nė.

REKLAMA
REKLAMA

Ko­dėl vai­kai žu­do­si?

Nė­ra tos vie­nin­te­lės pro­ble­mos, le­mian­čios sa­va­no­riš­ką mir­tį. Prie­žas­čių, anot psi­cho­lo­gės, ska­ti­nan­čių pa­kel­ti vai­ką ran­ką prieš sa­ve, yra la­bai daug. Pra­leis­tos pa­mo­kos, su­dė­tin­ga mei­lės is­to­ri­ja, ne­su­ta­ri­mai su na­miš­kiais, bend­ra­vi­mo su jais sto­ka, bend­raam­žių pa­ty­čios, ne­sėk­mės moks­le, ma­te­ria­li­nis ne­pri­tek­lius – pa­kan­ka­mai prie­žas­čių, kad paaug­lys pa­si­jus­tų ne­lai­min­gas. „Žmo­gus nu­si­žu­do, kai ap­link jį su­si­tel­kia be­ga­lė pro­ble­mų, ku­rių jis ne­be­pa­jė­gia pa­ts iš­narp­lio­ti. Sva­rus ri­zi­kos veiks­nys yra ir vai­ko am­žius, ypač paaug­lys­tė. Re­čiau­siai žu­do­si ma­ži vai­kai, daž­niau­siai – 16–20 me­tų jau­nuo­liai. Paaug­liai, ki­taip nei vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, ver­ti­na gy­ve­ni­mą“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

REKLAMA

Mer­gai­tės, ku­rių veiks­mai bū­na de­monst­ra­ty­ves­ni, mė­gi­na žu­dy­tis ke­lis kar­tus daž­niau nei ber­niu­kai, ta­čiau ber­niu­kai 3-4 kar­tus daž­niau nu­si­žu­do, jų veiks­mai žu­dan­tis dras­tiš­kes­ni, to­dėl ir lem­tin­ges­ni. Ne­daug sa­vi­žu­džių sa­vo gy­vy­bės siū­lą nu­trau­kia ūmiai – iš­ki­lus konflik­tui, di­džiai su­si­jau­di­nę ir pan. Ab­so­liu­ti dau­gu­ma sa­vi­žu­dy­bei ren­gia­si il­gai: svars­ty­da­mi ir lauk­da­mi ap­lin­ki­nių pa­gal­bos. Net treč­da­lis ban­džiu­sių­jų nu­si­žu­dy­ti, pa­ma­tę aud­rin­gą tė­vų reak­ci­ją, mė­gi­na tai pa­da­ry­ti dar kar­tą. „Paaug­liai no­ri, kad jų ar­ti­mie­ji at­kak­liai pa­si­steng­tų ir įti­kin­tų, jog jiems jie iš tie­sų rū­pi: „Gu­lė­siu kars­te ir ma­ty­siu, kas ateis ma­nęs ap­verk­ti.“ Sa­vi­žu­dy­bė ga­li bū­ti pa­si­ren­ka­ma ir kaip sa­vo­tiš­ka pro­tes­to for­ma, sie­kiant pri­vers­ti tė­vus pa­da­ry­ti ko­kių nors nuo­lai­dų, pa­vyz­džiui, ne­grįž­ti į na­mus nak­ti­mis. Tai as­me­ny­bės su­tri­ki­mai, ku­riuos bū­ti­na gy­dy­ti“, – da­li­ja­si pa­ste­bė­ji­mais spe­cia­lis­tė.

REKLAMA
REKLAMA

Kam rei­ka­lin­gi vai­kų psi­cho­lo­gai?

Bū­tų idea­lu, jei­gu vai­kai ir paaug­liai, iš­ki­lus pro­ble­mai, pa­gal­bos pir­miau­sia kreip­tų­si į tė­vus, o šie, su­pras­da­mi, kad jų vai­kai svei­ki, tik šiuo me­tu tu­ri pro­ble­mų, nu­ves­tų juos pas spe­cia­lis­tą. De­ja, anot psi­cho­lo­gės, tė­vams nė­ra pa­pras­ta ryž­tis ieš­ko­ti spe­cia­lis­tų pa­gal­bos net ir tuo­met, kai pro­ble­miš­kas vai­ko el­ge­sys se­niai ro­do, kad kaž­kas ne taip. Vie­ni gal­vo­ja, kad lai­kui bė­gant pro­ble­ma iš­nyks sa­vai­me, ki­tiems sun­ku pri­pa­žin­ti, kad ne­bu­vo idea­lūs tė­vai, jei­gu jų vai­kams pri­rei­kė sve­ti­mų pa­gal­bos. Nei­gia­mai vei­kia ir ap­lin­ki­nių po­žiū­ris, ne­va štai ko­kia pra­sta jū­sų si­tua­ci­ja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad pas psi­cho­lo­gus lan­ko­si tik silp­ni žmo­nės, o stip­rie­ji su­si­tvar­ko pa­tys. Anaip­tol, psi­cho­lo­gi­nės pro­ble­mos nė­ra žmo­gaus silp­nu­mas. Vai­kų pro­ble­mos, nors ir ki­to­kios, ta­čiau ne ką ma­žiau sva­res­nės nei suau­gu­sių­jų, to­dėl ne­ga­li­ma jų ig­no­ruo­ti ir lauk­ti, kol jos pa­čios iš­si­spręs. Del­si­mas ga­li daug kai­nuo­ti“, – per­spė­ja psi­cho­lo­gė.

