Visoje demokratijos įvairovėje kartais kai kas paskęsta. Ji netobula ir chaotiška. Lietuvos atveju tai išsprendžiama. Yra kompetencijomis ir įgaliojimais vienas kitą pašventinę „sprendikai“ ar „sprendyklos“, kurie nūnai vadinasi valstybininkais ir tikraisiais šalies politikos bei ūkio tvarkdariais.
Jie saugo tobulą buitį ir būtį nuo nekompetentingos tautos ir jos niekam tikusių išrinktųjų diletantizmo bei pačių rinkėjų „nevalstybiškų“ iliuzijų. Velniop juos. Daug geriau chaosą kosmosu pavers ir įpavidalins vadybiniai sprendimai.
Šiems vadybininkams paliepus prieš kiek laiko atrodė, kad nelegalūs algų „vokeliai‘ bus visuomenės suvokti kaip problema, bet veltui. Daug apie šį reiškinį smerkiamai trimitavusi žiniasklaida neatsisakė spausdinti užsakytos vokelių reklamos, o ta „kaimietė boba“ iš Krekenavos daugumos sąmonėje tebėra kalčiausia. Jai pasisekė bent tiek, kad visa istorija atsitiktinai (arba ne) sutapo su vadybininkų užmoju įspirti (o gal tik pavaizduoti spiriant?) buvusiam sąjungininkui ir dosniam rėmėjui – V. Uspaskichui. Sutvarkius šį reikalą – atsirado kitų – svarbesnių sričių.
Cenzūros lietuviška žodžio laisvė nepažįsta. Irgi tik verslą ir vadybą. Vienas žurnalistas paliko ką tik pradėjusio veikti internetinio portalo redaktoriaus pareigas po kelių neteisingų, „neteisingų komentatorių“ parašytų straipsnių. Na, ir kas? Post hoc, nergo procter hoc? Jokios politikos ir nieko asmeniško. Gryna vadyba. Dabar jau kitas sakosi tik nesuvokęs, jog didžiausia nūdienos eterio žvaigžde laikytinas jo mikrofono savininkas, tenorėjęs dažniau į jį pašnekėti. Verslas ir tiek.
„Naujas vadybos stilius“ ir „reformos“ – magiški žodžiai ir šalies žvalgyboje. Generalinė prokuratūra iškeiktųjų „kurmių“ kaltės netirs ir neperžiūrės. Jai joks kodeksas mat nesako, kad išvarymas iš tarnybos už sąžiningą liudijimą parlamento komitetui galėtų būti problema. Seimo komitetui jų išgujimo „teisingumą ir tikslingumą“ vertinti uždraudė Konstitucijos dvasios kalbintojai. Kaip skėsčiodami rankomis pripažįsta patys parlamentarai – niekas tokios situacijos nereglamentuoja. Žodžiu, jei neįtikai šefui – apeliuoti nėra į ką. Viskas slapta ir neginčijama.
Dar vienas saugumo pareigūnas ūmai tapo televizijos ir BNS žvaigžde. Prieš trejetą mėnesių nutikęs ir mažai kam rūpėjęs įvykis, kai jį sulaikė vairuojant neblaivų, ūmai tapo „Panoramos“, TV3 žinių ir kelių laikraščių verta aktualija. Sakytum – visuomenė turi teisę žinoti. Valio. Tik štai kas įdomu – žurnalistinis smalsumas gan riboto pobūdžio ir labai jau laiku bei trumpam įsižiebęs, itin tikslingai vartojama jo produkcija.
„Girtas ir kaltina A. Pocių susidorojimu. Visi jie ten tokie“. Puikus KGB rezervininko reklamos agentų sprendimas. Dar, be to, neva grasino policininkams Albinu Januška. Reportaže niekam – nė vienai iš jį atkartojusių žiniasklaidos priemonių - neparūpo gilintis į tai, o ką būtent teigia pareigūnas ir kokia jo įvykių versija. Kodėl neva grasino minėtu ponu, o kalba apie A. Pociaus – tvirto minėto personažo sąjungininko susidorojimą? Gal tikrai liudijo komitetui ir jam tikrai siūlytas sandėris? Kiek gali būti su analogiškais pasiūlymais sutikusių? Anoks ten skirtumas – kontora išsiaiškins. Valstybės paslaptis ir vėlgi – vadyba.
Tyliai, ramiai ir suradus reikiamą paragrafą „išvadybinami“ žurnalistai, pareigūnai ir su vokelių turiniu nesutinkantieji yra tik vienas visuomenės ligos simptomų. Jie tik viruso nešiotojai. Liga kur kas labiau pagriaužusi tuos, kas geriau sutiko su visagalio vadybininko sąlygomis: nerašė, neliudijo, neskaičiavo, kas vokelyje, ir niekada to nedarys, o netyčia pamatę persižegnos ir nusisuks į kitą pusę. Jie nebūtinai yra kokie nors prisiekę niekšai ir korupcionieriai. Juk jie tik maitinasi to pyrago trupiniais ir tenori vieno – kad visada galėtų saugiai palesti. C‘est la vie, o jei paprastai – prieš vėją nepapūsi. Tokia filosofija bei pasaulėžiūra ir reikalinga valdomos demokratijos vadybininkų korpusui. Kvailių ir išsišokėlių, drįsusių pasielgti kitaip, laukia ne tik gabiai pritaikomi paragrafai, kodeksai ir taisyklės. Sovietiniais laikais juos uždarydavo į „durnynus“, bet tai nemadinga ir banalu. Marijos žemės demokratijos vadyba rafinuotesnė ir išradingesnė. Savo viešųjų ryšių sprendimais, reitingais, savos kompanijos pokalbių šou ir nuo skelbimų nesiskiriančiais straipsniais ji gali nesunkiai žmogų paversti šnipo, vagies, alkoholiko, nuo palangės besišlapinančio degenerato, netgi žmogžudžio įvaizdžio savininku. Joks sprite‘as paskui nepadės.
