Parengė Aistis Girnius
Galbūt tai lėmė tikėjimas, jog deimantai yra vienintelė amžina vertybė, kad daugumą šių akmenų grobė, dėl jų žudė, iš jų tikėjosi stebuklų...
Žmonija visada jautė silpnybę blizgiems niekučiams. Senovėje brangakmeniams buvo priskiriamos gydomosios ir net magiškos savybės, jie sieti su dangaus kūnais ir dievybėmis. Taigi ne tik įspūdinga išvaizda ir dar įspūdingesnė vertė lėmė brangakmeniams tapti geidžiamiausiu grobiu, vertu bet kokio kraujo praliejimo.
Milijonai kišenėje
Laimė, brangakmenių medžiotojų laikai baigėsi, ir gerokai praktiškesni jų palikuonys ėmė traktuoti deimantus pirmiausia kaip gerą kapitalo investiciją. Ši nuostata nesikeičia ir mūsų dienomis. Juolab kad tokios investicijos nepaprastai kompaktiškos: milijonas dolerių briliantais lengvai telpa vidinėje švarko kišenėje. Brangieji akmenys stebėtinai atsparūs rinkos svyravimams bei sudaro nemenką konkurenciją „amžinajai valiutai“ – auksui. Pasaulinis ekonomikos nuosmukis, apkartinęs gyvenimą daugumai pramonės sričių, tapo tikru išganymu juvelyrų verslui. Brangakmeniai, kaip ir brangieji metalai, mūsų sąmonėje buvo ir lieka patikimesni už bet kokį banką, tad neramiais laikais esame linkę investuoti į juos pasakiškas sumas. Todėl ir dauguma Naujojo bei Senojo žemynų turčių per pastaruosius penketą metų iškeitė savo pinigines santaupas į vėrinius, žiedus, seges, pavienius akmenis.
Kasmet skelbiamoje „World Wealth Report“ – ataskaitoje apie pasaulio gerovę, kurioje reitinguojami turtingiausi planetos žmonės, – 2009-aisiais buvo užfiksuotas staigus brangakmenių paklausos šuolis. Nors vos metais anksčiau, kai ekonominė krizė dar tik kaupė pagreitį, briliantų kaina buvo katastrofiškai kritusi ir didžiausiai deimantų pardavėjai „De Beers“, faktiškai kontroliuojantys visą pasaulinę jų rinką, buvo priversti nutraukti prekybą deimantais ir briliantais.
Bet paprastiems mirtingiesiems užkulisiniai mūšiai brangakmenių rinkose mažai terūpi. Daug įdomesnės yra su kai kuriais akmenimis susijusios neįtikėtinos istorijos.
Pats didžiausias pasaulyje
Deimantai visada buvo laikomi brangakmenių pasaulio elitu. Priešingai įsisenėjusiems stereotipams, jie ne visada buvo patys brangiausi, tačiau garbinti visada labiausiai. Visi garsiausi žmonijos istorijoje brangieji akmenys, apie kuriuos kurtos net legendos, buvo briliantai. O tarp jų nepralenkiamos garsenybės yra Britanijos karūnos brangakmeniai – turbūt pati įspūdingiausia tokių brangenybių kolekcija, už kurią britai turėtų dėkoti savo kolonijoms Afrikoje ir Indijoje. Didžiausio deimanto – tiek Britanijoje, tiek ir visame pasaulyje, – titulas priklauso Kulinanui, dar vadinamam Afrikos žvaigžde. Sunku patikėti, bet daugiau nei 3 000 karatų brangakmenis buvo atrastas visiškai atsitiktinai: 1905 metų sausio 26 dieną „Premier“ kasyklos netoli Pretorijos Pietų Afrikoje prižiūrėtojas Frederikas Velsas kasdienės apžiūros metu požemio sienoje pastebėjo kažką žibant ir išlupo akmenį peiliu. Didžiai specialistų nuostabai dienos šviesą išvydusi deimanto pusė parodė, jog jis tėra skeveldra: Kulinanas buvo gerokai didesnio kristalo, kurio taip ir nepavyko rasti, dalis. Brangakmenis buvo pavadintas Tomo Kulinano – deimantų kasyklos įkūrėjo ir savininko garbei. Tuometės Transvalio Respublikos vyriausybė išpirko akmenį už 150 tūkst. svarų sterlingų (mūsų laikais ši suma būtų maždaug dvidešimt kartų didesnė) ir padovanojo Anglijos karaliui Eduardui VII gimimo dienos proga kaip savo begalinės ištikimybės sostui ženklą.