REKLAMA

Sus­ve­ti­mė­ję sa­vie­ji

Tar­pu­sa­vio san­ty­kiai – be­ne reikš­min­giau­sias šei­mos gy­ve­ni­mo veiks­nys, nuo ku­rio pri­klau­so šei­mos psi­cho­lo­gi­nė si­tua­ci­ja. Vai­kams ypač svar­bus tė­vų po­žiū­ris į juos, to­dėl psi­cho­lo­gi­nių san­ty­kių pa­ten­ki­ni­mas jiems da­ro itin di­de­lę įta­ką. Sun­ku pa­va­din­ti ap­leis­tu vai­ką, ku­ris au­ga su abiem tė­vais ir ne­pa­ti­ria ma­te­ria­li­nių sun­ku­mų. Įp­ras­tas reiš­ki­nys – ke­li li­tai už kar­tu ne­pra­leis­tą sa­vait­ga­lį, vi­sų pro­ble­mų ar įvy­kių grei­tas ap­ta­ri­mas te­le­fo­nu – to­kie šių die­nų tė­vų ir vai­kų bend­ra­vi­mo ypa­tu­mai.

REKLAMA

Sve­ti­mė­jan­tys san­ty­kiai šei­mo­je, anot psi­cho­lo­gės, tam­pa glo­ba­lia pro­ble­ma, ku­riai di­dė­jant dau­gė­ja so­cia­liai ap­leis­tų vai­kų. „Vai­kai daž­nai skun­džia­si, kad jų tė­vai ro­do ma­žai dė­me­sio, ne­si­do­mi, o gal net ne­sup­ran­ta jų rū­pes­čių. Gė­di­ja­si iš­sa­ky­ti tė­vams juos var­gi­nan­čias pro­ble­mas, o šie dėl lai­ko sto­kos ne­be­tu­ri, ne­re­tai ir ne­be­mo­ka bend­rau­ti su sa­vo vai­kais, – sa­ko psi­cho­lo­gė. – At­ve­dę vai­ką, tė­vai gal­vo­ja, kad jis bus „pa­tai­sy­tas“, o jie gy­vens kaip gy­ve­nę nuo­ša­lė­je. De­ja, tė­vai pa­tys tu­ri įdė­ti di­de­les pa­stan­gas, kad pa­si­keis­tų vi­sa sis­te­ma, t. y. šei­ma, nes tik tuo­met bus iš­spręs­tos vai­ko pro­ble­mos.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ga­li slėp­tis li­ga

Psi­cho­lo­gė sa­ko, kad sa­vi­žu­dy­bė nė­ra vien tik pa­gal­bos šauks­mas dėl už­klu­pu­sių psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų, tar­kim, dėl pa­ty­čių ar ne­mo­kė­ji­mo įsi­tvir­tin­ti tarp bend­raam­žių. Ne­re­tai pa­si­tai­ko, kad žmo­gų sa­vi­žu­dy­bės link pa­stū­mė­ja psi­chi­kos su­tri­ki­mai, dep­re­si­ja.

