Kas jums pačiai asmeniškai kelia daugiau įtampos? Prasidedantys mokslo metai, kurie gali tuoj pat pasibaigti, nes bus įvestas karantinas, ar tai, kad artėja rinkimai ir namuose...?
Tai yra du labai skirtingi dalykai dėl to, kad bet kuriuo atveju aš labai gyvenu ir sodeliu, ir mokykla. Man labai svarbu, kaip viskas vyksta.
Savo darbu, savo mokymo įstaigomis?
Taip.
O ką ten vyras veikia su savo tais rinkimais...
Ne, tai be jokios abejonės irgi yra svarbu. Netgi mes dviese nesame atskiri. Mes turime keturis vaikus, kurie yra...
Su savomis įtampomis?
Taip, kurie yra įtraukiami. Man labai patiko, kaip vienas mūsų sūnus pasakė: „Žinai, mama, man taip atrodo, kad kadangi aš visą gyvenimą sukuosi tarp švietimo ir politikos, tai aš jau kaip ir labai neblogai galėčiau šitus dalykus sutvarkyti“.
Jeigu kalbame apie tuos vaikus, kurių vaikystė, tiksliau, kurių pirmas žingsnis į mokyklą prasideda kaip tik šią rugsėjo pirmąją. Tai yra tie vaikai, kurie ateina, kurie nežino net, kas tai yra mokytis, nei kas ta mokykla, nei kas ta mokytoja, ir jeigu taip nutiktų, kad staiga įveda karantiną, įveda nuotolinį mokymą ir tas vaikas su mokytoja taip ir nesusipažįsta. Visiems jau žinoma, kad tas vaiko ir mokytojo ryšys yra labai svarbus pirmaisiais metais. Tai ar įmanoma mokytojai su vaiku ir vaikui su mokytoja sukurti tą jautrų, jaukų ryšį nuotoliniu būdu? Ar tai įmanoma?
Tai yra daug sunkiau, bet žinoma, kad įmanoma. Aš galiu pasidalinti keliais pavyzdžiais. Tai vienas pavyzdys – susitikti kiekvieną dieną vis su kitu vaiku per atstumą. Man labai patiko vienos mokytojos pavyzdys, kuri pas kiekvieną savo priešmokyklinuką nuvažiavo ir kieme jie susitiko su kaukėmis – mokytoja čia, vaikas čia, išlaikytas atstumas, kaukės, jie pasipasakoja vienas kitam. Tiesiog 15 minučių, kiekvieną dieną po 15 minučių kiekvienam vaikui. Sakė, kad tai buvo stebuklas. Tėvai stovėjo atokiau ir verkė viską matydami. Tada kitas dalykas yra – paskambinti vaikui. Tiesiog paskambinti vaikui, pasišnekėti telefonu: „Klausyk, aš tavo mokytoja, aš tau atsiunčiau laišką, pasižiūrėk, va tokia mano nuotrauka“. Taip, tai yra sunkiau.
Žinote, Austėja, kas mane nustebino? Kai jūs kalbate apie tą stebuklą, kai mokytoja su vaiku susitikusi kalba ir pati jaučia, kad vyksta stebuklas, ir net tėvai iš šono stovėdami verkia, jūsų akys irgi pilnos ašarų. Jums patinka kalbėti apie stebuklus, vykstančius tarp vaiko ir mokytojo?
Aš manau, kad tai yra gražiausia, kas gali būti.
Tas atrastas ryšys, tas betarpiškas ryšys?
Šito tai nedėkite.
Tik tai ir įdėsime – Austėja Landsbergienė laidoje „Prieš srovę“ apsiverkė.
Ne, aš manau, kad nėra nieko svarbiau už ryšį. Apskritai. Ar tėvo ir vaiko, ar mokytojo ir vaiko.
Ir jeigu mes visi turėtume vienas su kitu ryšį, tai iš principo pasaulyje tie, kurie planuoja karus, galėtų išeiti į pensiją, nes to nebereikėtų.
Apskritai pasaulis būtų daug gražesnis.
Prieš ateidama į pokalbį su jumis padariau tokius namų darbus. Pasikalbėjau su penkiais ar šešiais mokytojais ir jie sako vieną ir tą patį – vargina tas nuotolinis mokymas, kai tu negali jausti vaiko, vargina tas elektroninis popierizmas, kurio padaugėjo, ir vargina pats tas sunkiausiai apčiuopiamas dalykas, bet akivaizdus tėvų nepasitenkinimas mokytojais. Jūs žinote tą tėvų burbesį – už ką mokytojai gauna atlyginimus, jeigu aš visą dieną su vaiku turiu pats daryti pamokas?
Mokytojams tikrai yra sunku dėl to, kad mokytojas pasirinko šį darbą nesėdėti prie kompiuterio ir nesėdėti prie ekrano. Mokytojas pasirinko šį darbą dėl to, kad jis myli vaikus, nori su jais būti. Ypač su mažuliais jis nori sukristi ant kilimo, jis nori su jais susėsti ratu, jis nori su jais žygiuoti į Gedimino pilį, jis nori su jais lipdyti, piešti, dūkti, apsikabinti. Vienas iš sunkiausių dalykų, ką įvardina mokytojai, kad mes nebegalime apsikabinti su vaikais, mes nebegalime priglausti, mes nebegalime pamatę, kad vaikui sunku, apkabinti, pasakyti, kad tu gali, pabandyk iš naujo. Mes dabar vaikštome kaip robotukai tik tam tikrais srautais, tik tai viena puse ir taip toliau. Mokytojams yra labai sunku. Labai daug mokytojų, netgi ir straipsnių buvo nemažai, svarsto palikti šią profesiją, jeigu situacija nesikeis. Ir ne dėl to, kad jiems čia nepatinka, bet dėl to, kad nebėra esminio dalyko, dėl kurio jie pasirinko šią profesiją – būti klasėje su vaikais.
Ką jūs, Austėja, atsakytumėte tėvams, kurie sako: „Mokėkite man atlyginimą, nes mokytojai per nuotolinį mokymą nieko nedirba“?
Aš paklausčiau, kodėl jūs taip manote?
Nes man prisidėjo šitiek darbo – turiu sužiūrėti, ar vaikais įsijungia ar neįsijungia, ruošia ar neruošia. Pradinių klasių mokytojos juokauja, kad vaikų tėvai pirmų klasių kursą moka puikiai. Reiškia, kad tu irgi esi priverstas mokytis. O jeigu dar du vaikai? O jeigu trys?
O jeigu keturi? Aš visą laiką tėvams sakau – niekas nesakė, kad tėvystė bus lengva, o jeigu sakė, tai melavo. Niekas nesakė, kad tėvystė bus taip, kad aš pagimdau vaiką ir visas mano sunkus darbas baigėsi. Darbas tik prasideda vaikui gimus.
Ta tėvystė buvo visai nieko, kol nebuvo karantino...
Dėl to, kad vaikas išeidavo į darželį arba mokyklą. Kai mes kalbame apie mokytojo prestižą ir apie mokytojo darbo įvertinimą, vis dėl to aš matau, kiek daug tėvų pradeda vertinti mokytojo darbą.
Už ką jus kolegos mokytojai myli, Austėja, ir už ką nemyli?
Čia jų geriausia būtų klausti.
Bet kaip jums atrodo? Ir pradėkime nuo tos nemaloniausios dalies – už ką jūsų nemyli kolegos? Aišku, aš suprantu, kad būtų paprasčiau, jeigu aš paklausčiau, už ką jūsų nemyli Agnė Širinskienė, būtų labai paprasta atsakyti, ar ne?
Būtų irgi labai sunku atsakyti, nes aš nežinau.
Austėja, pakalbėkime apie atlyginimus. Pasidalinsiu tokiu labai keistu įspūdžiu. Šią vasarą atostogaudama Palangoje užmačiau savo mokytoją. Dabar ji pensijoje. Nepaprastai šviesus, nepaprastai geras, nepaprastai vaikų buvo mylimas žmogus. Bet žinote, ką ji veikia Palangoje? Ji rinko butelius.
Taip neturėtų būti.
Aš suprantu, kad galbūt kažkas pasakys, kad „liuks“, nes ji turi sveikatos, vaikšto gryname ore, surinko 10 butelių ir jau euras kitas yra kišenėje. Bet tai išties yra nenormalu.
Nenormalu, aš absoliučiai jums pritariu.
Ir tie mokytojai, kurie dabar dirba, kurie kalba vaikams apie socialinį teisingumą, apie idėją, kokia turi būti valstybė, jie irgi mato savo kolegas, išėjusius į pensiją, kurie, deja, kartais turi rinkti net butelius. Toks jausmas, kad valstybė tau atkiša špygą. Aš suprantu, kad tai klausimai ne visai jums, kol jūs dar ne švietimo ministrė.
Man atrodo, kad mokytojo profesija yra tokia, kur žmogus galėtų jaustis saugus ir dirbdamas, ir jau baigęs tą darbą.
Juk mūsų valstybė randa pinigų. Kad ir tie patys dabar jau sarkastišku anekdotu tapę 40 tūkstančių diskusijoms apie Cvirkos paminklą. Randa!
Tai čia mes jau kalbame apie lėšų paskirstymą. Jeigu mes kalbėtume apie lėšų paskirstymą...
Nepamirškime, kad pas mus mokytojo profesija yra prestižinė.
Ne, ji turi būti prestižinė ne žodžiuose. Ji prestižinė turėtų būti prioritetuose ir kur mes skiriame visą dėmesį. Šiaip iš tiesų Lietuvoje labai daug mokyklų yra suremontuojamos, o po to uždaromos. Nežinau, reikia daugiau meilės mokytojams ir švietimui.
Tai jums pikta, kai matote tokius skaičius? Man labai pikta, kai vien tik diskusijoms apie paminklą yra skiriama 40 tūkstančių, o kai jau kalba eina apie mokytojų atlyginimus... Bet kaip jūs pati sakote, gal tada nereikia remontuoti mokyklos, kurią uždarys?
Be jokios abejonės.
O gal tada reiktų ir mūsų švietimo ministrui palinkėti pabendrauti betarpiškai su mokytojais, dažniau pabūti mokykloje ne kaip ministrui, o kaip...? Na, gali jis užsiimti ir klasių dezinfekavimu, jeigu kai kurios mokyklos nesugalvos, kaip tai padaryti.
Čia kaip kažkurios valstybės premjeras nuėjo dirbti į ligoninę vieną kartą per savaitę, kad pamatytų, kaip iš tiesų viskas yra. Ir Švedijos sosto įpėdinės sesuo irgi darė lygiai tą patį.
Tai visai negėdinga.
Absoliučiai negėdinga.
Turėtų būti poreikis begalinis pažinoti sistemą nuo apačios?
Aš manau, kad geriausiai apie tai, kaip yra mokytojams, tai mokytojai ir gali pasakyti.
Visą pokalbį su Austėja Landsbergienė žiūrėkite vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
Laidą „Prieš srovę“ žiūrėkite kiekvieną antradienį 19:30 per TV3 televiziją.
VISĄ LAIDĄ IR IŠSKIRTINĮ POKALBĮ SU R. KARPAVIČIAUS SŪNUMI PAMATYKITE ČIA:
