„Rusijos agresyvi meška slepiasi už „taikdario“ meškerės“, - mano Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Mahiras Gamzajevas, pabrėžiantis, kad Rusija mėgina provokuoti Azerbaidžaną ir toliau maivytis prieš Vakarus.
- Aplink vadinamąją „Kalnų Karabacho respubliką“ vėl griaudi salvės. Šalys kaltina viena kitą nauju konflikto eskalavimu, o kai kas net aiškina, kad galbūt Azerbaidžanas tiesiog rado progą atsiimti iš jo jėga atplėštą teritoriją Ukrainos nelaimės kontekste. Kas vyksta iš tikrųjų, koks jūsų nuomone, konflikte yra Kremliaus vaidmuo?
- Fronto linijoje ten aiškiai matyti rusų pėdsakai. Manau, kad Maskva, siekdama palikti Azerbaidžaną savo įtakos sferoje, vėl pradėjo daugiabriaunį ir gana rizikingą geopolitinį žaidimą. Kuriama karo imitacija.
- Imitacija?
- Būtent imitacija. Kalbama apie vieno ar dviejų Azerbaidžano okupuotų rajonų išlaisvinimą, kas visai neatitinka jo interesų, bet apie tai vėliau. Atkreipkime dėmesį, kad po gana ilgos pertraukos Maskva inicijavo Azerbaidžano ir Armėnijos prezidentų susitikimą. Paskutinį kartą jie buvo susitikę 2013 netų lapkritį Vienoje, o dabartinės Rusijos pastangos vėl susodinti juos už stalo bei pasirodyti „taikdare“ – neatsitiktinis reikalas. O tų rajonų „išlaisvinimas“ gali būti lydimas Rusijos „taikdarių“ į juos įvedimu arba kitokiais veiksmais, kurie vėl „įšaldys“ tą pakoreguotą status quo visiems laikams.
- Norite pasakyti, kad netikite pastangų nuoširdumu?
- Būtent tai ir sakau. Maskva pati, savo satelito – Armėnijos – rankomis, kursto naują konflikto fazę ir tuo pačiu nori priminti Vašingtonui, Briuseliui, o taip pat ir Baku, kad ji galinti kontroliuoti regione net patį aštriausią konfliktą, nepaisant to, kad pati yra įklimpusi į avantiūrą Ukrainoje. Jos signalas toks: mes regione turime didelę įtaką, mes esame čia padėties šeimininkai ir nelįskite ne į savo „kiemą“.
- Bet juk tokių paaštrėjimų, paliaubų sulaužymų, apsišaudymų iš abejų pusių būta ne kartą. Kodėl reikia sieti šį atvejį su kažkokiais platesniais kontekstais, su Ukraina ir Rusijos konfliktu su Vakarais?
- Jūs teisus tik iš dalies. Nors Karabacho konfliktui sureguliuoti suburta vadinamoji ESBO Minsko grupė vadina šį konfliktą įšaldytu, kraujas liejasi nuolat. Bet nuo paliaubų, kurias po Armėnijos įvykdytos agresijos 1994 metais sudarė abi šalys – tai pats aštriausias konfliktas. Jau vien tuo jis yra ypatingas. Manau, netgi galima kalbėti apie naują karo fazę. Apie tai byloja ir aukų iš abiejų pusių statistika. Tai, kad padėtis fronto ruožuose, kur vyksta susidūrimai, yra labai rimta, byloja ir tas faktas, jog Azerbaidžano gynybos ministras Zakiras Hasanovas nutraukė savo atostogas Turkijoje ir skubos tvarka sugrįžo. Grįžti teko ir šalyje nebuvusiam šalies vadovui Ilhamui Alijevui.
Azerbaidžanas ir Armėnija išties skirtingai pateikia informaciją apie atnaujintus karinius veiksmus, kaltina vieni kitus, tačiau tokio masto mūšių dar nebuvo. Kažkas panašaus vyko nebent prieš 2012 metų Hillary Clinton (tuometinės JAV valstybės sekretorės) vizitą Pietų Kaukaze. Tada Paryžiuje turėjo susitikti Azerbaidžano ir Armėnijos prezidentai. Dabar situacija kažkaip simboliškai kartojasi. - neįvyko Prancūzijos prezidento Francois Hollande iniciatyva planuotas susitikimas. Kad tai sutapimai – mažai tikėtina. Visi ekspertai sutaria, kad dabartinis konfliktas yra eskaluojamas iš šalies ir nesutariama tiktai dėl kurstytojo adreso. Ginčijamasi – kas tas centras ir kokie jo tikslai.
- Jeigu mes įsigilinsime į konflikto istoriją ir aplinkybes bei dabartinį kontekstą, o taip pat pažiūrėsime, ką rašo įvairūs ekspertai, tai matysime, kad galimai suinteresuotomis eskalavimu laikomos ir tiesioginės konflikto šalys – Azerbaidžanas ir Armėnija, ir pagrindinės regiono žaidėjos – Rusija ir JAV. Taigi, kokia jūsų dabartinė versija?