REKLAMA

„Vai­kas ma­to pro­ble­mą, bet ji to­kia di­de­lė, kad vie­nin­te­lis spren­di­mas ją įveik­ti – nu­si­žu­dy­ti: „Mir­ti­mi iš­sprę­siu vi­sas pro­ble­mas ir nie­kam dėl to gal­vos ne­skau­dės.“ Taip nu­tin­ka to­dėl, kad stre­so me­tu itin su­siau­rė­ja mąs­ty­mas, – sa­ko psi­cho­lo­gė. – Ne­ri­mą, pa­ni­kos bū­se­ną, irz­lu­mą iš­gy­ve­nan­čio paaug­lio ne­pa­vyks nu­ra­min­ti pa­ža­du, kad „vis­kas bus ge­rai“, tad ge­riau pra­dė­ti ne­ri­mau­ti, nei nu­mo­ti ran­ka. Be to, gal­būt jam rei­ka­lin­ga ne tik psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba, bet ir me­di­ka­men­ti­nis gy­dy­mas, pa­dė­sian­tis už­kirs­ti ke­lią sa­vi­žu­dy­bei. Ap­si­lan­ky­ti pas psi­cho­lo­gą ver­ta ir to­dėl, kad šis, žiū­rė­da­mas iš ša­lies, pa­dė­tų jums pa­ma­ty­ti jū­sų pa­čių bė­das.Tė­vams daž­nai at­ro­do nor­ma­lu, kad ta­pęs paaug­liu vai­kas už­si­da­ro sa­vy­je, nes no­ri bū­ti suau­gęs, to­dėl pa­lie­ka jį ra­my­bė­je. Psi­cho­lo­gui pa­de­dant iš­siaiš­ki­na­ma, ko­dėl vie­ni­šas, pri­slėg­tas paaug­lys lin­kęs slėp­ti sa­vo kan­čią, ima veng­ti žmo­nių, ne­su­ge­ba pa­lai­ky­ti ar­ti­mų ry­šių su šei­mos na­riais ir drau­gais.“

REKLAMA

Ke­ti­ni­mais rei­kė­tų pa­ti­kė­ti

Suk­re­čian­čios ne­pil­na­me­čių sa­vi­žu­dy­bės jų ar­ti­mie­siems vi­suo­met bū­na ne­ti­kė­tos, ta­čiau vė­liau paaiš­kė­ja, kad bu­vo po­žy­mių, pa­gal ku­riuos bu­vo ga­li­ma pa­žin­ti ar­tė­jan­čią ne­lai­mę. Ne­re­tai žmo­gus la­bai at­vi­rai „trans­liuo­ja“ apie ke­ti­ni­mą išei­ti iš gy­ve­ni­mo: pa­sa­ko, kad ne­be­no­ri gy­ven­ti, pa­ra­šo at­si­svei­ki­ni­mo laiš­ką. Nors tai nė­ra tie­sio­gi­nis pa­gal­bos pra­šy­mas, ta­čiau juo pa­sa­ko­ma apie tai, kas gal­vo­ja­ma. Apie ke­ti­ni­mus nu­si­žu­dy­ti įspė­ja ir vai­ko emo­ci­nė bū­se­na: ne­ri­mas, dirg­lu­mas, pyk­tis, ryš­kūs nuo­tai­kos svy­ra­vi­mai, iš­si­blaš­ky­mas, pa­sy­vu­mas, liū­de­sys. Daž­nai su­trin­ka mie­gas ir ape­ti­tas. Su­si­do­mė­ji­mas al­ko­ho­liu taip pat ga­li reikš­ti ne tik no­rą iš­mė­gin­ti suau­gu­sių­jų ma­lo­nu­mus. Tad jei nė­ra kas iš­klau­so, su­lai­ko nuo ne­tei­sin­go im­pul­so, pa­de­da ras­ti ki­tą išei­tį, sa­vi­žu­dy­bės grės­mė tik di­dė­ja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Svar­bu su­vok­ti, kad be­si­ruo­šian­tis nu­si­žu­dy­ti vai­kas la­bai ne­lai­min­gas, pa­si­me­tęs. Nes­mer­ki­te jo ir jo­kiu bū­du ne­nau­do­ki­te emo­ci­nio šan­ta­žo, siek­da­mi su­ža­din­ti kal­tės jaus­mą. At­vi­ras ir nuo­šir­dus po­kal­bis – pa­ti­ki­miau­sias nu­skaus­mi­na­ma­sis“, – pa­ta­ria psi­cho­lo­gė.

REKLAMA

Ke­lia­mi per di­de­li rei­ka­la­vi­mai

Ku­ris tė­vas iš tie­sų ne­no­rė­tų, kad jo at­ža­la sėk­min­gai mo­ky­tų­si, vė­liau sėk­min­gai iš­lai­ky­tų eg­za­mi­nus, įsto­tų į aukš­tą­ją mo­kyk­lą, tu­rė­tų ge­rai ap­mo­ka­mą dar­bą? De­ja, vai­kai ne­re­tai neį­tel­pa į tė­vų nu­sta­ty­tus jų bū­si­mo gy­ve­ni­mo mo­de­lio rė­mus. Per­dė­ti rei­ka­la­vi­mai, anot psi­cho­lo­gės, vai­kams da­ro nei­gia­mą įta­ką – pri­myg­ti­nį tė­vų rei­ka­la­vi­mą bū­ti pir­mų­jų gre­to­se vai­kai ne­re­tai prii­ma kaip jaus­mą, nuo ku­rio pri­klau­so tė­vų mei­lė.

