Kadangi šalyje masinės tokių tinklų gamybos nėra, jais kol kas rūpinasi savanoriai. Ir išrado jie ypatingus tinklus, po kuriais galima pasislėpti net ir nuo priešo dronų su termovizine įranga.
Per poligoną senutėliu automobiliu skuba savanoriai senjorai. Jų mašina pilnutėlė maskuojamųjų tinklų, o jau po kelių akimirkų jais savanoriai apdengia ir patį automobilį. Savanoriai automobilį paslepia po keliais, vidutinio dydžio, mišrių, tamsiai žalios ir neryškiai geltonos spalvų, tinklais.
Klaidų lieka, tad jas ištaisę senjorai vėl į dangų pakelia droną. Norisi, kaip prisipažįsta, palyginti, koks gi rezultatas, kiek iš viršaus matosi mašina. Taip ir vyksta maskuojamųjų tinklų bandymas. Jie naudojami priekyje ir gale – visur, kur tik gali pasiekti okupantų dronas.
„Nedideli tinklai naudojami nedidelėms vietoms pridengti. Didesniais tinklais dengiami apkasai, ilgos perimetrinės tranšėjos, dengiama evakuacijos įranga, šaudmenų atsargos, vadavietės“, – aiškina kariškis Stanislav Alkhov.
Visus tokius maskuojamuosius tinklus fronte gamina savanoriai. Tinklai didžiuliai. Pavyzdžiui, viena savanorių grupė vien iš Charkivo per mėnesį pagamina iki 30 tūkst. kvadratinių metrų tinklų. Visa tai – nedidelių grupių rankomis sukurti darbai: pina tinklus žmonės savanorių štabuose, mokyklose, buriasi ir pina daugiabučių gyventojai.
Pavyzdžiui, Korotičiaus kaimo mokykloje tinklų pynimo imasi mokytojai – ir dirbantys, ir pensininkai. Iš pradžių jie mokė moksleivius įvairių dalykų, o dabar patys abiturientai moko mokytojus pynimo meno.
„Jau septintą mėnesį dirbu ir nebegaliu be to gyventi. Neturėjau jokių abejonių, jokių dvejonių... Tuoj verksiu. Norėjau kažkuo padėti. Ir tikiuosi, kad mes padedame“, – sako į pensiją išėjusi matematikos mokytoja Olga.
Tinkamas tinklas gali ne tik paslėpti, bet ir išgelbėti ir žmones, ir mašinas, o netinkamas, prastos kokybės – gali priešingai, pridaryti daugiau žalos nei naudos. Štai kodėl savanoriai kiekvieną savaitę tinklus testuoja: tikrina, kaip veikia viena ar kita medžiaga. Taip pat parenka ir spalvas. Maskuojamųjų tinklų bandymai atliekami bandymų poligone, kuo artimesnėmis mūšiui sąlygomis.
Per drono kamerą galima matyti – tinklas tikrai permatomas, kai fonas skaidrus, tačiau tinklas paslepia viską, kas po juo yra. Ir kai tik dronas pakyla aukščiau, tinklas susilieja su visa aplinka. Lauko sąlygomis, kai yra medžių ir krūmų, maskuojamasis tinklo efektas sustiprėja.
„Stengiamės, kad mūsų nesimatytų bent iš 20 metrų atstumo. Nors priešo dronai tikrai neskraido tokiame aukštyje. Jie skrenda 500 metrų, 200 metrų aukštyje. Bet yra dronų su priartinimu. Ir yra dronų su dar geresnėmis kameromis“, – sako savanoris Boris Redin.
Kiekvieną savaitę žmonės žiūri ir kokiomis oro sąlygomis tinklai apsaugo efektyviau. Štai todėl spalvos labai svarbu – žiemą vienokios, vasarą ar pavasarį kitokios. Svarbu, kaip pasakoja savanoriai, net ir vietovė kurioje tas tinklas bus naudojamas. Kamufliažas neturėtų būti stambiais raštais.
„Yra mažų dėmelių. Žinoma, daugiau šios spalvos. Bet vis dėlto šis dėmių derinys yra suvienodintas“, – kalba savanoris Michailas.
Savanoriai rodo ir naujausią išradimą. Tokiam tinklui pinti naudotas spunbondas – neaustinė medžiaga.
„Jis pagamintas iš lengvos medžiagos. Jis nesušlampa. O jei sušlampa, labai greitai išdžiūsta. Jis tiesiog nubėga nuo vandens, ir viskas. Be to, dar ir raštas. Tai pats unikaliausias dalykas“, – sako Michailas.
Tiesa, tai ne vienintelė naujovė. Fronte dažnai naudojama termovizinė įranga. Ja galima aptikti žmones ar įrangą, nes įranga reaguoja į objektų skleidžiamą šilumą. Tad savanoriai rodo ir tinklus, kuriuos pinant naudotas verpiamasis agropluoštas. Jis neleidžia termoįrangai po tinklais identifikuoti paslėptus objektus, ar pasislėpusius žmones. Tiesa, kol kas tai tik dalinė apsauga.
„Šviečia ne tik variklis, bet ir ratai. Ir tai taip pat reikia užmaskuoti. Iš šios medžiagos pagamintas tinklas sumažina matomumą. Tačiau mums taip pat reikia įrengti papildomus ekranus, prie kurių dirbame. Tada jis bus beveik nematomas“, – aiškina B. Redin.
Tad per karą tokie ir net primityvesni tinklai dažnai padeda išsaugoti žmonių gyvybes. Tiesa, nuo agresorės Rusijos įsiveržimo į Ukrainą prabėgo jau daugiau nei metai, tačiau masinės tokių tinklų gamybos Ukrainoje dar nėra. Visa tai kol kas tik savanorių pastangų rezultatas.
Įprastus tinklus jie pina nuo 2014-ųjų. Tačiau, tam, kad tokie tinklai būtų pinami, reikia finansinės paramos, o jos, kaip sako savanoriai, kasdien vis mažiau. Tad tolesnė tinklų ateitis lieka miglota.
