Rinkimų organizavimas pamažu tampa nuolatiniu Ukrainos politikos procesu. Po Oranžinės revoliucijos rinkimai vyko kasmet. 2008-ieji galėjo tapti išimtimi, tačiau prezidentas pareikalavo neeilinius parlamento rinkimus surengti gruodžio 7 dieną.
Kasdien vis sunkiau suprasti, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje. Prezidento Viktoro Juščenkos dekretai dėl administracinių teismų panaikinimo ir sukūrimo vos ne kasdien keičia vienas kitą ir tampa nebeaišku, kurie teismai dirba, kurie ne. Spalio 10 dieną Kijevo administracinis teismas sustabdė prezidento dekreto dėl pirmalaikių rinkimų galiojimą ir po trijų dienų sulaukė prezidento dekreto dėl teismo likvidavimo. Spalio 17 dieną V.Juščenka atšaukė šį savo sprendimą, tačiau netrukus vėl paskelbė, kartu nurodydamas vietoj buvusio teismo sukurti du naujus.
Prezidento atstovų nuomone, tokie sprendimai leidžia rengti pirmalaikius rinkimus į Aukščiausiąją Radą, tačiau kitos partijos tuo abejoja ir planuoja laukti aukštesnių teismų sprendimo.
Rinkimų teisėtumas ir tikslingumas
Padėtis Ukrainoje išties primena mistinį filmą. V.Juščenka vienintelis reikalauja naujų rinkimų į parlamentą, nors būtent jį remiančiai partijai veikiausiai jie bus labiausiai nepalankūs ir lems dar mažesnį turimų mandatų skaičių. Tuo tarpu labiausiai jiems priešinasi premjerė Julija Tymošenko, kuri ne tik skundžia prezidento dekretus teismams, bet ir pareiškė, kad vyriausybė neskirs lėšų rinkimams organizuoti.
Akivaizdus rinkimų favoritas Regionų partijos lyderis Viktoras Janukovičius pareiškė, kad dabartinė padėtis tokia neaiški, jog jis kol kas neplanuoja pradėti rinkimų kampanijos, nes negali žinoti, ar išankstiniai rinkimai įvyks, o jeigu taip, tai kada.
Visa sumaištis prasidėjo, kai Aukščiausioji Rada (J.Tymošenko ir V.Janukovičiaus balsais) pabandė sumažinti prezidento įgaliojimus. Apkaltinusi J.Tymošenko bloką išdavyste, prezidentą remianti partija „Mūsų Ukraina“ pasitraukė iš valdančiosios koalicijos. Jau tada iškilo teisinių kazusų: kada iš tikrųjų buvo nutraukta koalicijos sutartis ir iki kurios dienos kelintos valandos turėjo būti paskelbta apie naują, kaip reikalauja Ukrainos įstatymai.
Deja, buvusių Oranžinės revoliucijos bendražygių nuolatiniai kivirčai ir kova dėl valdžios tapo Ukrainos kasdienybe. Šios dvi partijos dalijasi provakarietiškų rinkėjų balsus, bet nesugeba iš esmės susitarti, ir tai vyksta nuo pat 2005 metų. Tokie ginčai ir tarpusavio rietenos neišvengiamai atsiliepia neigiamai. Pirma, visuomenė pavargsta nuo skandalų, tarpusavio kaltinimų ir politikų ambicijų, todėl neapsisprendę ar dvejojantys rinkėjai linksta savo balsą atiduoti Regionų partijai, kuri pagal dabartinę situaciją atrodo nuosaikiausia. Antra, J.Tymošenko išties yra teisi minėdama finansinį rinkimų aspektą ir būtinybę vyriausybei dirbti toliau, o ne pasinerti į rinkimų batalijas.
Ekonominė krizė - susitarimo galimybė?
Kitais metais Ukraina turės padengti apie 40 mlrd. dolerių trumpalaikių ir ilgalaikių kreditinių įsipareigojimų (ši suma sudaro apie 10 proc. viso Ukrainos bendro vidaus produkto), kuriems lėšų biudžete, bent jau šiuo metu, nėra. Negana to, praeitą savaitę Ukraina kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą prašydama 15 mlrd. dolerių paskolos Ukrainos finansinei sistemai stabilizuoti. Taigi padėtis tampa grėsminga, todėl rinkimų kampanija, postų dalybos ir koalicijų formavimas kainuotų labai daug svarbaus laiko. Tuo labiau kad nėra jokių prielaidų manyti, jog po rinkimų pavyktų sudaryti bent kiek stabilesnę daugumą, nebent V.Janukovičiaus vadovaujama partija sugebėtų užsitikrinti daugiau kaip 50 proc. rinkėjų palaikymą. Tikėtina, kad būtent tokio scenarijaus išsipildymo labiausiai ir baiminasi J.Tymošenko, todėl visomis priemonėmis siekia išsaugoti esamą padėtį ir ministrės pirmininkės pareigas.
Bet kokiu atveju, rinkimai Ukrainoje įvyks, ir tikriausiai labai greitai. Šiuo metu atrodo, kad Ukraina pasirengusi tapti dažniausiai parlamento rinkimus rengiančia valstybe. Rinkimai vyksta bemaž kasmet ir visi jie baigiasi labai trapių koalicijų sudarymu. Tokią padėtį iš esmės galėtų pakeisti tik du variantai: oranžinės stovyklos ambicijų suniveliavimas ir bendras darbas, arba rinkimų reforma, atsisakant balsavimo už partijų sąrašus, o tai iš esmės reikštų dvipartinės sistemos sukūrimą. Vis dėlto abu šie variantai šiandien atrodo nerealūs, nes kol kas trys dominuojančios partijos reikalauja, kad kitos savanoriškai pasitrauktų ir sumažintų savo valdžios apetitą. Be kompromisų, dabartinė sumaištis savaime nepasikeis. Telieka tikėtis, kad ekonomikos lėtėjimo fone partijos bus priverstos daugiau tartis tarpusavyje ir ieškoti bendrų, valstybei naudingų sprendimų.
Tomas Bitinas, politologas
