Kaltinamasis savo kaltę teisme pripažino tiek atsakydamas į žurnalistų klausimus, tiek atsakydamas į užduotą teisėjos Odetos Gruodienės klausimą apie tai, ar įvykdė nusikaltimus.
Vis tik daugiausiai dėmesio susilaukė ne tai, kad jis pripažino kaltę, o jo parodymų davimo būdas, prisipažinimas, kad nusikaltimų nesigaili ir pateiktas teiginys, kad situacija galėjo būti dar blogesnė.
Negana to, B. Mikutavičiaus elgesys teismo posėdžio metu buvo itin neįprastas – didžiąją laiko dalį jis nepalaikė akių kontakto su žurnalistais, tačiau žvelgdamas į grindis šypsojosi.
B. Mikutavičiaus elgesys – ar jame yra psichopatijos bruožų?
Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į psichologą, psichoterapeutą Gediminą Navaitį, kad jis papasakotų išsamiau apie tai, kodėl kaltinamasis B. Mikutavičius galėjo taip elgtis teismo posėdžio metu.
Ne paslaptis, kad gegužės mėnesį B. Mikutavičius teismo medicinos specialistų buvo pripažintas pakaltinamu, vis tik šioje vietoje G. Navaitis skubėjo paaiškinti, ką reiškia pakaltinamumas.
„Pakaltinamas žmogus yra tas, kuris nemano, kad yra Napoleonas, kad jis žino, kur jis yra, kad nemano, jog yra praeityje ar ateityje, ir supranta savo veiksmus.
Pavyzdžiui, visiškai kita byla: senelis nužudė anūkę todėl, kad norėjo išgelbėti ją nuo velnio. Jis nesuprato savo veiksmų.
Daug žmonių nesuprasdami, kas yra pakaltinamumas, sako: „Kaip jūs čia taip galėjote pasielgti?“ Jie nesupranta, kodėl žmogų pripažino pakaltinamu arba nepakaltinamu“, – paaiškino jis.
Specialisto pasiteiravus, ar, pavyzdžiui, psichopatijos sutrikimą turintis žmogus galėtų būti pripažįstamas pakaltinamu, G. Navaitis nurodė, kad kai kuriais atvejais taip.
„Kai kalbame apie psichopatiją, dažnai nelabai aišku, kokio ji lygio. Kitas dalykas – labai dažnai žmoguje būna įvairių sutrikimų junginys.
Jis gali būti psichopatas ir turėti šizofrenijos požymių, tačiau diagnozių taip skubiai nereikėtų nustatinėti. Trumpas atsakymas – taip, požymių kaltinamasis turi, bet tai nereiškia, kad jis serga“, – aiškino jis.
Kaltinamojo požiūris į save ir į kitus – iškreiptas
Kaip pasakojo pašnekovas, pilnai B. Mikutavičiaus elgesio vertinti negalima, nes kol kas matomi tik jo liudijimai ir elgesys posėdžio metu.
Dėl to, pasak jo, atliekant psichologinius vertinimus nereikėtų pamiršti to, kad tai – tik tikimybinis vertinimas, o psichologinis objektyvumas skiriasi nuo objektyvumo kitose srityse.
„Galiu iliustruoti tokiu pavyzdžiu: jeigu vaikas sako, kad po lova yra naminukas, ir jis to naminuko bijo, tai baimės jausmas yra. Jį galima patvirtinti, psichologas gali pasakyti: taip, objektyviai jis bijo.
Tačiau turbūt labai nedaug kas iš mūsų patikėtų, kad po lova iš tikrųjų yra naminukas, nors baimės jausmas nebuvo prasimanytas, jis nebuvo sugalvotas.
Taip reikėtų pažvelgti ir į šitą situaciją. Kaip tik šitose situacijose turbūt kol kas trūksta to paaiškinimo, kurį pats teisiamasis pateiktų“, – sakė jis.
Anot psichologo, B. Mikutavičius kalbėdamas konstatuoja faktus ir jo elgesyje yra požymių, nors ir nežymių, kad jis suvokia savo poelgius.
„Iš to, ką šiandien buvo galima stebėti, galima tvirtinti, kad kaltinamasis yra pakaltinamas. Aš jau išvardinau, kas yra pakaltinamumas: žmogus žino, kas jis yra, žino, kur jis yra, žino savo veiksmų galimas pasekmes. Vis tik jo požiūris į pasaulį, į save, į kitus žmones yra pastebimai iškreiptas“, – nurodė jis.
Ar psichopatijos požymių turi daug žmonių?
Pasidomėjus, ar psichologo praktikoje tenka dažnai susidurti su psichopatijos požymių turinčiais žmonėmis, G. Navaitis pasidalijo pavyzdžiu, kuris parodo, kad ne vienas įvykis, o neįprastų veiksmų tęstinumas yra problema.
„Aš jums galėčiau pasakoti porą valandų ir visokiausių įvykių. Galbūt šitas atvejis tiesiog tam, kad linksmiau būtų.
Vyras ir žmona – ji grįžta namo, jie gyvena senam name ir grįžusi pamato vyro „juokelį“, jis imituoja nusižudymą. Moteris negali patikėti tuo, kas įvyko, pasikviečia kaimyną, o sugrįžus vyras tuo metu sėdi prie stalo ir geria arbatą. Jis taip pasielgė, kad ją išgąsdintų.
Kitas atvejis: ji grįžta namo, o jis vėl tokį pat „pokštą“ iškrėtęs. Ji ima skambinti greitajai pagalbai, grįžta į kambarį, o jis vėl sėdi it niekur nieko.
Kas svarbu mūsų pokalbiui: jeigu paimtume vieną atvejį, turbūt pasakytumėte, kad tai kvaili, labai kvaili juokai, bet kai papasakoju kelis atvejus, jau nenustembate, kad jis po to praktiškai dėl šito atsidūrė psichiatrinėje“, – nurodė jis.
Pasiteiravus, ar psichopatu gimstama, ar vis tik tampama, psichologas patarė šioje vietoje žmonėms dažniau prisiimti atsakomybę už save ir savo veiksmus.
„Visi mes gyvename toje pačioje visuomenėje. Reikia būti nors truputį už save atsakingam, kad suprastum, kas nulėmė – genetika ar blogos sąlygos šeimoje.
Vienas labai paprastas atsakymas: dalis vaikų, užaugusių alkoholikų šeimose, tampa alkoholikais, kiti tampa kovotojais už blaivybę“, – nurodė jis.
Ar B. Mikutavičius galėtų žudyti išėjęs į laisvę?
G. Navaičio pasiteiravus, ar, hipotetiškai kalbant, jo nuomone, B. Mikutavičius galėtų išėjęs į laisvę vėl žudyti, jis jis nurodė, kad šioje vietoje reikėtų labiau pasitikėti teisine sistema. Pasak jo, kaltinamojo atsidūrimui laisvėje reikia ne vieno svarbaus kriterijaus atitikimo.
„Jeigu jis būtų išleistas iš pataisos įstaigos po 20 metų, turbūt būtų įvertinti jo veiksmai. Jeigu įvyktų koks nors veiksmas, rodantis, kad jis kelia grėsmę, tada jis nebūtų išleistas.
Todėl ši praktika, kad po tam tikro laiko nuteisti iki gyvos galvos gali būti išleisti, remiasi pokyčiu. Reikia kalbėti apie žmogų, kuris bus tada“, – pasakojo jis.
Šiuo atveju, G. Navaitis nurodė, kad galima prognozuoti, jog bent artimiausius 10 metų tie kaltinamojo pokyčiai į gerą pusę nebūtų pakankamai įtikinti. Vis tik psichologas nurodė, kad tai – tik jo nuomonė, o skaičius parinktas abstrakčiai.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