- Įvykiai ir padėtis pasaulyje, Pietų Kaukazo ir kituose regionuose bei jų visapusiška analizė rodo pagrindinę versiją – rusų pėdsaką. Rusijos agresyvi meška slepiasi už „taikdario“ meškerės. Reikalas tas, kad Maskva puikiausiai gali kurstyti paaštrėjimą per abi tiesioginio konflikto puses. Konjunktūrine prasme jai nelabai svarbu, kurią pusę anksčiau išprovokuoti – Armėniją ar Azerbaidžaną. Jeigu paaštrėjimas ateina iš Armėnijos pusės – tuomet neabejotina, kad už armėniškos meškerės – rusiška meška. Armėnija pati neturėtų būti suinteresuota pakeisti status quo. Jai tai būtų net pavojinga. Todėl tai negali būti savarankiška Jerevano iniciatyva, jau nekalbant apie tai, kad savarankiškos užsienio politikos Armėnija nevykdo. Taigi – jei iniciatyva „kaitinti“ situaciją sklinda iš Armėnijos, vadinasi tikrasis iniciatorius yra Rusija.
- Kaip tokia versija sietina su Ukrainos įvykiais?
- Ukrainoje karas nesiklosto taip, kaip norėtų Putinas, Vakarai stengiasi stabdyti jo imperines užmačias, taiko sankcijas, tarptautiniu mastu Rusija jau izoliuota. Galimas daiktas – Vladimiras Putinas yra dėl to atvirai įniršęs. Maža to, Azerbaidžanas dar atsisako stoti į Muitų (taigi ir į būsimąją Eurazijos) sąjungą. Kaip jau minėjau, galimas dalykas, kad Putinas stengiasi parodyti, jog yra stiprus bet kokiuose, net pačiuose aštriausiuose konfliktuose. Nori parodyti, kas yra regiono šeimininkas. Be to, netgi rusų politologų vertinimais, Putinas jau yra tapęs savo imperinių planų įkaitas, pats įvarė save į kampą. Jis nebegali sustoti, nes pats per daug išplovė rusų protus. Jis gali kelti dar didesnę įtampą ir chaosą visoje posovietinėje erdvėje ir paskandinti ją kraujo jūrose.
- O jei įtampa kyla dėl Azerbaidžano veiksmų? Ir vėl Maskva? Jei taip – kokia tokios elgsenos logika ir kur tai veda?
- Paradoksalu, bet tai visiškai įmanoma. Putino emisarai – Naryškinas, Rogozinas ir Lavrovas šių metų birželį su neoficialiais vizitais lankėsi Baku. Vyko konfidencialūs pokalbiai su Azerbaidžano vadovybe. Tikėtina, kad buvo raginama kažkiek atsiriboti nuo Vakarų – judėti ne link Europos Sąjungos, o link Eurazijos bei Muitų sąjungų. Tikėtina, kad už tai buvo pažadėti tam tikri „pozityvai“. Už tokį posūkį Maskva būtų pasirengusi atsakyti tam tikromis nuolaidomis.
- Kaip antai?
- Maskva galėtų priversti Jerevaną kažkiek koreguoti kursą Azerbaidžano atžvilgiu. Maskva, kaip visiškai ciniškas žaidėjas, galėjo suteikti Baku carte blanche tokiam štai „minikarui“. Juk iš kai kurių okupuotų rajonų armėnai tiesiog pabėgo, tačiau Azerbaidžano kariai ten nepasiliko ir grįžo.
- Jei Jerevanas yra paklusnus Kremliaus satelitas, įrankis, tai kam tokios sudėtingos kombinacijos? Kodėl tada reikia Armėniją stengtis paveikti kažkaip netiesiogiai?
- Paaiškinimas yra labai paprastas. Tiek Maskvai, tiek Jerevanui yra naudinga pasiekti susitarimą per karo imitavimą, kad nenukentėtų jų tarptautiniai įvaizdis ir autoritetas. Jerevanas darys, kaip Maskva lieps, o Maskvai tereikia „taikdario“ uniformos. ESBO Minsko grupė, kurioje atstovaujama ir Rusija, irgi neturėtų likti nuošalyje. Todėl ir reikalingas toks „komufliažas“. Beje, iš pirmo žvilgsnio tai tarsi atitinka ir Baku interesus. Pagunda yra juk labai didelė – galima atgauti kelis rajonus, padidinti populiarumą šalies viduje. Rusija užsiėmusi avantiūra Ukrainoje ir kova su Vakarais, Armėnija save diskreditavo ne tik nepastovia ir kintančia pozicija derybose dėl Karabacho, bet ir dreifu link Muitų sąjungos. Rodos – eik ir pasiimk, kol duoda. Juolab, kad Azerbaidžano politinės, diplomatinės, karinės galimybės ir svarba yra ženkliai išaugę. Energetinio tranzito problemų sprendimo kontekste, esant priešpriešai tarp Rytų ir Vakarų, šalis tapo svarbiu žaidėju. Oficialusis Baku, turėdamas omeny tokią situaciją, gali tikėtis mažesnio spaudimo dėl tariamo demokratijos nebuvimo šalyje, o taip pat priversti Armėniją kažkur nusileisti, naudojant net karinį spaudimą. Būtent tokiam judesiui Baku ir galėjo gauti carte blanche iš užsienio šalių. Klausimas – ko dar tuo siekiama ir kas bus paskui, jei bus užkibta ant šio kabliuko?