Tačiau tam, kad deimantas milžinas pasiektų salą, prireikė suktybės ir išmanaus planavimo, mat buvo daug norinčiųjų pagrobti unikalų deimantą.
Specialiai užsakytu garlaiviu, pilnu policijos detektyvų, į Londoną buvo atgabenta... stiklinė Kulinano kopija. Tikrasis brangakmenis į Angliją atkeliavo paprastame nepažymėtame pašto siuntinyje – tiesa, registruotame. Iš tokio Kulinano, koks jis pasiekė britų imperijos širdį, jokios naudos nebuvo: deimanto būta per didelio, kad papuoštų net karūną, ką jau kalbėti apie žiedą ar vėrinį. Be to, visiškai skaidraus kristalo centre buvo matyti defektas – juoda dėmelė.
Taigi deimantas buvo suskaldytas ir iš jo skeveldrų nušlifuoti 9 dideli briliantai ir 96 smulkesni. Bet tai jau visiškai atskira istorija...
Atsakingą darbą – padalyti Kulinaną – britai patikėjo Amsterdame įsikūrusiai brolių Asšerų kompanijai „Koninklijke Asscher Diamant Maatschappij“, anuomet garsiems juvelyrų namams. Tuometėmis technologijomis suskaldyti deimantą buvo ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga. Vienas klaidingas judesys, ir iš neįkainojamos brangenybės galėjo likti tik dulkių krūva. Kad taip nenutiktų, juvelyras privalėjo aptikti vieną vienintelį tašką, smūgis į kurį duotų norimą rezultatą. Šios misijos ėmėsi pats kompanijos savininkas Jozefas Asšeras. Kad suskaldytų deimantą vienu smūgiu, jis konsultavosi su labiausiai patyrusiais Olandijos juvelyrais. Kelis mėnesius jie akmenį apžiūrinėjo, tyrė. Paskui sutartoje vietoje padarė nedidelį maždaug centimetro pjūvį. Į jį buvo įremtas specialus kaltelis ir... įrankis lūžo. O deimantas liko sveikutėlis.
Tik iš antro karto Kulinanas sėkmingai skilo tiksliai ties ta vieta, kurioje buvo defektas. Kaip pasakoja legenda, tą pačią akimirką ponas Asšeras krito ant grindų kiek ilgas – nualpo iš įtampos.
Atsipeikėjęs juvelyras baigė darbą – padalijo deimantą taip, kad nė vienas jo fragmentų neturėtų jokių defektų. Kulinanas I, pavadintas Didžiąja Afrikos žvaigžde, ir Kulinanas II – Antroji Afrikos žvaigždė, – papuošė Jo Didenybės Eduardo VII skeptrą. Likę didieji ir visi smulkūs briliantai iki 1910-ųjų buvo saugomi Amsterdame, brolių Asšerų kompanijoje, kol Pietų Afrikos vyriausybės juos išpirko ir perdavė jau karaliaus Jurgio V sutuoktinei karalienei Marijai.
Kulinanas I dabar vertinamas 400 mln. JAV dolerių, nors niekas, žinoma, neketina brilianto parduoti.
„Šviesos kalnas“ Britanijos karūnoje
Kochinuras – išvertus iš persų kalbos šis žodis reiškia „Šviesos kalnas“, – yra vienas iš stambiausių briliantų pasaulyje. Ir dar vienas brangakmenis, kuriuo pagrįstai didžiuojasi Britanija. Neįtikėtinai ilga ir turtinga šio akmens „biografija“ kupina karų ir užgrobimų, ir kas kartą nugalėjusioji pusė pasisavindavo Kochinurą kaip grobį. Galiausiai brilianto kelias, galėjęs prasidėti 1306 metais (tada jis pirmąsyk paminėtas rašytiniuose šaltiniuose), baigėsi 1877-aisiais Anglijos karalienės Viktorijos karūnoje, kai monarchė buvo paskelbta Indijos imperatore. Kada tiksliai ir iš kur atsirado Kochinuras, nežinoma lig šiol. Įprasta manyti, jog jis iškastas Golkondoje Indijos pietuose. Iki XVIII a., kai deimantų gavyba pradėta Brazilijoje, Golkondos kasyklos buvo laikomos vienintele vieta žemėje, kur randami šie akmenys. Dar ir dabar terminu „Golkondos deimantas“ vadinami ypač skaidrūs, itin vertingi akmenys. Labai senas ir painus padavimas sieja Kochinuro deimantą su sultonu Ala-ad-dinu ir jo sūnumis – Hizr-chanu, Šihbat-ud-din-Umaru ir Kutub-ud-din-Mubaraku. Kai tėvas mirė, ši trijulė egzotiškais vardais niekaip negalėjo pasidalyti paveldėtų žemių. Nė vienas nenorėjo būti apgautas, todėl leidosi į kelionę po tėvo valdas, kad savomis akimis apžiūrėtų palikimą.
Kartą kalnuose sultono sūnus užklupo lietus, ir jiems teko slėptis oloje. Vos įžengę į grotą vyrai išvydo nenusakomo grožio deimantą, gulintį ant granito plokštės. Broliai vėl susiriejo, kuriam priklauso nuostabusis radinys, tačiau greitai suprato, jog ginčo neišspręs, ir paliko šį vargą dievams.
Pirmasis brolis meldėsi Višnui, antrasis – Brahmai, trečiasis – Šivai, dievui naikintojui. Šiva išgirdo karalaičio maldą ir atliko savo darbą – sunaikino deimantą. Žaibu suskaldė jį į tris dalis, kad nė vienas brolis nejustų nuoskaudos. Naujai atsiradę brangakmeniai buvo pavadinti Derianuru, arba „Šviesos jūra“, Kochinuru, arba „Šviesos kalnu“, ir Hindinuru – „Indijos šviesa“.
Nepaisant laimingos pabaigos, sultono sūnų valdymas nebuvo sėkmingas, jų žemes sekino badas ir epidemijos. Norėdamas padaryti tam galą, trečiasis karalaitis vėl kreipėsi pagalbos į Šivą. Siekdamas jo malonės, pardavė savo akmenį persų šachui, už gautus pinigus pastatė Šivai šventyklą, o joje – triskart už žmogų didesnę dievybės statulą.
Deja, karalystėje lengviau gyventi nepasidarė, tad kiti du broliai liepė savuosius deimantus – Derianurą ir Kochinurą – įstatyti į statulos akis. Tik tada esą visos bėdos liovėsi.
1526-aisiais į Indiją atėjo būsimi Didieji Mogolai – paties Timūro, arba Tamerlano, palikuonys Babūras ir jo sūnus Humajunas. Jie sutriuškino indų armiją, užėmė sultono rūmus. Tačiau Humajunas uždraudė grobti ir žudyti ir net leido nuverstam valdovui išvykti pasiėmus didžiąją dalį turto. Už tokį gerumą mogolas gavo dovaną – Kochinuro deimantą.
Taip prasidėjo kruvina brangakmenio kelionė. Jo savininkai su stebėtinu atkaklumu vertė iš sostų ir negailestingai žudė vienas kitą. Karuose dėl mongolų imperijos deimantas ėjo iš rankų į rankas kartu su kitu grobiu.
Humajuno sūnus Akbaras Didysis niekada nelaikė deimanto matomoje vietoje. Brangakmenį iš iždo paėmė tik jo anūkas – legendinis Džahanšachas, Tadžmahalo statytojas. Ir papuošė juo savo garsųjį Povo sostą. Džahanšacho likimas, kaip visiems žinoma, nebuvo labai laimingas. Be to, kad neteko mylimiausios savo žmonos, sultonas įkliuvo į jį nuversti maniusio vyriausiojo sūnaus Aurangzebo pinkles ir septynerius metus praleido įkalintas. Džahanšacho celės langai buvo aukštai, kad pakaktų šviesos, bet nebūtų įmanoma pasprukti. Tačiau nenorėjęs atimti iš tėvo paskutinio džiaugsmo – kasdien matyti velionės žmonos, jo motinos mauzoliejų, sūnus įsakė celėje pastatyti Povo sostą ir pakreipti jį taip, kad Tadžmahalas nuolat atsispindėtų Kochinuro briaunose.
Nuo to meto pradėjo sklisti legendos apie neva mistines deimanto galias. Valdovai tikėdavo, kad kol turi šį brangakmenį, jų galiai ir valdoms ničnieko negresia. O jų pavaldiniai kuždėdavosi, jog akmuo yra prakeiktas ir anksčiau ar vėliau užtraukia savo savininkui smurtinę mirtį.
Džahanšachui 1666-aisiais mirus, Aurangzebas išvežė briliantą į savo asmeninę Badšahio mečetę Lahore. Ten jis išbuvo iki 1739 metų, kol į šalį įsiveržė Šacho Nadiro vadovaujami persai.
Legendose pasakojama, kaip smarkiai Nadiras troško gauti Kochinurą, tačiau tarp persų trofėjinių lobių jo nebuvo. Todėl užkariautojas išsiuntinėjo po visą šalį tūkstančius tarnų – brangakmenio ieškoti.
Galiausiai viena iš Šacho Nadiro sugulovių atskleidė jam, jog paskutinysis iš Didžiųjų Mogolų, persų garbės belaisvis Mohamedas, slepia briliantą savo turbane. Progai pasitaikius, Nadiras pasiūlė Mohamedui susikeisti turbanais – draugystės ženklan. Tas atsisakyti negalėjo, ir brangakmenis atiteko persų valdovui.
Grįždamas į Persiją, Nadiras išsivežė ir Kochinurą. Gal sutapimas, bet nuo tada didįjį šachą sėkmė apleido: iškankintas nuolatinių nuodytojų pasikėsinimų, sąmokslų ir maištų, kadaise šlovingas persų valdovas į gyvenimo pabaigą pamišo.
Kai 1747-aisiais Nadiras buvo nužudytas, Kochinuras atiteko jo vaikaičiui Šachrochui, o paskui Šachui Ahmadui Duraniui, Afganistano valstybės įkūrėjui. Iš jo briliantą paveldėjo sūnus Timūras, atėjus laikui – vienas iš 23 Timūro sūnų Zamanas Mirza. Kiti jo broliai negailestingai kovojo dėl sosto, slapstė Kochinurą vienas nuo kito, kol viskas baigėsi tuo, kad vienas jų – jau kankinimų suluošintas ir apakintas, – su visu akmeniu paspruko į Lahorą, prašytis prieglobsčio pas Pendžabo Liūtu pramintą Radžitą Singhą. Bet Singhas irgi panoro priglobti deimantą. Bėglio iš Persijos jis nebekankino – tuo jau buvo pasirūpinę tikri jo broliai – prigąsdino nelaimėlio žmoną. Toji ir išdavė paslaptį, kur vyras slepia brangakmenį... Paskutiniaisiais gyvenimo metais Radžitas Singhas, tuomet jau Pendžabo karalius ir vienintelis šalies gynėjas nuo anglų okupacijos, svajojo padaryti galą kruvinai brilianto kelionei ir paaukoti jį šventyklai. Deja, nespėjo – 1849-aisiais Pendžabas pasidavė britams.
Kapituliacijos sutartyje Kochinurui buvo skirtas atskiras punktas: jis skelbė, jog Lahoro maharadža laisva valia atiduoda brangakmenį Anglijos karalienei.
Šiuo metu Kochinuras saugomas Londono Taueryje. Britų monarchai nekreipė dėmesio į prastą akmens reputaciją – nešiojo jį savo karūnose ir kaip segę. O kad būtų patogiau, netgi iš naujo nušlifavo taip perpus sumažindami briliantą.
Tačiau sudėtinga brangakmenio praeitis niekur nedingo – daugelis valstybių vis dar reiškia į jį savo teises. 1976 metais Pakistano premjeras Zulfigaras Ali Bhitas tiesiai šviesiai pasiteiravo tuomečio Didžiosios Britanijos premjero Džimo Kalagano, ar tas nenorėtų grąžinti deimanto Pakistanui. Britai, savaime suprantama, kategoriškai atsisakė.
Kiek vėliau analogišką pageidavimą pareiškusi Indija irgi nieko nepešė.
Dievo akis
Savo puslapio istorijoje vertas ir dar vienas brangakmenis, puošęs jau, tiesa, ne britų, o Rusijos imperijos valdovų regalijas.
Orlovo vardu pavadintas pusės vištos kiaušinio dydžio briliantas – vienas didžiausių, kada nors priklausiusių Rusijos monarchams – dabar yra Kremliaus deimantų fondo pažiba. Tačiau visos jo praeities, skaičiuojančios šimtmečius, istorikai jau nebesitiki susekti.
Manoma, kad iki XVIII a. šis brangakmenis buvo dievo Višnaus statulos akimi pietinėje Indijoje stūksančioje šventykloje. Toji šventykla, pasakojama, buvo pastatyta žmogaus rankomis supiltoje saloje upės vidury, lūžte lūžo nuo visokiausių relikvijų, todėl buvo akylai saugoma – ją juosė septyni užtvarai. Krikščionys nebūdavo įleidžiami toliau ketvirtojo užkardo, o septintąjį įveikti ir į pačią šventovę įžengti tegalėdavo tik vyriausieji žyniai. Vienas prancūzas dezertyras, atsivertęs į induizmą, kelerius metus patarnavo šventykloje. Dabar jau niekas nepasakys, ar buvusio grenadieriaus religingumas buvo nuoširdus, ar gerai apsvarstyto ir kantriai vykdyto plano dalis. Bet faktas tai, kad apie 1750-uosius metus prancūzas nušvilpė briliantą ir paspruko su juo į Madrasą, kur buvo dislokuotos britų armijos pajėgos. Ten jis rado ir pirmąjį akmens pirkėją.
Tuomet dar bevardis briliantas keliavo iš rankų į rankas, kol pagaliau Amsterdame, persų pirklio krautuvėlėje, jį pamatė Rusijos imperatorės Jekaterinos Didžiosios atstumtasis meilužis grafas Grigorijus Orlovas. Brangakmenis atsiėjo 400 tūkst. florinų, tačiau pirkėjas buvo pasiruošęs atiduoti bet kokią sumą: briliantas didikui buvo reikalingas susigrąžinti valdovės palankumą.
Juodu su Jekaterina siejo ilga sudėtinga istorija, pradedant perversmu, kai G. Orlovas padėjo jaunajai meilužei perimti sostą iš jos sutuoktinio Petro III, ir baigiant nesantuokiniu sūnumi. Tačiau ilgainiui valdovės jausmai atvėso ir ji iškeitė grafą į kitą meilužį – kunigaikštį Grigorijų Potiomkiną.
G. Orlovui susigrąžinti imperatorės meilės taip ir nepavyko, tačiau už pasakišką dovaną – vieną nuostabiausių briliantų pasaulyje, 1784-aisiais papuošusį Rusijos valdovės skeptrą, – jam buvo dosniai atlyginta turtais. Kai kurie šaltiniai tvirtina, jog ši Orlovo brilianto legenda iš piršto laužta. Anot jų, Rusijoje nusėdęs brangakmenis yra naujai nušlifuotas kadaise Didžiuoju Mogolu vadintas briliantas, kurį iš Indijos išvežė jau minėtas Šachas Nadiras. Ir nusipirko ji pati Jekaterina Didžioji. O paskui sukurpė pramaną, kad nuslėptų iždo pinigų švaistymą įgeidžiui turėti tokio dydžio briliantą, kokiu to meto Europoje negalėjo pasigirti nė vienas valdovas.
Prakeiktas akmuo
Kruviniausiu iš visų Senojo žemyno brangakmenių laikomas Regentas – 410 karatų briliantas, 1698-aisiais rastas garsiojoje Indijos Golkondos kasykloje. Anot legendos, akmenį radęs vergas paslėpė jį savo kojos žaizdoje. Taip „paragavęs“ kraujo brangakmenis tapo prakeiktas visiems laikams. Vergas žuvo nuo brito jūrų kapitono rankos: deimantas iš jo buvo atimtas ir parduotas indui pirkliui. Gautus pinigus jūrininkas pragėrė ir išleido linksmybėms, o tada pasikorė. Tomas Pitas – buvęs piratas, tapęs sąžiningu anglų laivyno pirkliu ir galiausiai Šv. Jurgio forto Madrase gubernatoriumi, – nusipirko deimantą 1701 metais Marselyje. Nepagailėjo už jį 20,4 tūkst. svarų sterlingų (šiandien ši suma prilygtų daugiau nei 2,8 mln. svarų).
Pasakojama, kad iš pradžių T. Pitas nė akimirkai nesiskirdavo su brangenybe, o paskui staiga užsidegė nepaaiškinamu noru jos atsikratyti. Nušlifavęs deimantą ir pavertęs jį puikiu 141 karato briliantu, bandė parduoti įvairiems Europos monarchams. Ir pagaliau už 135 tūkst. svarų įsiūlė Prancūzijos regentui, Orleano hercogui Pilypui II.
Išradingi prancūzai rado, kur pritaikyti reto grožio brangenybę: 1722-aisiais ir 1775 metais Regentas puošė Liudviko XV ir Liudviko XVI karūnas jų karūnavimo dieną, paskui „persikraustė“ ant Marijos Antuanetės mėgstamiausios skrybėlaitės.
Kai 1791 metais indiškas briliantas buvo įvertintas iš naujo, jo kaina jau siekė 480 tūkst. svarų sterlingų. Įsiplieskus revoliucijai, 1792-aisiais Regentas buvo pagrobtas drauge su didžiąja dalimi Prancūzijos karūnos brangakmenių. Bet netrukus visiškai atsitiktinai rastas slėptuvėje vieno Paryžiaus namo mansardoje. Tai buvo tik pirmasis iš daugelio brilianto dingimų. Kartkartėmis Regentas vis pranykdavo, tačiau visada vėl atsirasdavo paslaptingomis aplinkybėmis ir grįždavo į Prancūzijos iždą.
1801-aisiais jį atgavęs Napoleonas Bonapartas galiausiai papuošė briliantu savo kalavijo efesą. Imperatoriui mirus, jo našlė išgabeno Regentą į savo gimtinę – Austriją, bet moters tėvas paskui grąžino akmenį Prancūzijai, kad šis ir vėl puoštų prie neišvengiamo galo artėjančios tenykštės monarchijos atstovų karūnas, o galiausiai užimtų garbingą vietą Luvro ekspozicijoje.
Kaip ir dauguma kadaise garsių brangakmenių, Regentas likusį amžinybės – juk deimantai, jei tikėsime gerai žinomu priežodžiu, yra amžini, – laiką praleis muziejuje.
Taip, mūsų dienomis dėl deimantų jau nebekyla karai. Tačiau, galime nė neabejoti, dėl jų ir toliau liejasi kraujas... Tokią galią žmonėms turi šie akmenys.
