REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rusiško žurnalo „Forbes“ versijoje buvo išplatintas straipsnis, kuriame milijardierius Ališeras Usmanovas papasakojo apie tai, kaip mokėjimas derinti kontaktus padėjo nepaprasto likimo verslininkui tapti turtingiausiu žmogumi Rusijoje.

REKLAMA
REKLAMA

Praėjusią savaitę naujienų portalas Balsas.lt publikavo pirmąją šio neįtikėtinai verslaus žmogaus istorijos dalį. Ją galite paskaityti paspaudę nuorodą: Turtingiausio Rusijos žmogaus istorija: milijardai ir žmogiški santykiai (I)

REKLAMA

Kas kam padėjo?

Šalyje tuo metu pasikeitė valdžia. „Gazprom“ kadrų pokyčiai buvo viena pirmųjų prezidento Vladimiro Putino kampanijų. 2001 metais Remą Viachirevą pakeitė Aleksėjus Milleris. Paskui jį lėkė artimiausių Viachirevo žmonių galvos: sūnaus Jurijaus, pavaduotojų Aleksandro Puškino ir Viačeslavo Šeremeto ir daugelio kitų. A. Usmanovas ne tik išsėdėjo, bet ir gavo naują atsakingą darbo frontą – aktyvų grąžinimas į „Gazprom“.

REKLAMA
REKLAMA

Valdant Viachirevui dalis koncerno aktyvų peršoko į jo draugų įmones. Šias istorijas Viachirevas prisimena nenoriai: “Buvo daug norinčių “Gazprom„ “išdraskyti“, aš to labai bijojau, todėl man teko sukaišioti jį į skirtingas vietas„. Pagrindinis koncerno “Stroitransgaz“ rangovas dar 1995 metais gavo 4,8 proc. „Gazprom“ akcijų už darbus, kurių vertė 2,5 mln. dolerių, gigantiško Pietų Rusijos telkinio licenzija atiteko Viachirevui palankios kompanijos “Itera“ rankose, „Gazprom“ vos neužleido naftos ir chemijos holdingo „Sibur“ kontrolę jo kūrėjui Jakovui Goldovskiui. Kaip tik po šios istorijos sekė grėsmingi atgarsiai iš Kremliaus: “Reikia įdėmiai užsiimti nuosavybės klausimais, kitaip – išsižiosite – ir nebus pas jus ne tik „Siburo“, - perspėjo V. Putinas A. Millerį. Užvirė darbas. “Mes turėjome didelį žemėlapį, kuriame buvo sužymėti visi abejonių keliantys aktyvai, aš su tuo žemėlapiu beveik nesiskyriau“, - prisimena Sergėjus Lukašas, kuris buvo atsakingas už ekonominį saugumą ir kadrų klausimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir tada A. Usmanovas labai pravertė naujam „Gaprom“ vadovui. Koncerno „dukterų“ valdyba buvo kratoma, prisimena buvęs koncerno darbuotojas. Dėl Ališero kilo abejonių, tačiau „Gazprominvestholding'e“ pažeidimų nebuvo rasta, nors kompanija ir turėjo dalykinių ryšių su kažkokiomis firmomis (A. Usmanovas tikina, kad niekada nesivėlė į interesų konfliktus). Lemiamu argumentu buvo tai, kad derybose dėl „Gazprom“ aktyvų grąžinimo R. Viachirevas ir jo žmonės norėjo kalbėti tik su A. Usmanovu, tikina „Forbes“ šaltinis.

REKLAMA

Naujais vadybininkais, kuriuos R. Viachirevas vadino „busurmanais“, niekas netikėjo. „Senai komandai reikėjo žmogaus, kuris sugebėtų garantuoti jiems visus išmokėjimus, - patvirtina A. Usmanovas. – Aš jiems pasakiau: „Nesijaudinkite, aš iš jūsų perku, aš nupirksiu“.

Iš pradžių ėmėsi „Stroitransgaz“. Pagrindinė kova vyko dėl rangovui priklaususių 4,8% „Gazprom“ akcijų. Tą akimirką valstybei priklausė viso labo 38,4% koncerno akcijų ir Vladimiras Putinas davė užduotį valstybei grąžinti kontrolę. Tačiau pagrindinis „Stroitransgaz“ savininkas Arngoltas Bekkeris nė už ką nenorėjo skirtis su vertingu aktyvu, „Gazprom“ ėmė teistis dėl ginčytino paketo. Tuo pat metu koncernas nusprendė tapti ir paties „Stroitransgaz“ bendrasavininku. Be A. Bekkerio tarp „Stroitransgaz“ akcininkų buvo ir R. Viachirevo duktė, jo pavaduotojo Šeremeto ir ministro pirmininko Viktoro Černomyrdino vaikai. Iš pradžių jie turėjo ne mažiau nei 48% „Stroitransgazo“ akcijų, bet A. Bekkeris palaipsniui šią dalį išplovė. “Žmonės, kurie „daro“ pinigus, nekreipia dėmesio nei į tave, nei į ką nors kitą. Man nebuvo kada viso to stebėti, todėl mes nusprendėme likusį paketą atiduoti Ališerui", - pasakojo R. Viachirevas.

REKLAMA

Kol dėl „Stroitransgaz“ vyko teismas, A. Usmanovas pradėjo derybas su A. Bekkeriu. „Aš pas jį atėjau, paklausiau, kiek jam reikia. Jis sako: štai tiek. Na, aš jam tuos pinigus ir sumokėjau“, - teigia A. Usmanovas. A. Bekkeris taip stipriai nepasitikėjo nauja komanda, kad A. Usmanovui pačiam reikėjo išpirkinėti aktyvus, o jau vėliau – už tuos pačius pinigus – pervesti juos į „Gaprominvestholding“. Remiantis „Gazprom“ ataskaitomis, 4,8% savo akcijų koncernas apmokėjo vekseliais, kurių vertė 152 mln. dolerių, rinkoje tas paketas tuo metu kainavo 900 mln. dolerių. O 26% “Stroitransgaz“ akcijų „Gaprom“ išpirko už 109 mln. dolerių. Dabar šią kompaniją kontroliuoja Genadijus Timčenko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitų A. Usmanovo pergalių sąraše – Pietų Rusijos telkinio grąžinimas „Gazprom'ui“. Taip pat iš Nikolajaus Bogačevo nupirkta licenzija vienam didžiausių pasaulyje Pietų Tambeisko telkinių.

„N. Bogačevą aš pažinojau labai seniai. „Gazprombank“ paskui jį pusantrų metų vaikščiojo, teisėsi, derėjosi. O kai teisiasi, jau negerai. Aš pas jį atėjau ir sakau: klausyk, ko tu nori – pinigų ar ir toliau teistis“, - pasakoja A. Usmanovas. N. Bogačevas pasirinko pinigus. Dabar jis sako, kad neturi jokių pretenzijų gazprominiam derybininkui, už aktyvą sumokėjusiam 400 mln. dolerių: nepriklausomi auditoriai telkinį įvertino kelis kartus brangiau, tačiau nė vienas iš pirkėjų nepasiūlė daugiau A. Usmanovo. „Tiesiog žmogui reikia duoti taip, kad jam būtų patogu imti“, - šypsosi Ališeras.

REKLAMA

Dabar „Gazprominvestholdin“ užsiima blogų skolų grąžinimu „Gazpromui“, o kontraktas su generaliniu direktoriumi A. Usmanovu neseniai buvo pratęstas. Kam pirmam „Forbes“ sąraše žmogui likti samdomu vadybininku?

„Kol aš būsiu reikalingas, tol būsiu „Gazprome“. Kaip galima pamiršti tuos, kurie kadaise tau padėjo, patikėjo tavimi?“, - atsako į šį klausimą A. Usmanovas. Dalis dabartinio metalurgijos holdingo, kuris priklauso Ališerui ir jo partneriams – tai buvęs „Gazmetal“, įkurtas 2000 metais, kai “Gazprom„ ir “Interfin“ suvienijo savo dalis į Oskolo elektrometalyrgijos kombinatą ir Lebedinsko kasybos ir perdirbimo įmonę. “Gazprom„ gavo 48% kompanijos, tačiau prie Millerio šis aktyvas buvo pripažintas neprofiliniu ir parduotas “Interfin“ savininkas už 72 mln. dolerių (neoficialaus turto pardavimu užsiėmė A. Usmanovas). Dabar ta suma jau nebeatrodo tokia didele: 2010 metais grynas pelnas nuo Lebedinsko kasybos ir perdirbimo įmonės sudarė 745 mln. dolerių, tačiau 2001 metais įmonė buvo nepelninga (grynas nepelnas – 5,5 mln. dolerių). A. Usmanovas tikina, kad sandoris buvo naudingas “Gazpromui„: koncernas gavo 20 mln. dolerių daugiau, nei investavo. O “Interfinui“ 72  mln. dolerių tuo metu buvo didelė suma, ir A. Usmanovo partneriai iki pat pabaigos abejojo tokių investicijų perspektyvomis, tačiau jis laikėsi savo nuomonės.

REKLAMA

„Gazprom“ istorija A. Usmanovui davė ir dar vieną „bonusą“. Dėl aktyvų grąžinimo koncerno vadybininkai atsiskaitydavo asmeniškai prieš direktorių tarybos vadovą – būsimą prezidentą Dmirtijų Medvedevą. „A. Usmanovas užmezgė su juo gerus santykius“, - pažymi buvęs „Gazprom“ darbuotojas. Ališeras apskritai visada sugebėdavo rasti priėjimą prie žmonių, sako kitas jo kolega.

„Kai A. Milleris, pavyzdžiui, švenčia gimtadienį, dažniausiai visas jo stalas nupiltas dovanomis. Jis stovi prie jo kaip vaikas su žaislais ir išsirenka tą, kuris nuo Ališero. Kažkaip jam pavyksta išrinkti tai, kas patiks žmogui“,  - žavisi „Forbes“ pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Corus“ draugai

2004 metų žiemą Ališero Usmanovo užmiesčio name skambėjo linksmybės. “Buvome aš, Ališeras, Forchadas Mošari, dar kažkas, paėmėme degtinės, išgėrėme, toliau – koncertas, saviveikla, aš grojau gitara ir dainavau, Ališeras taip pat dainavo, jis apskritai linksmas, širdingas žmogus, o poilsyje jam nėra lygių„, - šypsodamasis prisimena A. Skočas. Buvo dingstis: A. Usmanovas sudarė fantastišką sutartį dėl kompanijos “Corus Gruop“ akcijų pardavimo.

Anglų-olandų plieno bendrovė „Corus“ buvo įkurta 1999 metais ir tapo trečia pagal dydį plieno gamintoja pasaulyje. Tačiau nuo pat įkūrimo akimirkos įmonė patyrė nuostolius, nepadėjo ir kelių tūkstančių darbuotojų atleidimas. Viso to fone aštrėjo konfliktas tarp olandų ir anglų vadybininkų. Bendrovė buvo bebankrutuojanti ir ieškojo pirkėjų savo padaliniams. 2003 metais “Corus„ akcijos krito iki minimumo: pirmą nedidelį paketą A. Usmanovas įsigijo po 4,5 pensus už akciją, po kurio laiko perpardavė jas po 8 pensus. Tuomet ir nusprendė dėti dideles viltis į “Corus“. Ir neprašovė: kompanija buvo praktiškai palaidota, tačiau 2004 metais „Corus“ visgi sugebėjo įvykdyti stambų restrukturizavimą, top-vadybininkai susitaikė, bankai ėmė teikti bendrovei paskolas ir rudenį ji gavo savo pirmąjį pelną. 2004 žiemą A. Usmanovas pardavė „Corus“: akcija po 53,5 pensus už vienetą, beveik 12 kartų brangiau, nei jos kainavo perkant.

REKLAMA

Tačiau kai tik jis sugalvojo šią operaciją, visi, pradedant analitikais ir baigiant bankininkais, buvo nusistatė pesimistiškai. Prieš jo sprendimą buvo net gi artimiausi partneriai. „Aš tada pasakiau Ališerui, kad mes neturime to daryti. Aš atlikau finansinę analizę, kuri parodė, kad rizika labai didelė, tačiau jis nupirko dalį „Corus“ už mano nugaros, aš apie tai nežinojau“, - prisimena F. Mošari.

A. Usmanovu nepatikėjo ir bankai, iš kurių jis bandė skolintis pinigų. Visi bankai atsisakydavo skolinti ir teko kreiptis į draugus. Savo pinigais surizikuoti nusprendė „Petrokommerc“ banko prezidentas Vladimiras Nikitenko, buvęs aliuminio prekeivis Vasilijus Anisimovas ir tuometinis prezidento padėjėjas, o dabar  - Rusijos vicepremjeras Igoris Šuvalovas. Investavęs į 13,4% „Corus“ akcijų 319 mln. dolerių, 2004 metais A. Usmanovas uždirbo 614 mln. dolerių. O vienas iš sandorio dalyvių, Vasilijus Anisimovas, tapo partneriu jo naujajame projekte.

Kitą savaitę naujienų portalas Balsas.lt publikuos A. Usmanovo praturtėjimo istorijos III dalį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų