Naujienų portalui tv3.lt apie Laidojimo paslaugų centro organizuojamas vienišų žmonių laidotuves sutiko prabilti laidotuvių sumanytojas, Joanitų bendruomenės narys, vienuolis Vygandas Čeponis ir Laidojimo paslaugų centro direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja.
Vienišus žmones laidoja jau 14 metų
V. Čeponis, vienišų žmonių laidotuvių idėjos sumanytojas, pasakojo, kad kiekvienas mirusysis nusipelno būti deramai palydėtas į amžinąjį gyvenimą, tad pirmosios vienišų žmonių laidotuvės įvyko dar prieš 14 metų.
Jis kalbėjo, kad iš pat pradžių laidotuvės atrodė visai kitaip negu atrodo dabar. Tuo metu velionių būdavo daugiau nei į atsisveikinimą susirinkusių žmonių.
„Pradžia buvo prieš kokius 14 metų. Pradžioje mes būdavome vos dviese-trise, o dabar aš džiaugiuosi, kadangi šiai temai žurnalistai skyrė daugiau dėmesio ir žmonių susirenka daugiau“, – sakė jis.
Vienuolis taip pat atskleidė dar vieną skirtumą – tuo metu vienoje duobėje būdavo palaidojama kur kas mažiau žmonių nei dabar.
„Žmonės visuomet buvo laidojami grupėmis, tik tuo metu iškart po šešis. Ekskavatorius iškasdavo duobes, įdėdavo ten velionius ir užkasdavo, o mes melsdavomės.
Dabar žmonės taip pat laidojami viename kape. Į jį telpa 15-20 kapsulių su urnomis“, – apie skirtumus kalbėjo jis.
Dauguma velionių – kremuojami
Anksčiau naujienų portalui tv3.lt Vilniaus Laidojimo paslaugų centro komunikacijos vadovė Vilma Budėnienė yra pasakojusi, kad kai kurie velioniai prieš šias laidotuves kremuojami, o kiti – laidojami karstuose.
Pasak jos, neatpažinti asmenys yra laidojami karstuose tam, kad prireikus būtų galima identifikuoti juos atliekant DNR testą. Vis tik vieniši žmonės ir tie, kuriuos artimieji atsisako laidoti, yra kremuojami.
Pasiteiravus pašnekovo V. Čeponio, kaip jis žvelgia į tai, kad su didžiąja dalimi mirusiųjų yra atsisveikinama juos kremuojant, jis pasidalijo savo nuomone.
„O kas belieka? Čia ne nuo manęs priklauso, kokią nuostatą padaro savivaldybė laidojimui“, – iš pradžių retoriškai klausė jis.
Vis tik greitai vienuolis paaiškino, kad kartais teisiniai įstatymai ir krikščionybės numatytos nuostatos prasilenkia.
„Mano akimis žiūrint, užtektų vietos normaliai palaidoti, kaip mūsų senelius laidojo, kaip prosenelius laidojome ir kaip reikalauja krikščionybė.
Kiek aš su kunigais pasišneku, visi sako, kad jeigu reikia, tai reikia, palaidojame ir sudegintus. Visgi praktikuojant krikščionybę laidojame karste“, – paaiškino jis.
Kartais artimieji perlaidoja velionius
Įdomu tai, kad pasitaiko atvejų, kuomet artimieji kreipiasi į laidojimo paslaugas teikiančią įmonę ir nori perlaidoti savo artimąjį.
Pasak direktoriaus pavaduotojo S. Gujos, bent kartą per metus yra susiduriama su perlaidojimo atvejais.
„Dažnai su tuo susidurti netenka, bet kartą metuose, taip turbūt statistiškai sutampa, kad į mus kreipiasi artimieji su tokiais prašymais.
Iš tiesų, bendras kreipimasis būna netgi dažnesnis, žmonės klausia, kurį ketvirtį palaidojome jų artimąjį, kuriais metais, kokiame kvartale ir kokiose kapinėse.
Iš principo, kartais žmonės nors ir atsisako laidoti, bet jiems svarbu žinoti, kurioje vietoje yra palaikai. Tad štai tokių besikreipiančių būna keturi-penki per metus“, – sakė jis.
O štai vienuolis V. Čeponis atskleidė, kad nors laidojimu užsiima laidojimo paslaugas teikianti įmonė, vis tik ir į jį kartais žmonės kreipiasi siekdami perlaidoti savo artimąjį.
„Aš tai labai gražiai vertinu. Perlaidojimas vyksta, taip ir turėtų būti. Atminkime, kad daugelis yra išvažiavę į užsienius, kiti kalėjimuose sėdi, negali palaidoti artimųjų.
Aš pats esu susidūręs su tuo dalyku, kai į mane kreipėsi ir klausė, kaip surasti mirusįjį. Buvau kaip tarpininkas, padėjau su tuo klausimu“, – šyptelėjo V. Čeponis.
Ne kiekvieno tapatybę pavyksta nustatyti
Laidojimo paslaugas teikiančios įmonės direktoriaus pavaduotojas, paklaustas, ar buvo per vienišų žmonių laidojimo laiką jam įsiminusių istorijų, jis prisipažino, kad kiekviena iš jų paliečia savaip.
Pasak jo, nors rugsėjo 30-ąją buvo palaidota 17 vienišų žmonių, vis tik per jo patirtį daugiausiai yra tekę vienu kartu palaidoti 34 asmenis, o kiekvienam iš jų prieš laidotuves ir jų metu reikėjo skirti dėmesio.
„Sakyčiau, kad visos istorijos, kai renkame medžiagą apie artimąjį, kai siunčiame užklausimus policijai, prašome giminystės ryšio nustatymo, leidimo laidoti – prie kiekvieno žmogaus mes prisiliečiame. Jo likimas ir istorija yra neatkartojami, visos jos skirtingos.
Vieni yra iš nakvynės namų, kiti rasti sudegusiame name, rasti autobusų stotelėje. Visi šie dalykai jautrūs, jie mus paliečia“, – pasakojo S. Guja.
Pasak jo, neretai pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogaus istorijos sužinoti taip ir nepavyksta. Anot jo, kuomet žmogus pakliūva į ligoninę, o jo ten niekas nelaiko, personalas daro išvadą, kad žmogus artimųjų neturėjo.
„Turime ir tokių, kurių asmens tapatybė tik nustatinėjama ir dar nenustatyta. Kiekviena istorija yra jautri ir ypatinga“, – pridūrė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
