Maskvos politiniai žaidimai, netikėtai nutrauktos Ispanijos ambasadoriaus atostogos, prisiminimai apie daugiau nei prieš dvidešimt metų vykusias olimpines žaidynes... Vakarų laikraštininkai ir per vasaros karščius randa įdomių bei netikėtų temų. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Rusijos politika yra beveik nesuvokiamas reiškinys - tiek saviems, tiek svetimiems, - rašoma Amerikos dienraščio “New York Times” redakciniame straipsnyje. Tad nereiktų stebėtis, kad niekas tiksliai nežino, ar prezidentas Vladimiras Putinas asmeniškai pritaria netikėtam susidorojimui su didžiąja naftos bendrove “Jukos”. Aišku tik viena, jog Kremliaus griežti žingsniai neturi nieko bendro su siekiais pažaboti ekonominius nusikaltimus ir labai susiję su artėjančiais rinkimais.
Valdant Putinui, Rusijoje būta lyg ir nerašyto susitarimo - valdžia nelabai domisi tamsiomis privatizavimo istorijomis, kol verslininkai laikosi tam tikrų taisyklių. Todėl dabar manoma, kad prie “Jukos” vadovo Chodorkovskio ir jo kolegų pradėta priekabiauti, kai jie savo milžiniškus turtus pradėjo naudoti politiniais tikslais - gruodį numatytų Valstybės Dūmos rinkimų išvakarėse pradėjo remti opozicijos partijas.
Du didieji verslininkai, kurie anksčiau įsivėlė į politiką, - Borisas Berezovskis ir Vladimiras Gusinskis - dabar gyvena emigracijoje, - primena “New York Times”.
Pats Putinas “Jukos” klausimu tyli, kas leistų manyti, jog naftos verslininkams gali keršyti žmonės, kurių prezidentas negali lengvai suvaldyti, pavyzdžiui, buvę KGB darbuotojai ar Jelcino aplinkos liekanos.
Dėl Chodorkovskio mes didesnių iliuzijų neturime, - rašo Niujorko dienraštis. Tai kietas ir veiksmingas kovotojas, kuris Rusijoje siekia pinigų ir galios. Tačiau prezidentui Putinui neverta vaidinti kovos su korupcija ir taip žlugdyti “Jukos” bei žiniasklaidos. Dabar prezidentas tik kenkia demokratijai, nes riboja žiniasklaidos laisvę ir piktnaudžiauja įstatymo galia, norėdamas susidoroti su politiniais priešininkais.
Viena didžiausių kliūčių, kurios gali trukdyti vyriausybėms veiksmingai įgyvendinti savo politiką, yra tų pačių valstybių valdininkai, - dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Maikas Gonzalesas. Neblogas valdininkų tarpusavio nesutarimų ir kovų pavyzdys galėtų būti Amerikos Užsienio reikalų ir Gynybos ministerijų tarpusavio kova. Nors pakankamai žinybų varžymosi pavyzdžių galima rasti ir Europoje.
Štai neseniai Ispanijos ambasadorius Jungtinių Tautų Organizacijoje Inosentijus Arijas sulaukė didžiausios bausmės, kokią gali gauti europietis diplomatas - jis buvo netikėtai atšauktas iš atostogų. Užsienio reikalų ministerija rekomendavo jam kuo greičiau grįžti į darbą Niujorke, nes šiuo metu Ispanija yra viena iš renkamų Saugumo Tarybos narių.
Problema ta, kad ambasadorius Arijas ne poilsiavo kur nors pajūryje, bet skaitė paskaitas universitetų rengiamuose vasaros kursuose. Praėjusį ketvirtadienį paskaitoje Eskorijalo universitete diplomatas viešai pareiškė nesąs vadinamojo prevencinio karo šalininkas, o Irake neradus masinio naikinimo ginklų Antrojo Persų įlankos karo teisėtumas pasidarys problemiškas. To užteko, kad ministerija nurodytų diplomatui sutrumpinti savo atostogas. Ir visai nesvarbu, kad nepaisydamas savo asmeninių įsitikinimų ambasadorius Arijas Saugumo Taryboje sąžiningai vykdė savo vyriausybės pavedimus.
Amerikos dienraštis “Wall Street Journal” prisimena praėjusią savaitę mirusį ledo ritulio trenerį Herbą Bruksą ir jo vadovaujamos komandos pergalę prieš Tarybų Sąjungos rinktinę 1980 metų Leik Pleisido olimpinėse žaidynėse. Tai buvo įkvepianti pergalė, kurios tuomet amerikiečiams labai reikėjo. Vos prieš du mėnesius rusai buvo įsiveržę į Afganistaną, vos prieš tris mėnesius amerikiečiai buvo paimti įkaitais Teherano ambasadoje Irane. Po tokių nesėkmių atrodė, kad šaltajame kare sėkmė lydi Maskvą. Politizuota amerikiečių ledo ritulininkų pergalė buvo tuo nuostabesnė, kad ją pasiekė jauni sportininkai, nugalėję gerokai labiau patyrusius rusų ledo ritulininkus, kurių dauguma žaidė karinėse komandose.
Politika ne kartą buvo įsiterpusi Olimpinių žaidynių istorijon, - rašo “Wall Street Journal”. Pakanka prisiminti 1936 m. Berlyno olimpines žaidynes, kai amerikietis Džesis Ouvensas nacių valdomoje šalyje parodė tamsiaodžių pranašumą, ar 1956 m. Melburno olimpines žaidynes, kai po TSRS invazijos į Vengriją šios šalies vandensvydininkai finale sutriuškino rusus.
Jeigu atvažiuosite į Bagdadą iš vakarų pusės, jus pasitiks grafiti užrašas ant sienos: “Sveiki atvykę į tamsos ir nedarbo šalį”, - rašo britų dienraščio “Guardian” apžvalgininkas Selemas Paksas. Jis labai ironiškai vertina Vašingtono paskirtojo Irako tvarkytojo Polo Bremerio aiškinimus, esą šalyje atkuriamas elektros tiekimas. Basroje kilę neramumai liudija ką kitą, - mano britų žurnalistas. Gerai, kad bent per riaušes nukentėjusiųjų irakiečių koalicijos pajėgos nevadina Sadamo šalininkais ir taip bent netiesiogiai pripažįstama, kad tai žmonės, kurie yra nepatenkinti okupacinės kariuomenės nesugebėjimu tvarkyti Iraką. O Irake vis sunkiau tvarkytis. Bagdadas, Basra, Nasirija - visi šie miestai vieną dieną pakils.
“New York Times” apžvalgininkas Tomas Frydmenas apgailestauja dėl amerikiečių nesėkmių Irake. Bagdade viešintis žurnalistas pats patyrė, ką reiškia būti užpultam Irako kelyje, kaip trūksta karių, kurie galėtų šalyje palaikyti tvarką, kaip nelengva rengti naujus Irako policijos pareigūnus, kuriems dabar tenka kalti į galvą, kad svarbiausias jų uždavinys yra ginti žmogaus teises. Tai sąvoka, kuri prieš pusmetį Irake neturėjo jokios prasmės.
Irake mes pradėjome įgyvendinti daugybę puikių sumanymų ir programų, tačiau šios idėjos neras atsako, o programos nebus įgyvendintos, jeigu tam nebus skirta daugiau lėšų, nebus sukurta daugiau darbo vietų, nebus pasiųsta daugiau karių, kurie galėtų apsaugoti elektros tiekimo linijas. Pasak Frydmeno, amerikiečių veikloje Irake trūksta pereinamumo. Patarėjai atvyksta į Iraką keliems mėnesiams, pradeda darbus ir išvyksta. Atvykę nauji patarėjai vėl viską turi pradėti iš naujo.
Būtų tragiškai ironiška, jeigu didžiausią pasaulio istorijoje techniką sukūrusi ir įvaldžiusi valstybė ateitų į žmonijos civilizacijos lopšį nešdama revoliucines mintis ir ten pralaimėtų vien todėl, kad nesugebėtų užtikrinti elektros energijos tiekimo.
Izraelio ministras pirmininkas Arielis Šaronas rimtai perspėjo Amerikos prezidentą Džordžą Bušą, kad Iranas yra labiau pasirengęs gaminti branduolinius ginklus, negu kad mano Jungtinių Valstijų žvalgyba, - rašo “Wall Street Journal” apžvalgininkas Džimas Hoglandas. Tai kelia nerimą, jog Izraelis rimtai svarsto galimybę pulti Irano Bušero branduolinę elektros jėgainę. Šarono perspėjimai apie galimą branduolinį holokaustą nuskamba tuo metu, kai Bušo vyriausybė kuria planus, kaip diplomatiniais būdais pažaboti Šiaurės Korėjos ir Irano branduolines programas. Vienašališki Izraelio veiksmai galėtų sutrukdyti tokios politikos įgyvendinimui, be to, apsunkintų amerikiečių pastangas atkurti Iraką ir Afganistaną. Kaip rašo “Wall Street Journal” apžvalgininkas, atrodo, kad tarpusavyje dažnai nesutariantys Bušo užsienio politikos patarėjai pagaliau nusprendė, jog Amerikai karinės jėgos Irane ir Šiaurės Korėjoje imtis neverta. Vašingtonas yra pasirengęs pasitelkti sąjungininkus ir spausti Iraną bei Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinių ginklų kūrimo planų. Europa ir Rusija jau atsakė į Vašingtono prašymus ir atsiriboja nuo Teherano bei vis labiau spaudžia Pchenjaną, ragindamos pradėti daugiašales derybas.
