REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Anot Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo profesoriaus Vytauto Radžvilo, Tėvynės Sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) galėtų susijungti su bet kuria Lietuvos oligarchine grupe, kadangi iš tikrųjų neatstovauja nei krikščioniškosioms vertybėms, nei jaučia socialinę atsakomybę. Apie tai - trečiojoje interviu Simui Čelutkai ir Laurynui Peluričiui dalyje.

REKLAMA
REKLAMA

Pirma dalis

Antra dalis

Simas Čelutka: Publicistas Tomas Viluckas, reaguodamas į Jūsų straipsnių seriją, rašė, kad retas intelektualas šiandienėje Lietuvoje generuoja idėjas, siūlo alternatyvas, o daugiau tik „verkšlena“. Ar tikrai jūs negalite pasiūlyti receptų, kaip pakeisti susiklosčiusią niūrią šalies politinę/pilietinę situaciją? Beje, panašūs kaltinimai pastaraisiais mėnesiais neretai metami ir prof. Arvydui Šliogeriui.

REKLAMA

Vytautas Radžvilas: Reikalas čia tas, kad per per dvidešimt metų įsitvirtinusi nomenklatūrinė-oligarchinė sistema, nenorėdama remtis vien nuoga jėga, privalo rasti tuos, kurie ją palaiko paprasčiausiai remdami intelektualiai. Todėl per šį laikotarpį susiformavo ištisas sluoksnis politikos komentatorių ir žurnalistų, kuriuos, atvirai kalbant, galima drąsiai lyginti su sovietinių laikų propagandininkais. Tai žmonės, kurie sąmoningai (tų, kurie nesupranta, ką daro, manyčiau yra labai mažai) daro jiems skirtą darbą. O kalbant apie šias stereotipines klišes, kad yra tiktai juodintojai ir kritikai, kurie nieko nesiūlo, tai aš pats ir ne tik aš daugybę kartų siūlėme labai konkretų dalyką, nuo kurio reikia pradėti Lietuvos politinio gyvenimo pertvarką.

REKLAMA
REKLAMA

Pirmiausia – radikali savivaldos reforma; bet dar fundamentalesnis dalykas, tiesiog pats svarbiausias – radikali rinkimų sistemos pertvarka. Ji reikalinga todėl, kad vertinant pagal Vakarų demokratinių valstybių standartus, Lietuvos rinkimų įstatymai yra atvirai diskriminaciniai, ir tokie išlaikomi sąmoningai, nes aukščiausiose valdžios viršūnėse suvokiama, kad vienintelis būdas išlaikyti esamą santvarką - neįleisti piliečių į viešąją erdvę, t.y. į politiką. Tuo tarpu formali galimybė dalyvauti politikoje tik per partijas šiuo metu praktiškai nieko nereiškia, nes pačiose partijose šiuo metu veikia visiškai nedemokratiškas narių atrankos mechanizmas, kuris leidžia netinkamus sistemai žmones automatiškai pašalinti. Nenoriu dabar leistis į detales, tačiau galiu pasakyti, jog gana aiškiai įsivaizduoju Lietuvai tinkančius rinkimų sistemų modelius. Tiesiog Lietuvai reikėtų pasirinkti vieną iš jų, taip pat reikėtų tam tikrų įstatymų pataisų, reglamentuojančių politinių partijų veiklą. Galiu patikinti, kad toks įdirbis jau yra, tačiau bėda šiuo atveju ta, kad Lietuvoje to nereikia. Todėl nesistebiu, kad užuot svarstę fundamentaliausią klausimą – ar Lietuva yra demokratinė šalis – mes skiriame begalę laiko, jėgų ir energijos tokiems klausimams, kaip sukurti „elektroninę“ demokratiją. Tai yra klasikinis atvejis, kai nuo problemos esmės nukrypstama į visiškai šalutinius klausimus, nes demokratijos klausimas pirmiausia yra politinis klausimas, tuo tarpu visokie ją apibūdinantys žodeliai „elektroninė“ ar panašūs nurodo į tai, kad mes patį svarbiausią mūsų valstybingumui klausimą paverčiame kažkokiu smulkiu klausimėliu, kaip geriau ir patogiau balsuoti: vaikščiojant po „senovines“ balsavimo apylinkes ir įmetant lapelį į urną ar atsisėdus prie kompiuterio nuspaudžiant kažkurį klavišą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žodžiu, tai yra milžiniška problema, kuri atskleidžia ir sunkią nūdienos politikos mokslų padėtį, nes jie taip pat susiduria su ta pačia alternatyva: ar ideologiškai aptarnauti esamą santvarką, ar iš tiesų užimti principingą pilietinę poziciją ir kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu mūsų valstybei, tautai ir kiekvienam žmogui.