Be jokios abejonės, Azerbaidžano Respublika turi neginčytiną teisę siekti okupuotų teritorijų išlaisvinimo ir okupacijos padarinių likvidavimo bet kuriomis jai prieinamomis teisėtomis priemonėmis. Nes dar kartą esu priverstas konstatuoti, kad visos be išimties pasaulio valstybės ir pagrindinės tarptautinės organizacijos pripažįsta Azerbaidžano valstybės teritorijos integralumą; ta prasme Armėnijos okupuotos Azerbaidžano žemės nėra kažkokia ginčytina (t.y.„niekieno“) teritorija, kaip kai kas mėgina jos interpretuoti. Taigi, Azerbaidžanas turi teisę kariauti dėl Karabacho. Nepaisant to, jau ilgus metus šalis kantriai derasi ir dar nėra išsemtos visos diplomatinės priemonės taikiai atgauti šią teritoriją. Karas, žiūrint ilgalaikių interesų prasme – nėra Baku naudingas. Todėl, drįsčiau sakyti, kad Azerbaidžanas galėjo būti nebent Kremliaus išprovokuotas.
- Ką tik Sočyje susitiko Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai, o prieš tai planuotas, Prancūzijos prezidento iniciatyva turėjęs įvykti susitikimas žlugo. Manote, kad I. Alijevui vertėjo ten dalyvauti?
- Prancūzija, rengė susitikimą, remdama JAV prezidento Baracko Obamos iniciatyvą. Maskva tą iniciatyvą perėmė ir tai dar labiau išryškina Rusijos vaidmenį aštrinant Karabacho konfliktą. Pačiam sukūrus problemą, reikia inicijuoti derybas, apsimesti „taikdariu" ir kontroliuoti procesą. Beje, Putinas abiejų šalių lyderius pakvietė net pasižiūrėti sambo imtynių varžybų. Be abejo, ten negalėjo būti pasiekta itin reikšmingų susitarimų, tačiau važiuoti reikėjo. Priešingu atveju Azerbaidžaną būtų apkaltinę nenoru derėtis. Ką labiau – Baku ar Jerevaną - paveiks savo veiksmais (spaudimu, karo imitacija, „taikdarystės" imitacija) Maskva? Čia ir yra pats svarbiausias klausimas.
- Ką pasakytumėte apie Rusijos žiniasklaidos palaikomą versiją, kurią, iš dalies džiūgaudami perpasakoja ir Lietuvos apžvalgininkai, jog už visko kyšo JAV ausys? Girdi JAV gudriai sugalvojo atidaryti Rusijai antrą frontą? Sakoma, kad net Moldovos reikalavimas išvesti traikdarius iš de facto okupuotos Transnistrijos yra JAV įtakos rezultatas?
- Na, čia jų senos dainos. Kremlius, jo dvaro politologai visada aiškina tą patį: mus visi puola (ypač Amerika), nori apsupti, mes tik ginamės, neturim kitos išeities ir pan. Bet kuriam konfliktui ponai turi vienintelė paaiškinimą. Tai mėginimas permesti galvos skausmą į svetimą galvą, kaip sako azerbaidžaniečių patarlė. Absurdas ir tiek. Tai nėra verta komentarų. Nereikėjo susikurti aplink save tiek įtampos židinių, nereikėjo visur aplinkui tiek prisimeluoti, kad jau sunku atsiminti.
- Kaip visame kontekste atrodo Lietuva?
- Dvejopai. Lietuva vadina save draugiška Azerbaidžanui šalimi ir aštriai kritikuoja Rusiją dėl jos agresijų prieš kaimynus. Bet tuo pat metu matome, kad Lietuvos Seime gali veikti Parlamentinė draugystės grupė su vadinamąją „Kalnų Karabacho respublika“. O 2012 metais Seimas net nesugebėjo priimti pateiktos rezoliucijos dėl konflikto Karabache taikaus sureguliavimo ir Kremliaus džiaugsmui ją atmetė. Prisiminus paviešintus Lietuvos diplomatų pokalbius, kur atvirai kalbama apie proarmėniškos (tuo pačiu neišvengiamai prorusiškos) pozicijos rėmimą – darosi liūdna. Dar keisčiau ir liūdniau, kad Lietuva apmoko Armėnijos kariškius Lietuvos Karo akademijoje pagal dvišalę karinio bendradarbiavimo sutartį. Apmoko Rusijos sąjungininkus NATO standartų karybos, kai pats aljansas skelbia, jog Rusija yra priešas. Niekam nenoriu priekaištauti – tiesiog norisi daugiau aiškumo ir nuoseklumo.
