Avantiūrizmo apstu bemaž kiekvienoje srityje, kuomet be išsamių tyrimų, vertinimų ir skaičiavimų karštligiškai griebiamasi realizuoti kokį stambų projektą. Gugenheimo-Ermitažo projektas anaiptol ne vienintelis toks.
Neseniai LNK „Paskutinėje instancijoje“ Rūta Grinevičiūtė sukėlė sprogusios bombos efektą. Jos atradimas, kad Valdovų rūmai yra nelegalus statinys (nes statomi be patvirtinto detalaus plano), turėtų patekti į metų „topus“. Tačiau ir be šio atradimo jau anksčiau buvo akivaizdu, kad „tūkstantmečio“ statyba yra viena iš didžiųjų valdžios avantiūrų, ne tik dėl daug abejonių keliančios bendros projekto koncepcijos, turint omeny projekto santykį su kultūros ir istorijos paveldo samprata, bet ir dėl naudojamų statybos technologijų ir medžiagų, bei jų poveikio aplinkai. Tas poveikis netruko pasireikšti – Arkikatedros sienos pradėjo skilinėti, nes kaip žinia, gruntas Katedros aikštės ir Žemutinės pilies teritorijoje yra minkštas ir nestabilus, todėl neatlaiko milžiniškų betono ir plytų konstrukcijų apkrovų. Žinia, kad Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo laikais naudotos kitos medžiagos ir technologijas. Net nebeverta kalbėti, kiek milijonų šiame muliaže užbetonuota, milijonų, kurie galėjo išgelbėti ne vienus griūvančius, bet autentiškus rūmus.
Nacionalinio avantiūrizmo srityje sublizgėjo buvusi ir dabartinė Vilniaus valdžia. Kalbėti reiktų ne apie vieną projektą ar sprendimą, priimtą be aiškios strategijos, skaičiavimų. Daug sostinės valdžia kalbėjo, gyrėsi ir džiaugėsi, kaip visiems bus gera po Vilnių važinėti, sumažės spūstys, kai įdiegs naująją centralizuotą kompiuterinę šviesoforų sistemą. Šis projektas Vilniaus biudžetui kainavo apie 140 milijonų litų, tačiau rezultatas – beveik nulinis. Centrinės gatvės piko metu, kaip buvo, taip ir liko užkištos, transporto žieduose (Olandų, Žirmūnų) liko toks pat chaosas, o kelionė kai kuriomis gatvėmis, kaip Antakalnio, pailgėjo dvigubai. Kartą nepatingėjau paskaičiuoti šviesoforų Antakalnio gatvėje, suskaičiavau bemaž 20, apie jokias „žaliąsias juostas“ nėra ką net kalbėti, vėlyvą vakarą taip pat tenka stovėti tuščioje gatvėje prie raudono signalo ir tuščiai deginti kurą. Ir visi šie „malonumai“ – tik už 140 milijonų... Tokį fiasko Vilniaus valdžia patyrė todėl, kad nebuvo įsigilintą į specifinį Vilniaus gatvių tinklą ir gatvių struktūrą, kuri transporto srautams yra nepalanki, nes labai netolygi, neatlikti reikiami transporto srautų kiekybiniai ir struktūriniai tyrimai, nes kompiuterinis modeliavimas esant tokiai situacijai mažai ką padeda (tai - specialistų nuomonė). Kita vertus, pagrįstų abejonių kėlė ir kelia projekto kaina, juk teisingai nustačius prioritetines miesto magistrales, projektą galima buvo įgyvendinti ženkliai kuklesne suma. Ar neketina ant tokio pat grėblio Vilniaus valdžia užlipti dar kartą, planuodama per Nerį statyti du naujus tiltus. Ar kas nors tyrinėjo, kaip šie naujieji objektai įsilies į gatvių tinklą ir kaip atitiks jo struktūrą. Kaip ir į kokias gatves naujaisiais tiltais įsilies transporto srautai? Susidaro įspūdis, kad sostinės valdžia skuba įgyvendinti ne miestui strategiškai svarbius, o galimiems investuotojams bei rangovų bendrovėms patrauklius ir patogius jų pelno požiūriu projektus. Kaip byloja pastarųjų metų Vilniaus istorija, tokių skubotų, neperspektyvių ir brangių projektų, ypač transporto infrastruktūroje buvo įgyvendinti bent keli. Galima pasidžiaugti, kad nei buvusi, nei dabartinė Vilniaus valdžia dar neapraizgė miesto kabančių vagonėlių trosais ir per Pylimo gatvę nenutiesė tramvajaus linijos.
Kalbant apie didelių ir brangių investicinių projektų įgyvendinimą, tenka kabėti ir apie neskaidrius, korumpuotus viešuosius pirkimus, kurie graužte graužia valstybės moralinį pamatą. Visos valstybės mastu per viešuosius pirkimus, dirbtinai išpučiant prekių ir paslaugų kainas, iššvaistomos sunkiai įsivaizduojamų dydžių valstybės ir savivaldybių lėšos.
Ar ne į tokių švaistūniškų projektų gretą patenka ir Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos renovacija, kuriai valdžia atseikėjo 80 milijonų? Už tokią sumą galima būtų sutvarkyti ne vieną, ne du ir ne tris griūvančius kultūros centrus provincijoje, ar viename iš regionų pastatyti nedidelę, bet pakankamai gerą naują koncertų salę. Skaičius palyginimui: šiais metais 129-iems nevyriausybinių organizacijų projektams finansuoti visos šalies mastu Kultūros ministerija teišstenėjo vos pusę milijono.
Į nacionalinio avantiūrizmo topus pretenduoja patekti Nacionalinio stadiono statyba. Sveiku protu nesuvokiama, kokias sutartis su statybų rangovais pasirašinėjo savivaldybės teisininkai ar tiesiog klerkai, kad sustabdžius statybas, bokštinius kranus nuomojanti bendrovė į savo kišenę, kaip niekur nieko susižers bemaž 20 milijonų litų. Kitas klausimas, kokią perspektyvą apskritai turės šis objektas? Ar ten galės vykti tarptautinės futbolo varžybos, kai UEFA yra labai aiškiai nustačiusi, kad čempionato rungtynės gali vykti tik tokiame stadione, nuo kurio artimiausias prekybos centras yra nutolęs ne mažiau kaip per kilometrą, tuo tarpu vos už kelių šimtų metrų nuo statomo Nacionalinio stadiono puikuojasi „Akropolis“...
Avantiūrizmo (o gal jau ir atviro, ciniško aferizmo) apstu teritorijų planavimo procesuose bei UAB „Aplinkos ministras ir co“ veikloje. Pakanka prisiminti Aplinkos ministerijos inicijuotą atvirą karą prieš Saugomų teritorijų tarnybą, begalinius auditus Kuršių Nerijos nacionaliniame parke, viešųjų ryšių karą prieš parko direktorę Aureliją Stancikienę, p. A. Paulausko bičiulio nelegaliai ten stovintį vagonėlį, kurio pastarasis niekaip neišsiveža. Pagaliau, kaip vertinti Seimo aplinkos komiteto pirmininko B.Bradausko siūlymą Teritorijų planavimo įstatymą pakeisti taip, kad statybų leidimas būtų išduodamas be detalaus plano. Turint omeny dabartinį plėtros bendrovių spaudimą miesto (ir ne tik) valdžiai, galima įsivaizduoti, kas dėsis tokias pataisas priėmus.
Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau pirmąją rašinio seriją. Ar mūsų piliečiai dar sugeba stebėti ir atitinkamai vertinti savo renkamos valdžios veiksmus, ar dar neprarado pilietinio budrumo, ar vėl lips ant to paties grėblio? Tai paaiškės po spalio 12-osios.
Tomas Bakučionis yra Lietuvos socialdemokratų partijos narys ir kandidatas į Seimą.