Simas Čelutka: Prieš šešerius metus „Atodangose“ Jūs parašėte straipsnį „Ar Lietuvos dešinė turi ateitį?“, kuriame teigėte, kad koalicija tarp konservatorių ir liberalų neįmanoma, turint omenyje šių politinių jėgų vertybinių nuostatų skirtumus. Vis dėlto po pastarųjų Seimo rinkimų konservatoriai su Liberalų Sąjūdžiu bei Liberalo ir Centro Sąjunga labai sklandžiai, be didesnių derybų sudarė koaliciją. Ar situacija pasikeitė per šiuos metus, gal suartėta vertybiškai?

REKLAMA

Vytautas Radžvilas: Taip, iš tiesų daug kas pasikeitė, ir ana įžvalga dar prieš keletą metų vis dėlto nebuvo klaidinga, bent jau tikrai nebuvo naivi. Reikalas tas, kad per tuos keletą metų pati konservatorių partija smarkiai pasikeitė, būtent – dar labiau sunomenklatūrėjo. Tad kalbant apie šių pokyčių esmę, galima paprasčiausiai pasakyti, kad prieš keletą metų eiliniai šios partijos nariai visgi dar turėjo šiokį tokį balsą ir įtaką, ir į juos buvo nors šiek tiek įsiklausoma. Tuo tarpu vėlesnė partijos raida pakrypo taip, kad partijos viršūnėje pradėjo visiškai dominuoti Andriaus Kubiliaus tipo radikalūs laisvosios rinkos apologetai. Kaip šią vyraujančią grupę apibūdinti ideologiškai – tai neokonai ar neoliberalai – nėra taip lengva ir pasakyti. Vis dėlto svarbiausias dalykas, kuris įvyko, yra tas, kad šioji nomenklatūrinė partija, panašiai kaip ir buvusioji kompartija, irgi nuolatos keičia savo iškabas ir pavidalus. Didžiausias paradoksas ir ironija yra tai, kad partija, kuomet galutinai sunomenklatūrėjo ir praktiškai tapo libertarine, ji dar pasiėmė krikščionių demokratų pavadinimą. Kitaip tariant, su krikščionimis demokratais buvo padaryta tas pat, ką LDDP padarė su atsikūrusia ir iš tiesų autentiškomis socialdemokratinėmis idėjomis besivadovavusia Lietuvos socialdemokratų partija. Analogiškai atliktas „prarijimo“ veiksmas.

REKLAMA

Be to, TS-LKD vyraujanti laisvosios rinkos manija ir bent kiek aiškesnių konservatizmo ideologinių kontūrų nebuvimas leidžia daryti prielaidą, kad TS-LKD be didesnių nesklandumų galėtų susijungti su bet kuria Lietuvos oligarchine grupe, kaip ir su bet kuriuo socialiniu sluoksniu, kuriam visiškai nerūpi ne tik krikščioniškosios vertybės, bet ir elementari socialinė atsakomybė. Kitaip tariant, tai yra turtingiausių ir įtakingiausių Lietuvos žmonių interesams atstovaujanti partija, kuri savo ideologinį tapatumą pripažįsta tik tiek, kiek šito reikia norint „sumedžioti“ daugiau rinkėjų balsų. Kalbant dar aiškiau, kalbos apie krikščioniškas vertybes yra skirtos tiems 200 000 aklai balsuojančių, politiškai ne per daug išprususių ir naivių žmonių. Reali politika, visų pirma pasireiškianti tuo, kad sunkmečiu didinant mokesčius visoms gyventojų grupėms, mažėja tik pelno mokestis, yra visai kas kita.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Laurynas Peluritis: Ar galima teigti, kad išsitrynė ideologinės takoskyros tarp partijų?

Vytautas Radžvilas: Taip, visiškai išsitrynė.

Simas Čelutka: Ir apskritai, aiškiai matome, kad nebevyksta jokie normalūs politiniai debatai, idėjiniai mūšiai...

Vytautas Radžvilas: Logiška, nes idėjiniai debatai patiems konservatoriams būtų pavojingi dviem požiūriais. Pirmiausia, paaiškėtų, kad jie neturi idėjų, mat reikia aiškiai suprasti, kad absoliuti dauguma tos partijos narių, net ir jos vadovybės narių, jokio idėjinio pagrindo neturi ir jiems idėjos visiškai nerūpi. Kitaip tariant, ryždamiesi dalyvauti tokiuose debatuose ar pradėdami diskusijas, jie išsiduotų ir atsiskleistų kaip paprasčiausi neišmanėliai. Antra, tokios diskusijos jiems būtų pavojingos todėl, kad, jei būtų pradėta kalbėti politinių principų kalba, neišvengiamai iškiltų klausimas – o kiek šiais principais yra vadovaujamasi? Todėl geriausia politinę kalbą pakeisti taip, kad faktiškai ji būtų ištrinta ir paversta vien ekonominių-administracinių argumentų kalba. Todėl neatsitiktinai viešose konservatorių partijos atstovų kalbose vyrauja specialūs techniniai klausimai, kuriuose šiaip jau normalus pilietis nesusigaudo ir net neturi susigaudyti. Keliant tokio tipo klausimus, galima atsitraukti nuo rimtų problemų, o jeigu jau kas tokią diskusiją pradeda, labai lengva tokį žmogų apgaudinėti, tiesiog jį mulkinti.

REKLAMA

Simas Čelutka: Bet juk TS-LKD atstovai laikosi ganėtinai principingų nuostatų šeimos politikos, seksualinių mažumų klausimais.

Vytautas Radžvilas: Reikalas tas, kad TS-LKD iš tikrųjų yra neokonai, kurie dangstosi krikščioniškosios demokratijos rūbais. Tai reiškia, kad vadinamosios „krikščioniškosios vertybės“ yra išpažįstamos ir deklaruojamos grynai instrumentiškai. Jei kalbame apie tradicinės šeimos vertybes, gyvybės apsaugą ir panašius dalykus, čia vėl išryškėja tas pats atotrūkis tarp žodžio ir veiksmo: partija deklaruoja pagarbą tradicinei šeimai, tačiau vykdo politiką, kuri objektyviai griauna tokios šeimos pagrindus. Todėl pats savaime pasisakymas „už šeimą“ dar nerodo tikrųjų žmogaus pažiūrų. „Šeimos rėmimo politika“ skirtingais laikotarpiais buvo vykdoma ir Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, jeigu pritrūkdavo darbo jėgos ar kareivių, šeima buvo stiprinama. Jeigu būdavo pajuntama, kad yra per daug nereikalingų burnų, šeima būdavo griaunama kaip buržuazinė atgyvena, taip pat leidžiami abortai ir pan. Kitaip tariant, konservatorių deklaruojama pagarbos šeimai nuostata ne tik kad nenuoširdi, bet ir neturi nieko bendro su krikščioniškomis vertybėmis. Esmė ta, kad autentiškas ir gyvas krikščioniškas tikėjimas neabejotinai reikštųsi ir žmonių veiksmuose. Tuo tarpu čia tariamai krikščioniškos vertybės deklaruojamos todėl, kad, pirma, jos yra svarbios daliai patiklių rinkėjų; antra, tokia frazeologija praktiškai leidžia šitai partijai bent jau išoriškai išsaugoti savo tapatumą, sukuriant tam tikrą nuotolį nuo tų pačių liberalų. Tačiau akivaizdu, kad tie „ginčai“ (tarp konservatorių ir liberalų) yra nefundamentalūs ir neprincipiniai. Kitaip tariant, kokioje nors viešoje diskusijoje Lietuvos liberalas gali pasiginčyti su Lietuvos konservatoriumi apie tai, kas yra leistina, o kas neleistina šeimos atžvilgiu, bet kai Seime reikės priiminėti konkrečius socialinės rūpybos įstatymus, paaiškės, kad tas skirtumas yra tariamas.

REKLAMA

Laurynas Peluritis: Paskutinis mūsų klausimas apie jaunimą. Kaip jūs matote augančią jaunąją kartą? Ar ji turi potencialo kažką pakeisti šalies politiniame gyvenime?

Vytautas Radžvilas: Visais laikais, bet kuriomis istorinėmis ir politinėmis sąlygomis, buvo, yra ir bus laisvai mąstančių žmonių. Klausimas tik toks – kiek šiam mąstymui yra leidžiama reikštis. Dabartinėje Lietuvoje tos sąlygos nėra palankios dėl priežasčių, apie kurias jau kalbėjome: tariamai „absoliuti“ žodžio laisvė iš tikrųjų slepia tobulai sustyguotą, nepaprastai galingą smegenų plovimo mašiną. Tačiau mąstančių žmonių yra, ir jų tikrai netrūksta. Pagrindinė problema – kaip jiems išeiti į viešąją erdvę. Viskas priklausys nuo to, kaip toliau keisis pati mūsų šalies visuomenė. Iš principo galimos dvi raidos kryptys: arba bus pasiduota šiam tautą ir valstybę griaunančiam ekonominiam ir socialiniam spaudimui, ir vyks visuomenės atomizacija, kai kiekvienas rinksis individualaus išgyvenimo strategiją (daugelis tokiu atveju bėgs į užsienį), arba įsijungs savotiškas savisaugos instinktas, kuris paskatins burtis. Žiūrint į dabartinę Lietuvą vis dėlto matyti ir antrosios tendencijos apraiškų, todėl į ateitį galima žvelgti ir su šiokiu tokiu optimizmu. Tačiau kasmet ką nors pakeisti darosi vis sunkiau, nes tie žmonės, kurie galėtų ką nors keisti, nusivylę palieka Lietuvą, todėl galimybės įgyvendinti valstybei gyvybiškai svarbias permainas tolydžio tirpsta. Aiškiausias to įrodymas ir požymis – paskelbtos prognozės dėl padėties darbo rinkoje. Lietuvai gresia, kad trūks kvalifikuotų žmonių, bet bus nekvalifikuotų darbininkų perteklius. Ši tendencija yra labai pavojinga. Laiko yra labai mažai. Iš tiesų yra kuo susirūpinti, dėl ko skubėti. Bet tai, kad dar galime kalbėtis tokiais klausimais, rodo, jog dar ne viskas prarasta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų