Šiandieninėje (05 29) Vakarų spaudoje - rūpestis dėl Irano, Artimųjų Rytų taikos procesas, grįžimas į klintonišką praeitį, pagalbos šauksmas iš Afganistano. Spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos radijo” žurnalistas Mykolas Drunga.
Bušo vyriausybė turi pagrindo būti susirūpinusi dėl Irano, - rašo dienraštis “Washington Post” ir tęsia: “pastaraisiais mėnesiais pasirodė daug ženklų, kad Teheranas stengiasi įsigyti branduolinį ginklą. Ir nors Iranas seniai palaikė teroristines grupes, kaip antai Libano “Hezbola”, esama duomenų, kad jo teritorijoje užuovėją rado “Al Qaeda” aukšto lygio veikėjai, kurie galėjo surengti savižudžių išpuolius Saudo Arabijoje. Ir nors Irano mulos visada norėjo savo kraštutinę islamo rūšį eksportuoti, dabar jie remia radikaliausius dvasininkus kaimyniniame Irake, bandydami savo tikslams pasiglemžti pereinamąjį laikotarpį. Į šį iššūkį Jungtinės Valstijos negali nereaguoti, tačiau problema yra - kaip”? “Washington Post” siūlo kol kas nesiimti agresyvesnių veiksmų, tik didinti diplomatinį spaudimą.
Dienraštis “Wall Street Journal” rašo, jog JAV pergalės Irake akivaizdoje Bušo vyriausybės sumanyta Artimųjų Rytų perkeitimo darbotvarkė įgavo naujo vėjo. Aną mėnesį pranešta, kad Amerika atitrauks kovos dalinius iš Saudo Arabijos; stiprūs žodžiai tarti ir Sirijos bei Irano adresu. Regiono diktatoriai įspėti, kad jų elgesys turi keistis ir kad Amerika pasiryžusi remti musulmonų troškimą gyventi laisvėje. Tačiau, dienraščio nuomone, šiam procesui gresia pavojus sustoti - dėl to, kad JAV užsienio reikalų ministerijos elementai, niekada nepritarę Irako karui, vėl pradeda duoti toną. Ko regionui tikrai nereikia, tai grįžimo į ankstesnę padėtį prieš Bušą, kai Amerika laikėsi Prancūzijos politikos remti regiono diktatorius ir tikėti, kad kelias į stabilumą eina per Palestiną. Grįžimas į praeitį prasideda prezidento nutarimu investuoti savo asmenišką prestižą į Izraelio ir palestiniečių taikos procesą. Jei prezidentas mano galįs pasiekti tai, ko lig šiol niekas nesugebėjo, jis tikrai nusipelnė teisę pabandyti. Kitaip nei cinikai Europoje ar Amerikos kairėje, mes manome, kad Bušas šiai misijai nuoširdžiai įsipareigojęs. Bet mes taip pat viliamės, kad jis nesusigundys Užsienio reikalų ministerijos ir Saudo Arabijos požiūriu, jog taika atsiras, kai tik Izraelis pakankamai nusileis. Palestiniečiai turi pripažinti Izraelio teisę egzistuoti, ir tai mažų mažiausiai reiškia atsisakyti vadinamosios “teisės grįžti”, kas iš tikrųjų yra teisė išstumti žydų valstybę į jūrą, - rašo dienraštis “Wall Street Journal”.
Rašydamas Prancūzijos dienraštyje “Liberation”, apžvalgininkas Žakas Amalrykas pažymi, jog Bušas iš karto laikėsi savo rinkimų pažado nesusivilioti Artimųjų Rytų taikos tarpininko vaidmeniu, kokio ėmėsi jo pirmtakas Klintonas. Bet padėtis pakito. Jaserą Arafatą pakeitė Mahmudas Abasas, pasižymėjęs savo priešinimųsi smurto priemonių naudojimui. Vis dėlto dauguma pokyčių tik paviršiniai, - mano Amalrykas. Pasak jo, Šaronas konkrečiai reikalavo, kad kiti diplomatinio kvarteto nariai - Prancūzija, Europos Sąjunga ir Rusija - susitikime nedalyvautų, ir Amerika liktų vadovauti. Be to, netyla spėliojimai, ką Vašingtonas užkulisiuose Šaronui pažadėjo, kad jis išvis derybose dalyvautų, ko jis anksčiau taip aistringai tvirtino nedarysiąs.
Džerardas Beikeris Britanijos dienraštyje “Financial Times” irgi grįžta į praeitį ir lygina Bušą su Klintonu: praėjus dviems Bušo prezidentavimo metams, aišku, kad jo pažadėtoji prezidento kultūros kaita didžia dalimi paaiškina jo besitęsiančią politinę sėkmę. Iš apklausų nėra aišku, kad amerikiečiai labai palaikytų jo politinius sumanymus, tačiau jie gerbia patį žmogų. Jie sąmoningai priėmė prezidentą, kuriuo jie gali pasitikėti. Bet vis tiek gaila, kad prezidento Klintono gerbėjai, kurių vis dar yra, negali pasiūlyti jam prideramo posto. Ir štai Beikeris randa sprendimą: Europos Sąjunga turbūt įsteigs savo ministrų tarybos Briuselyje prezidento postą. Kas tam labiau tiktų, nei įsipareigojęs daugiašalininkas, gebantis rasti malonius politiniu kompromisus. Europiečiai nori asmens, turinčio tikrą diplomatinį svorį ir labai gerbiančio Europą bei jos institucijas. Ir asmens, gebėsiančio nepasiduoti Bušui. Tebūnie tai Bilas Klintonas, 42-asis Jungtinių Valstijų prezidentas ir pirmasis Jungtinės Europos prezidentas.
Kitame “Wall Street Journal” išspausdintame straipsnyje žurnalistas Ahmedas Rašidas ir politologas Barnetas Rubinas įspėja, kad, jeigu Amerika nepadės Afganistanui atsikurti, šalis sugrįš į tą anarchijos padėtį, kuri leido įsitvirtinti Talibanui bei “Al Qaeda”. Nepaisant tikrai ryžtingų prezidento Hamido Karzajaus pastangų suvaldyti savivaliaujančius sričių vadukus, vyriausybės priešai, įskaitant atgyjančius talibus, nesnaudžia. Jei Amerikai tikrai rūpi šalies stabilizacija, ji turi imtis tramdyti kenkėjus vyriausybės viduje, tarp jų ir kai kuriuos iš tų, kuriuos amerikiečiai apginklavo kovai su Talibanu ir “Al Qaeda”. Pats gynybos ministras Muhamdas Fahimas vadovauja Šiaurės sąjungos frakcijos kariams, kuriuos pagal Bonos susitarimą turėtų išvesti iš Kabulo, nors to nedaro. Tik padidintas saugumas sričių centruose ir tikslinga parama, skatinanti afganų sričių karių demobilizavimą, gali išlyginti saugumo šalyje trūkumą. Deja, Amerika ir toliau priešinasi tarptautinių saugumo pajėgų mandato išplėtimui už Kabulo ribų, o kitos šalys nepasiūlys taikdarių be amerikiečių vadovavimo. O trūkstant saugumo, atkūrimas ir politinė pažanga merdės. Afganai skundžiasi, kad nieko nemato iš pažadėtų milijardų paramos. Net jei pinigai ateina, jie nepanaudojami būtiniems darbams atlikti - dėl fizinio saugumo stokos.