REKLAMA

„Vai­kas per­gy­ve­na dėl kiek­vie­no kont­ro­li­nio dar­bo pa­žy­mio, siek­da­mas bet ko­kia kai­na pa­ten­kin­ti tė­vų lū­kes­čius. Nuo­lat ly­di­mas ne­ri­mo ata­kų, ne­be­su­ge­ba pa­si­ten­kin­ti pa­siek­to tiks­lo vai­siais. Siek­da­mas vis­ką pa­da­ry­ti to­bu­lai ir nuo­la­tos sau kar­to­da­mas, kad „yra tik­ras ne­vy­kė­lis“, vai­kas ri­zi­kuo­ja su­si­rgti dep­re­si­ja, – per­spė­ja psi­cho­lo­gė. – Žmo­gaus gy­ve­ni­mas tu­ri rie­dė­ti link to­bu­ly­bės sie­ki­mo, ne­bū­ti­na kon­cent­ruo­tis ties ga­lu­ti­niu, aukš­čiau­siu re­zul­ta­tu, lai­kan­tis vi­sų stan­dar­tų.“

REKLAMA
REKLAMA

Pa­ty­čios tam­pa el­ge­sio nor­ma

Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja nuo­lat pri­me­na, kad Lie­tu­vos vai­kai pa­sau­ly­je pir­mau­ja smur­to, prie­var­tos, prie­ka­bia­vi­mo, pra­si­var­džia­vi­mo ir kt. at­ve­jais. Tad, anot psi­cho­lo­gės, ne­rei­kia ste­bė­tis, jog nuo­lat pa­tir­da­mi ag­re­sy­vias psi­chi­nes ir fi­zi­nes bend­raam­žių ata­kas bei ne­su­lauk­da­mi suau­gu­sių­jų pa­gal­bos paaug­liai su­si­mąs­to apie sa­vi­žu­dy­bę. „Pa­ty­čias pa­ti­ria apie 60-70 pro­c. moks­lei­vių. Be­veik tiek pat vai­kų pri­pa­žįs­ta, kad ir pa­tys yra pa­si­ty­čio­ję iš sa­vo bend­raam­žių. Pa­ty­čios tam­pa priim­ti­na vai­kų el­ge­sio nor­ma. Šve­di­jo­je pa­ty­čias pa­ti­ria tik apie 15 pro­c.vai­kų. Ame­ri­ko­je tiems vai­kų tė­vams, ku­rie ty­čio­jo­si iš silp­nes­nių, ski­ria­mos pi­ni­gi­nės nuo­bau­dos“, – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Nors šių die­nų mo­kyk­lo­se mik­rok­li­ma­tas nė­ra itin ge­ras, pa­sak psi­cho­lo­gės, pa­gir­ti­na, kad jo­se vis daž­niau kal­ba­ma apie pa­ty­čias – ne tik tuo­met, kai įvyks­ta su pa­ty­čio­mis su­si­ju­sios tra­ge­di­jos, bet nuo­lat vyk­do­mos pre­ven­ci­jos pro­gra­mos, ku­rių es­mė – iš­mo­ky­ti vai­kus at­pa­žin­ti, pa­ste­bė­ti pa­ty­čias ir tin­ka­mai į jas rea­guo­ti.

REKLAMA

„Vai­kai tu­ri iš­mok­ti reikš­ti sa­vo jaus­mus, nes ne­mo­kė­da­mi jų iš­reikš­ti ne­su­ge­ba su­si­do­ro­ti su juos už­plū­du­sio­mis emo­ci­jo­mis. Tu­rė­da­mi įgū­džių, vai­kai, su­si­dū­rę su jiems sun­kio­mis si­tua­ci­jo­mis, užuo­t smur­ta­vę, pa­gal­vos apie ga­li­mas pa­sek­mes ir ki­tus el­ge­sio bū­dus“, – įsi­ti­ki­nu­si psi­cho­lo­gė

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Psichologinė pagalba telefonu:

Vilties linija – 116 123 Darbo laikas: visą parą.  Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai.

Jaunimo linija – 8 800 28 888 Darbo laikas: visą parą.  Emocinę paramą teikia: savanoriai.

Vaikų linija – 116 111 Darbo laikas: 11.00–21.00 kasdien. Emocinę paramą teikia: savanoriai.

Pagalbos moterims linija – 8 800 66 366 Darbo laikas: 10.00–21.00 pirmadieniais – penktadieniais.  Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai.

Linija doverija (rusų kalba) – 8 800 77 277 Darbo laikas: 16.00–20.00 pirmadieniais-penktadieniais.  Emocinę paramą teikia: savanoriai-moksleiviai. Parama teikiama rusų kalba. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų