„Dar daug reikia padaryti, bet neužsiimkime saviplaka. Pasižiūrėkime, 2014 metais, prieš prasidedant Rusijos karui Ukrainoje, turėjome vos keletą tūkstančių rezervo karių, batalionai buvo sukomplektuoti 30 proc. Tai per devynerius metus nuveikta daug, bet dar tikrai reikia daug padaryti“, – laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo buvęs karinės žvalgybos vadas, atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas
Pasak jo, yra trys valstybės gynybos ramsčiai: kietasis saugumas – kariuomenė, tarptautinis saugumas – NATO ir pilietinės visuomenės įsitraukimas.
„Pilietinės visuomenės įsitraukimas gali būti kaip civilių žmonių parengimas, bet kariai taip pat yra Lietuvos piliečiai, tad reikia kalbėti apie organizuoto rezervo kūrimą.
Ir krašto apsaugos ministras yra skelbęs, kad yra apie 100 tūkst. rezervo tarnavusių Lietuvos kariuomenėje ir jie yra daugiau ar mažiau pasirengę būtų pašauktais. Bet turėtų būti ambicingesni tikslai“, – dėstė G. Bagdonas.
Nuolatinę Lietuvos kariuomenę sudaro daugiau nei 20 tūkst. karių. Rezervas yra dviejų rūšių: parengtasis – tai maždaug 106 tūkst. karių, ir aktyvusis rezervas – tai apie 27 tūkst. karių, tarnavusių per paskutinius dešimt metų ir dalyvaujančių pratybose.
Atsargos pulkininko nuomone, parengtasis rezervas turėtų būti aktyviau įtrauktas į šalies gynybą, kiekvienas rezervistas turėtų žinoti, kokiam daliniui yra priskirtas, kas yra dalinio vadas. Anot G. Bagdono, jei karas prasidėtų rytoj, jis tiksliai nežinotų, kur jam reikėtų prisistatyti.
„Iš tikrųjų nežinau, ką reikėtų daryti, nesu formaliai informuotas. Bet mano situacija lengvesnė, turiu daug kontaktų, tad žinočiau ir rasčiau, ką daryti. Bet tai rodo, kad yra daug namų darbų, kuriuos turime padaryti“, – pabrėžė G. Bagdonas.
Lietuva nori vokiečių brigados, bet nesusitvarko su savo rezervistais?
Pastabas dėl rezervo įtraukimo į Lietuvos gynybą prieš kelias savaites išsakė ir buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas.
„Žinau, kad turite tūkstančius karių, kurie yra rezerve. Nemanau, kad jie buvo integruoti, kad jie buvo kviečiami į pratybas, manau, kad daugelis jų neturi padalinio, kuriam būtų pavaldūs, tai yra tiesiog gyvosios jėgos katilas. Bet ką aš Lietuvoje girdžiu, kad jūs norite vokiečių brigados, jūs norite daugiau amerikiečių. Palaukite, jūs turite tikriausiai 100 tūkst. rezervistų, kurie nėra apmokyti, kurie neturi savo dalinio“, – teigė B. Hodgesas.
Į šią kritiką sureagavo ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
„100 tūkst. rezervistų – tai yra parengtojo LK personalo rezervo skaičius, kurį sudaro visi prievolininkai, turintys pradinį karinį parengtumą. Jo dalis – aktyvusis rezervas (apie 27 tūkst.), kurį sudaro buvę kariai, į atsargą išėję ne vėliau kaip prieš 10 metų, yra taikos metu aprūpinamas ir rengiamas (nuo 20 iki 60 dienų, planuojama - nuo 20 iki 90 dienų).
Visi aktyviojo rezervo kariai yra priskirti kariniam vienetui, kur yra kviečiami atnaujinti įgūdžių ir kur būtų kviečiami atlikti karo tarnybą. Po šauktinių reformos įgyvendinimo aktyvaus rezervo skaičius padvigubėtų iki 2030 m.“, – socialiniuose tinkluose rašė A. Anušauskas.
Žurnalistams ministras detalizavo parengtojo rezervo funkciją.
„Parengtasis rezervas, tokie kaip aš, skirti karo metui papildomoms funkcijoms atlikti. <...> Pasižiūrėkit į mane, aš ir esu parengtasis rezervas. <...> Įsivaizduokit, kad tokių žmonių yra dešimtys tūkstančių, kurie turi tam tikrą karinį parengtumą, bet apmokymas paskutinis buvo prieš trisdešimt metų“, – kalbėjo krašto apsaugos ministras..
Kalba apie visų piliečių rezistenciją
Buvęs specialiųjų operacijų vadas, atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius teigė, kad jis asmeniškai žino, kur dieną X turėtų prisistatyti.
„Dėl visuomenės įsitraukimo, <...> nereikia pamiršti rezistencijos bendrąja prasme. Ne taip seniai buvo Seime NSGK organizuota konferencija.
Ten buvo labai gera vizija sudėliota, kaip įtraukti ir tą visuomenės dalį, kuri netapo nei savanoriais, nei šauliais. Galų gale, yra elfai, kurie jau dabar gina mūsų valstybę informacinėje erdvėje ir stiprina visuomenę, darydami ją atsparesnę dezinformacijai ir propagandai.
Jeigu daugiau dėmesio rezistencijai plačiąja prasme, čia būtų rimtas plačių visuomenės sluoksnių įtraukimas į gynybos klausimus“, – sakė S. Guzevičius.
Pernai gegužę Seimas patvirtino Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategiją. Vyriausybė planuoja įsteigti Vyriausybės kanclerio vadovaujamą Pilietinio pasipriešinimo tarybą.
Šia strategija siekiama ugdyti atsparumą, pilietinę valią ir įgūdžius, kurie užtikrintų piliečių pasirengimą ir dalyvavimą atsakant į nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, priešintis agresijai ir okupacijai.
Išskirtinis vaidmuo pilietiniame pasipriešinime suteikiamas Lietuvos šaulių sąjungai, nurodoma, kad ji rengiasi ir okupacijos sąlygomis organizuoja rezistencinį judėjimą.
Dokumente nurodomas siekis, kad piliečių, nusiteikusių ginti šalį ginklu, dalis nuo 44 proc., remiantis 2020 metais Krašto apsaugos ministerijos užsakytos apklausos duomenimis, augtų iki 60 proc. 2035 metais.
Atitinkamai bus siekiama, kad neginkluotame pilietiniame pasipriešinime dalyvauti nusiteikusių piliečių dalis didėtų nuo 54 proc. 2020 metais iki 70 proc. 2035 metais, o istorinės atminties įprasminimo renginiuose dalyvaujančių piliečių dalis atitinkamai kiltų nuo 37,6 proc. iki 46 procentų.
Suomija – pavyzdys Lietuvai
Apie Lietuvos visuomenės įsitraukimą į gynybą klausė ir B. Hodgesas.
„Ar jūs turite tokį pat visuomenės įsitraukimą į gynybą kaip, pavyzdžiui, Suomija? Jūs turite daugiau sunkumų, bet, tiesą sakant, nejaučiu, kad visuomenė Lietuvos viduje būtų pasirengusi“, – klausimus kėlė B. Hodgesas.
Neseniai į NATO įstoję suomiai visada reiškė garsiai, kad nori ginti savo šalį. Naujausioje kasmetinėje Suomijos gynybos ministerijos apklausoje 82 procentai pareiškė norintys imtis užduočių – karinių ar civilių – remti šalies gynybą invazijos atveju. Tačiau Suomija tam ruošėsi nuo tada, kai paskutinį kartą buvo užpulta, per Antrąjį pasaulinį karą.
Suomijos nacionalinio saugumo strategijos pagrindas – šalis pati geba apsiginti. Rezervo kariai atnaujina įgūdžius ir žinias pratybose. Tie, kurie dėl savo sveikatos ar fizinės būklės negalėtų dalyvauti mūšio veiksmuose, įsitraukia į kitas šalies gynybos sritis – medicinos pagalbą, informacijos rinkimą, kibernetinį saugumą ir t.t.
Suomijos gynybos sistema įtraukia skirtingus visuomenės narius, viešąjį ir privatų sektorių. Kaip liūdnai juokauja suomiai, dienos X atveju, kiekvienas suomis žinotų tikslią vietą apkasuose, kurioje turėtų stovėti.
„Prieš kelis dešimtmečius teko lankytis Suomijoje. Ten mokyklos direktorius, kuris buvo, berods, atsargos majoras ar pulkininkas leitenantas, yra kažkokio rezervo karinio vieneto vadas. To miestelio didžioji dalis piliečių žino, kad jie bus tame dalinyje. Viskas yra sustyguota, vyksta mokymai ir žinių atnaujinimai“, – pasakojo G. Bagdonas.
Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas, atsakydamas į B. Hodgeso kritiką, tikino, kad ir šioje srityje Lietuva taip pat žengia į priekį.
„Mūsų atliekama visuomenės apklausa rodo, kad šalį agresijos atveju neginkluotomis priemonėmis gintų 61 proc. gyventojų, o ginklu priešintųsi daugiau nei pusė visuomenės. Šie skaičiai nuolat auga, todėl akivaizdu, kad valia ginti šalį vis stiprėja. Šis piliečių apsisprendimas priešintis yra valstybės išlikimo pagrindas.
Pasirengimas priešintis užpuolimui taip pat tvirtėja. Stebime rekordiškai augantį Lietuvos šaulių sąjungos narių skaičių – nuo praėjusių metų išaugo beveik 3 tūkst. narių. Šiuo metu LŠS turi beveik 13 tūkst. narių.
Kitus visuomenės narius pasiekiame krašto apsaugos sistemos priemonėmis: KAM, Lietuvos kariuomenės, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento organizuojamais kursais, paskaitomis, susitikimais, skirtais įvairioms tikslinėms grupėms.
Mokyklose pradėtas kursas moksleiviams, kuris po pusantrų metų apims visas vidurines mokyklas. Taip pat siekiame įtraukti ir užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius, tad stipriname bendradarbiavimą su Lietuvos diaspora. Juk ne veltui tarp šauktinių yra jau ir dešimtys užsienyje ir gimusių, ir ten gyvenusių jaunuolių“, – dėstė A. Anušauskas.
Ukrainiečiai pasitelkė išradingumą
Pamokų kaip gintis atėjus priešui Lietuva galėtų pasimokyti ir iš ukrainiečių. Iš vienos pusės, eiliniai ukrainiečiai statė savadarbius blokpostus, gamino „Molotovo kokteilius“.
Iš kitos pusės, pasitaikė ir išradingų diversijų. Pavyzdžiui, Charkivo regione civiliai rusų kariams davė užnuodyto alkoholio ir torto, dėl ko du okupantų kariai mirė, keli šimtai sunkiai susirgo.
„Visos priemonės yra teisingos. Bet dabar, sąlyginės taikos sąlygomis, turime turėti aiškią viziją, kokią gynybą mes norime matyti. Aš ją matau, bet galime turėti skirtingą viziją.
<...> Visuomenė turi būti įtraukta. Kažkas turi žinoti, kaip teiksime medicininę paramą kariuomenei, kaip padėsime ginkluotosioms pajėgoms rinkti informaciją.
<...> Svarbios ir mažos smulkmenos. Teko lankytis Ukrainoje karo pradžioje, padėjome išvežti pabėgėlius, tai visų miestelių pavadinimai yra nuimti, nėra gatvių pavadinimų. Nieko nėra, jokios informacijos. Tai yra smulkūs dalykai, bet jų yra daug. Bet į tai reikia žiūrėti kompleksiškai, su tikslu ir vizija“, – sakė G. Bagdonas.
Turime 3–5 metus
G. Bagdonas pažymėjo, kad Lietuvos problema yra ta, kad visa gynybos konsepcijos pertvarka vyksta tik tada, kai kažkas įvyksta.
2015 m., po karo Ukrainoje pradžios ir Krymo aneksijos, Lietuvoje visam laikui grąžinta privaloma karinė tarnyba.
2022–2023 m., po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, pradėtas spartinti ginkluotės įsigijimas, pradėta diskutuoti apie lietuviškos divizijos kūrimą, geresnį rezervo įtraukimą, šauktinių reformą, visuomenės įtraukimą į krašto gynybą, infrastruktūrą, kuri skirta priimti NATO sąjungininkų pajėgas ir t.t.
„Per trumpą laiką bandome sukurti gynybos sistemą, kuri reikalauja dešimtmečių. Bet mes neturime dešimtmečių – 3–5 metai ir mes turime būti labai stiprūs, maksimaliai pasiruošę, kad priešas net negalvotų lįsti į mūsų žemę“, – tvirtino G. Bagdonas.
